Tatuiruotės – saviraiška, grožis, mada?

Pamatyti gatvėje tatuiruotą kūną žiemą beveik neįmanoma, nebent tatuiruotė būtų ant veido. Tačiau net išdrąsėję lietuviai viso gyvenimo piešiniui ant veido ryžtasi nedažnai. Kad tatuiruotė ant kūno netaptų viena iš gyvenimo klaidų, gerai pagalvoti ir neskubėti ragina jų jau turintieji. Gargždiškiai Sandra ir Mindaugas Grikštai bei Reda ir Alvydas, nepanorę skaitytojams atskleisti pavardžių, sutiko pasidalinti savo istorijomis.

„Kai klausia, ką reiškia mano tatuiruotė, vieniems pasakau, kad esu gimusi Drakono metais, kitiems, jei noriu, pakomentuoju išsamiau“, – sakė Sandra, kurios draugas Erikas irgi norėtų tatuiruotės. Jelenos KRUSNIKOVOS nuotr.

Nusibodo po 10 metų

Paauglystėje išoperuoto skaudulio vietą Sandrai kasdien priminė beveik sprindžio ilgio randelis. Norėdama jį paslėpti, dvidešimtmetė mergina nusprendė, jog tam tiks tatuiruotė. „Išsirinkau plunksnos piešinį, nes man svarbi buvo ir jo reikšmė – žinios, noras mokytis. Tai atrodė susiję su manimi, simboliška“, – pasakojo Sandra, tuomet pasinėrusi į odontologijos mokslus. Tačiau tatuiruočių meistras pabandė ją atkalbėti nuo plunksnelės, nes, pasak jo, tai neoriginalu, jau tuo metu daug kas turėjo tokią tatuiruotę. Sandra nuomonės nepakeitė, tik piešinį papildė iš plunksnos išskrendantys paukščiai.

Pamažu tatuiruotė merginai ėmė atsibosti ir ilgai svarsčiusi, ieškojusi internete naujo piešinio po 10 metų apsisprendė, jog nauja tatuiruotė bus didesnė, bet irgi turinti reikšmę. „Kartą dėdė paklausė, koks mano Zodiako ženklas pagal gimimo metus. Atsakiau, kad Drakonas, o jis reiškia sėkmę, – naujos tatuiruotės apmąstymų pradžią prisiminė Sandra. – Pradėjau galvoti, kad man gyvenime viskas gana lengvai sekasi: norėjau tokių mokslų – ir baigiau, norėjau darbo – gavau. Sunkumus ganėtinai leng­vai įveikiau. Todėl įsivaizdavau drakoną, kurio veidas būtų gana rimtas, net rūstus, bet tuo pačiu ir geras, ramus, bet ne per daug švelnus. Mintyse jį nusipiešiau, bet kaip rasti internete?“

Prieš kelis mėnesius Sandra pasipuošė drakono tatuiruote, kuria visiškai paslėpė pirmąją – plunksnelę. Kiek laiko užtruko meistras, darydamas šią tatuiruotę? „Du seansai po kelias valandas su pertraukomis, o paskutinis truko dvi valandas. Pirmas keturias valandas skausmas pakenčiamas, bet sunkiai apibūdinamas, – sakė Sandra, ieškodama tinkamiausio žodžio. – Tai lyg braižymas, brozdinimas, o nuskausminimas toks paviršutiniškas, kad efekto beveik nėra. Po pertraukos pradeda kūną lengvai purtyti.“ Mergina prisipažino, kad baigiantis paskutiniam seansui pamanė, jog daugiau gyvenime nebenorės tatuiruotės, tačiau praėjus skausmui ji vis dėlto ėmė galvoti apie naują. „Jei kas darosi tatuiruotę ne dėl savęs, o tik kitiems pasirodyti – gal vienos ir užtenka, bet kai įžvelgi prasmę, norisi visą gyvenimą išsitatuiruoti“, – neslėpė trisdešimtmetė, ateityje tatuiruotę pratęsianti galbūt liūtų šeimynos piešiniu. Ji norėtų įamžinti dukrytės buvimą, o jei atsirastų daugiau vaikučių, atsirastų ir naujas liūtukas.

Paskui sesę – brolis

„Apie tatuiruotę pradėjau galvoti tada, kai pamačiau Sand­ros. Man buvo devyniolika. Nuvažiavau į Klaipėdą į saloną, susitariau, bet žinojau, kad skaudės, kad bijau kraujo, išsigandau ir... nusprendžiau, jog man tatuiruotės nereikia“, – prisiminęs šypsojosi Mindaugas.

Po poros metų, kai išvažiavo padirbėti į Angliją ir pamatė daug tatuiruotų žmonių, Mindaugas vėl panoro piešinio ant kūno. Tačiau koks jis turėtų būti, suprato po ilgų apmąstymų ir ieškojimų. „Iš karto žinojau tik tiek, kad tatuiruotė bus per visą ranką, o ne mažytė. Esu dešiniarankis, todėl pasirinkau dešinę ranką“, – pasakojo 28-erių gargždiškis, tada per daug nesigilinęs į tatuiruočių reikšmes, o pirmenybę teikęs grožiui. Dabar pirmąja tatuiruote, daryta Anglijoje, jis prisipažino nesąs patenkintas, tačiau į ją žiūri kaip į prisiminimą ir naikinti nežada. „Grįžęs į Lietuvą pradėjau domėtis tatuiruočių reikšmėmis, ieškoti prasmės. Viena iš populiariausių tatuiruočių – laikrodis. Mano laikrodžio rodyklės rodo mano gimimo laiką – gimiau dieną pusę trijų. Kadangi esu krikščionis, pasirinkau Nukryžiuotojo atvaizdą. Žinau, kad bus šios tatuiruotės tęsinys, nes mano vizija – 50 procentų ištatuiruoto kūno, tai yra dešinė jo pusė“, – dėstė Mindaugas, tatuiruočių salone lankęsis mažiausiai 10 kartų. Jis spėja, kad tatuiruotes matomose vietose dauguma žmonių renkasi ir dėl kitų, bet tokiose vietose, kurių svetimi nemato, – dėl savęs. Meninių gabumų turintis Mindaugas savo nuomonės neprimeta: „Vieniems nesąmonė, o kitiems gražu. Man nuobodžios standartinės tatuiruotės, nes tokių daug kas turi, bet kiekvienam savo.“

Svajoja apie naujas

Kai susitikau su Reda, lygiai prieš mėnesį jos ranką buvo papuošusi didelė tatuiruotė. Tiesa, mergina norėjusi rožės ant peties, tačiau klaipėdiškis meistras sugebėjo įtikinti, kad ji negražiai atrodys, kad tokia tatuiruote Reda nepasigirs. Jis ragino kreipti dėmesį į estetiką, neieškoti prasmės. „Su sese pasikalbėjau, kad nenoriu niekam tatuiruote pasigirti, kad noriu dėl savęs. Su meistru ilgai diskutavom, vis dėlto jam pavyko mane atkalbėti nuo rožės“, – prisipažino 28-erių Reda, prieš kelerius metus ryžusis pirmai tatuiruotei – nedideliam skorpionui ant šono. Dabar per visą jos dešinę ranką – merginos su vendetos kauke tatuiruotė, o ant kairės planuoja keturlapio ženklą, kuris neva neša sėkmę, pagalvoja ir apie anglišką frazę. Reda įsitikinusi, kad dar ne kartą lankysis tatuiruočių salone.

„Prisimenu, kaip norėjau pirmojo piešinio ant kūno, nors žinojau, kad skaudės. Noras buvo didesnis, – prisipažino Reda. – Džiaugiuosi abiem tatuiruotėm. Jas darė pažįstamas meistras, labai juo pasitikėjau. Be to, meistrai pataiso klaidas, gali ir panaikinti, bet apie tai, kai eini į saloną, negalvoji.“

Reda turi tris seseris, iš kurių dvi irgi savo kūną papuošė tatuiruotėmis, o viena dar svarsto. „Tam reikia subręsti, nes iš pradžių atrodo viena už kitą gražesnės“, – neslėpė mergina.

Atsisakė daryti

„Girdėjau, kaip vienas meist­ras subtiliai atsisakė daryti tatuiruotę beveik bikinio srityje. Pati niekada nenorėčiau tatuiruotės nei ant pilvo, nei ant krūtinkaulio ir, žinoma, ant veido“, – paklausta, kokioje kūno vietoje tatuiruotei nesiryžtų, atsakė Sandra. Kadangi ji dirba medicinos srityje, kol kas dar susilaiko nuo tatuiruotės ant rankų. Iš sovietmečio vyresnių žmonių sąmonėje yra išlikęs neigiamas požiūris į tatuiruotes – jas mėgo kaliniai, jūreiviai, todėl ne kiekvienam, pasak Sandros, gali būti priimtinas medikas su tatuiruote matomoje vietoje. „Vis dėlto džiaugiuosi, kad tampame laisvesni, drąsesni ir kai pamačiau merginą farmacininkę su tatuiruote ant rankos, buvau maloniai nustebusi“, – prisipažino Sandra.

Nors pro tatuiruotes pamėgusiųjų akis nepraslysta piešiniai ant kitų žmonių kūno, patys dažnai į veidrodį nežvilgčiojantys ir savimi nesigėrintys. Iš aplinkinių sakė nesulaukę kritikos, atvirkščiai, vieni teiravęsi reikšmių, kiti pasidžiaugę.

Vieną panaikino

„Tai buvo ilgas, skausmingas ir daug kainavęs procesas. Dabar kiti tatuiruočių naikinimo būdai, daromos jos irgi kitaip. Seniau tiesiog buvo išpjaunama po oda, o kaina priklausė nuo kiekvieno milimetro“, – pasakojo Alvydas, prisiminęs vieną iš dviejų jaunystės tatuiruočių. Tarnaudamas sovietų armijoje ne vienas vaikinas anuomet išsitatuiruodavo mylimosios vardą, širdelę su strėlėmis ar ką nors panašaus. Alvydo tatuiruotė buvo jam suprantama skaičių seka. Tačiau primityviai tušinuko tušu badant adatėle darytas piešinys matomoje vietoje Alvydui pabodo po kelerių metų. Antroji tatuiruotė ne tokioje atviroje kūno vietoje, tad kol kas vyriškis nenusprendė, ar ją naikins. „Sugalvojai – darysi, sugalvojai – naikinsi. Jei kas jaunam šovė į galvą, niekas neperkalbės, – įsitikinęs vyriškis. – Kiekvienas sprendžia pats.“