REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Balandžio 9 d. 18:37

Tarpukario Lietuvos žydų šeimą norima pagerbti Atminimo akmenimis

Marijampolė

Vilkaviškyje tarpukariu gyvenusio pedagogo, Savivaldybės tarybos nario Moisiejaus Kleinšteino šeima: žmona Estera, dukra Ranana ir sūnus Zayevas.

Dangyra ApanavičienėŠaltinis: Etaplius.lt


125349

Idėja Vilkaviškyje gyvenusius ir per Holokaustą nukentėjusius žmones įamžinti Atminimo akmenimis miesto grindinyje Elena Savickienė pasidalijo dar praeitą pavasarį. Prireikė beveik metų, kol atsirado šansas realizuoti šį prasmingą sumanymą ir pradėti mieste kurti memorialą po atviru dangumi.

Kilni misija

Daug šalių aplankiusi Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centro direktorė Elena Savickienė, laisvalaikiu dirbanti ir gide, sakė, jog daugelyje Europos miestų, o kai kur jau ir Lietuvoje ant šaligatvių galima pamatyti žalvarines lenteles su išgraviruotais žmonių vardais, pavardėmis, gimimo bei mirties ar žūties metais bei vieta. Tai vadinamieji Atminimo akmenys, skirti pagerbti per Holokaustą nukentėjusius asmenis ir simboliškai juos sugrąžinti į miestų bei miestelių erdves, kuriose jie gyveno, mokėsi, dirbo, kūrė savo gerovę, rūpinosi miestu, šalimi, kurioje gimė.

„Manau, kad atėjo laikas Atminimo akmenims ir Vilkaviškio mieste. Juk kažkada čia taip pat gyveno nemažai kitataučių ir kitatikių žmonių, daug gero padariusių miesto labui ir vertų įamžinti jų atminimą“, – yra sakiusi E. Savickienė.

Kovo pradžioje Elena apsilankė Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje eksponuotoje parodoje „Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“, kurios vienas iš stendų buvo skirtas Rananai Kleinšteinaitei. Tuomet ji kreipėsi į ekspoziciją rengusį Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų ir sužinojo, kad Moisiejaus ir Esteros Kleinšteinų dukra Ranana, apie kurią ir suksis ši istorija, jau yra mirusi, bet Vilniuje gyvena jos dukra Ilana Subačienė.

Kai susisiekusi su ja Elena pasiūlė Kleinšteinų šeimos atminimą įamžinti žalvarinėmis plytelėmis miesto grindinyje, Ilana mielai sutiko ir ilgai nelaukusi kartu su vyru Kęstučiu kovo pradžioje atvyko į Vilkaviškį. Į susitikimą su Elena vilniečiai atsivežė pluoštą segtuvuose sukauptų dokumentų, liudijančių apie šeimą ištikusią tragediją, papasakojo savo mamos Rananos Kleinšteinaitės-Malkhanovos istoriją.

Pagerbs Atminimo akmenimis

– Moisiejus Kleinšteinas arba Mozė Kleinšteinas tarpukariu Vilkaviškyje buvo gerai žinomas žmogus. Pedagogas, priklausęs Šaulių organizacijai, nuo 1924 m. jis buvo Savivaldybės tarybos narys, kuriai ir pirmininkavo, knygos „Vilkaviškio miesto savivaldybė 1918–1938“ bendraautorius. Jo žmona Estera – vokiečių kalbos mokytoja. Abu – šviesūs, inteligentiški žmonės, savo gyvenimus kūrę nepriklausomoje Lietuvoje, Vilkaviškyje. Nors žydai – religinga tauta, tačiau Kleinšteinai buvo laisvamaniai, griežtai nesilaikė savo tautos tradicijų. Jų namuose buvo kalbama dviem kalbomis – jidiš ir lietuvių, – pasakojo šeimos istorija susidomėjusi Elena. – Kleinšteinai turėjo sūnų Zayevą ir jaunėlę dukrą Rananą, kuri vėliau, jau suaugusi, užrašė savo šeimos gyvenimo istoriją.

E. Savickienė įsitikinusi, kad ši mūsų mieste gyvenusi žydų šeima nusipelnė būti pagerbta. Surinkusi reikiamus dokumentus ji kreipsis į rajono Savivaldybę dėl leidimo Maironio gatvėje, prieš pradinės mokyklos pastatą, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Kleinšteinai, į šaligatvio grindinį įmūryti keturis Atminimo akmenis: Mosiejui ir Esterai Kleinšteinams bei jų vaikams Rananai ir Zayevui. Gavus Savivaldybės leidimą, bus kreipiamasi į Nacionalinę žemės tarnybą gauti leidimą bei fondą Vokietijoje dėl Atminimo akmenų pagaminimo. Ant kiekvienos plytelės bus užrašyta šeimos nario vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, šeimos vyrams, kurie buvo nužudyti – žūties data – 1941 m. liepos 28-oji, o išgyvenusioms moterims (mamai ir dukrai) – jų mirties data.

Skaudi praeitis – prisiminimuose

Tarp dokumentų, kuriuos į Vilkaviškį atsivežė I. Subačienė, buvo ir minėti jos mamos Rananos Kleinšteinaitės-Malkhanovos užrašyti atsiminimai. Ranana gimė 1932-aisiais. Vilkaviškyje gyveno tik iki devynerių metų, tačiau ji gerai prisiminė savo vaikystę.

– Ranana rašo, kad iš pradžių Kleinšteinai gyveno Solominų (Esteros tėvų) name Gedimino gatvėje. O Moisiejaus tėvai Kleinšteinai, 1935 m. telefonų knygos duomenimis, turėjo namus Eimučio g. 8A – dabartinėje J. Janonio gatvėje, – pasakojo su šeimos istorija susipažinusi E. Savickienė. – Patys Solominai buvo kilę nuo Pilviškių, ten turėjo malūną, kitų verslų ir buvo pakankamai turtingi žmonės, kad galėtų mieste išlaikyti namą ir jo nenuomoti.

Dukra prisimena, kad mama Estera niekur nedirbo, mėgo madingai rengtis, puoštis, šeima turėjo dvi tarnaites. Gyveno jie keturių kambarių bute. Tačiau mieste pastačius aštuonmetę mokyklą (dabartinė pradinė mokykla Maironio gatvėje) Moisiejus Kleinšteinas tapo jos direktoriumi, o visa šeima persikėlė į ten įrengtą butą, kuris buvo kur kas geresnis – penkių kambarių, su tualetu ir vonia. Rananos vyresnysis brolis Zayevas mokėsi gimnazijoje, buvo skautas.

Tačiau gražus šeimos gyvenimas tęsėsi neilgai. 1940-ųjų vasarą Lietuvą okupavus sovietams, viskas pasikeitė iš esmės: tėvas neteko direktoriaus pareigų, važinėjo mokytojauti į Lazdijus, o šeima buvo priversta atsisakyti ir tam tikrų privilegijų. Kaip rašo Ranana savo atsiminimuose, buvo atleistos tarnaitės, mama pati pradėjo gaminti valgį.

Dar blogesni laikai užklupo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir mieste pradėjus šeimininkauti vokiečiams. Kleinšteinai nusprendė trauktis – tėtis kažkur gavo arklį, į vežimą susisodino šeimą ir patraukė į rytus. Tik išvažiavus iš miesto vežimą aplenkė sunkvežimis su žydų gimnazistais – jaunuoliai pakalbino savo mokslo draugą Zayevą kartu greičiau važiuoti į rytus. Tačiau mama sūnaus neleido, nusprendusi, kad šeima turi būti kartu (vėliau dėl šio žingsnio moteris, atrodo, labai gailėjosi).

Netrukus vežimą sulaikė vokiečių kareiviai, paliepė suktis ir grįžti į Vilkaviškį. Tėvą su sūnumi areštavo iškart ir sykiu su kitais žydais uždarė į spaustuvės rūsius. Iš pradžių Estera su dukra dar nešė šeimos vyrams valgyti, bet vėliau ir pačios buvo uždarytos į getą.

Po kurio laiko geto kalinius, kurie buvo amatininkai, buvo nuspręsta perkelti į Pilviškius. Rananos mama, niekada nebuvusi siuvėja, prisigretino prie siuvėjo šeimos ir pasakė, kad ji moka siūti. Taip mama su dukra atsidūrė Pilviškiuose, kur gyveno jos tėvai Solominai. Tačiau tėvų namai jau buvo tušti, o jiedvi apsistojo siuvėjo šeimoje.

Ranana buvo šviesių garbanotų plaukų mergaitė, savo bruožais neišsiskyrė iš lietuvaičių vaikų, todėl laisvai su visais lakstė gatvėje. Kartu su mama ji mezgė kojines vokiečiams ir taip kurį laiką gyveno. Tačiau visi puikiai žinojo, kuo Vilkaviškyje baigėsi pogromai, ir kai vieną vakarą Ranana vaikščiodama gatve pamatė, kad vokiečių policija beldžiasi į gyventojų duris ir suima žydus, parbėgusi namo apie tai pasakė mamai. Skubiai pasiėmusios nedideles manteles jos pabėgo. Kvietė kartu bėgti ir siuvėjo šeimą, bet šis atsisakė.

Slapstėsi mama su dukra daugiausiai gretimame Šakių rajone, glausdavosi kur tik papuldavo. Kai būdavo nesaugu, tekdavo pereiti iš vienų namų į kitus. Tačiau ilgiausiai jos glaudėsi ir daugiausiai joms padėjo Strimaičių šeima. Rananai buvo smagu ten gyventi. Bendraamžė Strimaičių dukra Milda jai buvo kaip draugė, kartu žaisdavo, o Rananai su mama slapstantis miške atnešdavo valgio.

Ranana prisimena, kad karo metu jos nebadavo, nes lietuviai labai rūpinosi: jeigu ir nepriimdavo gyventi, tai duodavo maisto, netgi geresnio, nei patys valgė.

„Sunkiausiai buvo žiemą. Mano batai suplyšo, o pėda paaugo. Viena lietuvė davė virbalus bei siūlų. Mama man mezgė kojines, su kuriomis aš ir vaikščiojau po sniegą. Gali pasirodyti keista, bet per tuos klajonių metus nei aš, nei mama nebuvome susirgusios. Net sloga“, – savo prisiminimuose rašė ji.

Gyvenimas po karo

Karui baigiantis, po trejų slapstymosi metų, Ranana su mama išvyko į Vilnių. Čia ji mokėsi, Vilniaus universitete baigė rusų kalbą ir literatūrą, dirbo įvairiuose leidiniuose, vertėjavo, o jau būdama garbaus amžiaus, išėjusi į užtarnautą poilsį, netgi buvo pakviesta vertėjauti per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės posėdį. Visą gyvenimą ji buvo aktyvi žydų bendruomenės narė. Dar besimokydama Ranana ištekėjo už buriato Matvejaus Malkhanovo – Ilanos Subačienės, į Vilkaviškį atvykusios papasakoti savo šeimos istoriją, tėvo. Prieš keletą metų Ranana mirė. Į laidotuves buvo atvažiavę ir ją su mama nuo pražūties išgelbėjusios Strimaičių šeimos atstovai.

O Kleinšteinų šeimos vyrų istorija baigėsi liūdnai. Kai kartu su kitais suimtaisiais vokiečiai juos nuvedė išsikasti sau kapo duobės ir liepė nusirengti, Mozė Kleinšteinas tai daryti atsisakė – už tai jis buvo žiauriai sumuštas ir nušautas. Sušaudytas buvo ir sūnus Zayevas.

Yra išlikęs Esteros, Rananos mamos, laiškelis, kuriame ji parašiusi, kas, kada buvo sušaudytas. Estera mirė 1964 metais.

Ilgus metus Estera ir Ranana palaikė ryšius su savo gelbėtojais Veronika ir Stasiu Strimaičiais bei jų dukra Milda. 1994 metais Strimaičiams buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas, o 2001 metais jie buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Laimai Strimaitytei-Markauskienei taip pat įteiktas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA