Tarpukario šiaulietė: ponia ar namų šeimininkė?

Šiauliai

Li­na Anu­šaus­kie­nė yra ki­lu­si iš Šiau­lių ra­jo­no, Šiau­liuo­se lan­kė gim­na­zi­ją ir dai­lės mo­kyk­lą. Į gim­tą kraš­tą mo­te­ris grįž­ta su šei­ma ap­lan­ky­ti tė­vų, sū­nus mėgs­ta pas se­ne­lius pa­vie­šė­ti. Ir šį­syk į pa­skai­tą ją at­ly­dė­jo su­tuok­ti­nis Ar­vy­das Anu­šaus­kas. (Ed­var­do Ta­mo­šiū­no nuo­tr.)

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Etaplius.LT

321738

Žvilgsnis šimtmetį atgal – kaip atrodė tarpukario šiaulietė: ponia ar provinciali namų šeimininkė? Tokią uždangą pakėlė istorikė ir antropologė Lina Anušauskienė. Kilusi iš Šiaulių krašto, Vilniuje gyvenanti, ištekėjusi, auginanti sūnų, jauna moteris paniro į tarpukario kultūros tyrinėjimus ir rado daug įdomybių, kuriomis pasidalijo su šiuolaikinėmis šiaulietėmis „Aušros“ muziejaus Venclauskių namuose.

Atviroje paskaitoje žinios iš bibliotekų ir archyvų

Prieš pakviesdama į paskaitą „Tarpukario šiaulietė: tarp ponios ir namų šeimininkės“, kultūros istorikė L. Anušauskienė ilgus mėnesius tyrinėjo tiek bendrą tarpukario moters portretą, tiek šiaulietės.

Galvojant, kad Šiauliai prieš šimtą metų tebuvo pramonės miestas Šiaurės Lietuvoje, kyla klausimų. Ar šiaulietė domėjosi madomis? Ar ji skyrėsi nuo laikinosios sostinės ponios? O ar drįstumėme ją palyginti su paryžiete? Ar Šiauliuose buvo elitinių pramogų, kur išeiti, gražiai pasipuošus? Kur ir kas teikė grožio paslaugas? O kur buvo galima pasisiūti balinę suknelę?

Šiais klausimais susidomėjo, o paskui ir gimtojo Šiaulių krašto auditoriją suintrigavo Vilniuje gyvenanti Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje dirbanti specialistė. Atsakymų ji ieškojo daugiausia tuometėje Šiaulių periodinėje spaudoje: „Šiaulių naujienos“, „Šiaulietis“, „Šiaulių metraštis“, „Mūsų kraštas“, „Momentas“, ir specialiai moterims skirtoje mokomojoje literatūroje. L. Anušauskienė pastebėjo, kad tarpukariu itin daug leista leidinių su patarimais moterims apie grožį, kokiomis priemonėmis ir kaip jį puoselėti.

Pokariu švara reiškė grožį

Pasak pranešėjos, tarpukariu buvo labai persipynęs moters, kaip miesto ponios ir namų šeimininkės, vaidmuo. Požiūris nuo itin griežto pokariu iki rafinuotos gražuolės po dešimtmečio labai greitai keitėsi.

„Dar labai gajus buvo moters, kaip motinos, vaidmuo. Ji buvo matoma kaip vaikų gimdytoja, auklėtoja, namų židinio sergėtoja. Viename straipsnyje buvo sakoma, kad valgomasis –
plačiausia dirva, kurioje moteris gali pasireikšti, o kitame, kad gimdymas – svarbiausias moters fiziologinis uždavinys. Kažin kaip būtų, jei dabar vyras pareikštų, kad tavo paskirtis tik vaikus gimdyti?

Buvo gausu skelbimų, kad rengiami namų šeimininkės kursai, vaikų priežiūros kursai, kulinarijos kursai, siuvimo ir mezgimo kursai. Moterims buvo privalu mokėti derinti patiekalus net pagal savaitės dienas. Pavyzdžiui, sekmadienį gali būti lengvesni valgiai, nes jau reikės ilsėtis, o štai šeštadienį gali būti ir sunkesni“, – stebina ganėtinai priekabūs reikalavimai moterims.

Po karo grožis buvo suprantamas kaip kūno higiena, švara ir tvarkinga apranga, dirbtinės priemonės nepageidautinos.

„Buvo teigiama, kad grožį reikia susikurti natūraliomis priemonėmis. Pavyzdžiui, dėl plaukų slinkimo buvo patariama „duoti plaukams laisvę, leisti pabūti gryname ore ir vengti sunkių kepurių, kurios užglušina plaukų augimą, be to, padidintas galvojimas ir liūdnos mintys esą yra plaukų slinkimo priežastis“, – cituoja keistus patarimus pranešėja.

Beje, Šiauliuose pokariu išleista knyga „Moters kūno kultūra“ buvo tokia konservatyvi, kad veido pudravimas laikytas nepriimtinu, esą „pudros dulkės užgožia natūralų moters grožį“.

Toks moters grožio ir vaidmens etalonas išsyk po karo buvo diktuojamas ne tik šiaulietėms, bet ir visos šalies moterims.

Šiaulietės nebuvo provincialės

Lietuva tarpukariu buvo atvira šalis ir ją laisvai pasiekdavo mados vėjai tiek iš Paryžiaus, tiek iš Holivudo. Šiauliuose veikė nemažai kino teatrų: „Lyra“, „Triumf“, „Fantazija“, „Palas“, „Record“, „Splendid Palace“ (vėliau pervadinta į „Kapitol“), kuriuose rodyti užsienio filmai. Jų peržiūros būdavo viena pagrindinių miesto gyventojų pramogų, tad moterys sekė ir ekrano dievaičių stilių.

Lietuvės neatsiliko: trumpėjo sijonai, atidengiamos kojos, nugara, minimalėja apatinis trikotažas. Tai liudija iliustracija iš 1926 m. Šiauliuose siuvėjoms leisto žurnalo „Siuvėjo patarėjas“: joje moteris trumpa bubikopf šukuosena, suknele pažemintu liemeniu. Tai niekuo nesiskyrė nuo tų pačių metų Paryžiaus leidinių.

L. Anušauskienė, išrikiavusi tris realias nuotraukas iš tuomečio Paryžiaus, Lietuvos laikinosios sostinės Kauno ir Šiaulių, sako galinti drąsiai tvirtinti, kad to meto šiaulietė niekuo nenusileido: „Kas bendro? Tai visur panašaus kirpimo paltukas, pažemintas liemuo, kailinė apykaklė ir apversto katiliuko formos kepuraitė.“

Tuo metu nebuvo didelių galimybių įsigyti daug gatavų rūbų. Tad moterys sukneles ir paltus, ir net galvos apdangalus siūdindavosi ateljė, kurių siuvėjai, pavyzdžiui, Juozas Chmieliauskas, važinėdavo mokytis į Prancūzijos ar kitus didmiesčius. Taip betarpiškai moderniausi kirpimai nuguldavo ant lietuvaičių, šiaulietės ne išimtis, kūnų.

Foto galerija:

Egzistavo net plastinė chirurgija

Gerėjant ekonominei situacijai, moterys vis dažniau iš namų išeidavo į viešumą, daugėjo ir moterų, užimančių svarbias pareigas: dirbdavo jos tarnautojomis, mokytojomis, gydytojomis, siekdavo mokslo.

„Moterys pradėjo leisti laiką ne namuose: lankė kino teatrus, parodas, šokius, sėdėjo kavinėse, rūkė“, – Lina paaiškina, kad griežtų reikalavimų gniaužtai laisvėjo.

Moterys atrado grožio priemonių galią, prasidėjo net tam tikras grožio kultas, nes sakyta, kad „moteriai grožis yra didžiausias turtas, o mergaitei – pagrindinis kraitis“. Tad netruko atsirasti grožio patarimų ir paslaugų teikėjų gausa.

Būta ir labai neįprastų patarimų. Pavyzdžiui, itin svarbus grožiui niuansas – sausi delnai.

„Jei reikės per pasimatymą paduoti rankelę vyrui ir, neduok Dieve, bus delnas prakaituotas. Todėl rekomenduota išgraužti prakaito liaukas, mirkant jas formalinio ir tanino vonelėje. Rankos pasidarys šiurkštesnės, bet neprakaituos. Net rentgenas siūlytas kaip grožio prietaisas. Plaukelių ant veido mažinimui siūlyta elektrolizė, įbedant adatą ir leidžiant elektros srovę: viena vertus, neliks plaukelių, kita vertus, gali atsirasti randų. Rinkitės“, – kontroversiškų grožio patarimų rado pranešėja.

Šalia namų ruošos kursų atsirado kirpėjų, kosmetologių, makiažo, manikiūro kursai. Šiauliuose veikė net keletas cheminio plaukų šukavimo salonų bei kosmetologijos kabinetų. Šiauliuose buvo galima įsigyti ne tik čia „Galen“ chemijos laboratorijoje ar kituose Lietuvos miestuose gamintos kosmetikos, bet ir vadinamųjų kolonialinių (importinių) gaminių.

Tiesa, vietinės manufaktūros (ir kosmetikos, ir siuvyklos) labai priešinosi įvežtinėms prekėms, nes nenorėjo konkurencijos.

Tarpukariu labai suklestėjo kūniškumo kultas, kurortų mada, sportiškas įdegęs kūnas, ketvirtajame dešimtmetyje jau būta įvežtinių soliariumo lempų. Tuomet ir lieknumas tapo labai aktualus: jei neišeina per liemenį susilenkti ir rankomis pasiekti žemės – reikia atsisakyti miltinių patiekalų, cukrų keisti į sachariną ir daryti „figūros atitaisymo“ pratimus.

„Nepatikėsite, bet tarpukariu jau egzistavo ir grožio chirurgija. Knygoje „Modernioji grožio higiena“ rašoma, kad „jei jūsų lūpos negražios formos, tai gali pataisyti chirurgija“. Įsivaizduokite tik – 1937 metai! Bet paskui radau net keletą straipsnių apie tarpukario grožio chirurgiją. Tai ne šių laikų išmislas“, – atsistebėti negali Lina.

O pademonstruoti grožį buvo kur: veikė gausybė kino teatrų, Šiaulių piliečių klube ir „Metropolio“ viešbutyje vykdavo labdaros vakarai, populiarūs buvo kaukių baliai.

„Moteris balansavo tarp tradicinio – motinos – vaidmens ir naujo – modernios, pinigus uždirbančios moters – įvaizdžio. Elitinė Šiaulių ponia sekė mados naujovėmis, Šiauliuose buvo galima gauti visų tuo metu prieinamų grožio paslaugų“, – reziumuoja L. Anušauskienė.

Tarpukario temos renesansas

„Tarpukario tematika niekada nebuvo pamiršta, bet šiemet ji išgyvena tikrą renesansą. Čia, Šiauliuose, Venclauskių namuose, atidaryta paroda „Tarpukario moters portretas“, pajūryje buvo atidaryta paroda „Menininkų atostogos tarpukariu: kurortai, kopų deivės, ir kaimo malonumai“, kur daugelyje nuotraukų – pliažo mada, o prieš savaitę Kaune pristatytas art deco albumas „Lietuvos aukso amžius. Dingęs Kaunas“, kuriai Taira Milušauskaitė trejus metus rinko nuotraukas“, – antropologų žvilgsnį, nukreiptą į šimtą metų atgalios, pastebi L. Anušauskienė.

Šiemet, dirbdama Vrublevskių bibliotekos Retų rankraščių spaudinių skaitykloje, jauna moteris net nepajuto, kaip vis dažniau ėmė vartyti tarpukario periodinius leidinius ir pati paniro į šią tarpukario estetiką.

„Mane visada žavėjo tarpukario laikmetis, to laikmečio kalba, reklamos, patarimai, skirti moterims. Iš viso to gimė keletas straipsnių ir paskaitų. Viena iš paskutinių temų – laisvosios profesijos reiškinys tarpukariu, kitaip tariant, prostitucija. Tame straipsnyje, kuris pasirodys gruodžio mėnesį, aš miniu Šiaulius bei Simono ir Raisos Volpertų kliniką (tame pastate dabar įsikūrusi žydų bendruomenė, – aut. past.), kuri buvo statyta kaip odos ir veneros ligų klinika ir turėjo keletą skirtingų įėjimų bei išėjimų, kad pacientai nesusitiktų ir nesusikompromituotų“, – dar šiek tiek intrigos apie atrastą pikantišką informaciją atskleidžia L. Anušauskienė.

Nustebino klausytojų gausa

L. Anušauskienė yra kilusi iš Šiaulių rajono, kur gyveno iki 18 metų. Šiauliuose lankė gimnaziją ir dailės mokyklą. Į gimtą kraštą moteris dažniausiai grįžta su šeima aplankyti tėvų, sūnus mėgsta pas senelius paviešėti. Ir šįsyk į paskaitą ją atlydėjo sutuoktinis Arvydas Anušauskas.

Važiuodama į gimtąjį kraštą, L. Anušauskienė nepuoselėjo didelių lūkesčių sulaukti gausios klausytojų auditorijos. Tad buvo maloniai nustebinta, kai Šiaulių „Aušros“ muziejaus menė buvo pilnutėlė ir net teko atnešti papildomų kėdžių visiems norintiesiems.

„Buvau maloniai nustebinta tokio gausaus klausytojų skaičiaus! Man tai absoliučiai netikėta! Draugė prieš renginį juokais sakė, kad ateis koks dešimt žmonių. Esu dėkinga Venclauskių namams bei Vilmai Karinauskienei, kuri pasirūpino visomis organizacinėmis detalėmis“, – po pranešimo džiaugėsi Lina.

A. Anušauskienės pranešimas puikiai papildė „Aušros“ muziejaus rengtą ekspoziciją „Tarpukario moters portretas“ (ją galima aplankyti iki spalio 20 d.), skirtą Stanislavos Venclauskienės 150-osioms gimimo metinėms.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt