Tarp ugniagesio darbų – ir išgelbėta gyvybė

Panevėžys

Ugniagesys gelbėtojas Robertas Aleksandrovas su auksaspalviu retriveriu Tedžiu. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

215831

– Gavom iškvietimą, kad Joniškėlyje dega namas. Atvykus ugnies nematyti, iš išorės lyg ir nieko. Pasitikęs kaimynas pasakė, jog gaisro židinys antrame aukšte. Pirmame kambaryje dūmų nedaug, bet pradarius kitas duris, nuo užsidegusio čiužinio dūmų buvo pilna. Pasišvietęs prožektoriumi pamačiau, kad į mane žiūri gulintis žmogus. Jis dar buvo sąmoningas, bet prisikvėpavęs smalkių jau negalėjo pajudėti. Ištempiau šį žmogų laukan, nors patys irgi neturim kvėpavimo aparatų. Bet dar penkios minutės ir to žmogaus nebebūtų. Į gaisrą atskubėjom pirmieji, ir pamatęs dūmuose skendintį bejėgį žmogų, instinktyviai akimirksniu puoli jį gelbėti. Čia sekundžių reakcija. Ugniagesiai nuo iškvietimo turi išvažiuoti per minutę, – Valakėliuose gyvenantis ugniagesys gelbėtojas Robertas Aleksandrovas, dirbantis pamaininiu Joniškėlio, Vaškų ir Pušaloto komandose, nominuotas „Ugniagesio gelbėtojo žvaigždei“.

Gegužės 4-ąją, minima šv. Florijono, ugniagesių globėjo, diena. 

Robertas ugniagesiu dirba beveik dvejus metus ir per tą laiką jau teko iš gaisro išgelbėti žmogų. 

– Man budint darbe kiekvienas skambutis, kiekvienas iškvietimas sukelia adrenaliną. Visiškai nesvarbu, ar tai būtų gaisras, avarija ar kačiuką iš medžio tektų iškelti, – prisipažįsta Robertas. 

Jis prisimena, kaip pirmą kartą skubėjo į gaisrą – Pušalote degė gyvenamasis namas, o viduje buvo žmogus. Prisimena iškvietimą į Norgėlus, kur dingusi moteris buvo rasta įšokusi į šulinį. 

Taigi ugniagesio gelbėtojo darbas iš tiesų kupinas adrenalino. O kaip Robertas atėjo į šią komandą? 

– Pasiūlė uošvis, dirbantis Vaškų ugniagesių komandos viršininku, – valakėlietis atskleidžia, kokie sveikatos, fizinio pasirengimo patikrinimai, teorinės žinios ir praktiniai užsiėmimai, kokie profesiniai normatyvai, be to, matė, kaip uošvis dirba, su juo apie darbą pasišnekėdavo…

Robertas kilęs iš Ustukių, jo žmona Monika – iš Meškalaukio. 

– O mes per vidurį – antri metai Valakėliuose, – Robertas nuoširdžiai džiaugiasi savo sodyba ir prisimena ankstyvą vaikystę, kai iki penkerių metų šešių žmonių šeima Pasvalyje gyveno dviejų kambarių bute. – Persikrausčius į sodybą Ustukiuose, atsivėrė erdvės, buvo daug bendraamžių draugų. Gyvenimas virė ne prie kompiuterių, o lauke. Dabar draugai arba užsienyje, arba miestuose. Mažai kas liko kaime. Tėvai Ustukiuose ir gyvena. 

Robertas taip pat prisipažįsta, kad kaime geriau nei mieste, jau buvo nusižiūrėję sodybą Švobiškyje, tačiau pasitaikė Valakėliuose, arčiau Pasvalio, ir čiupo. Juk vaikus patogiau nuvežti į darželį, mokyklą, įvairius užsiėmimus. Ir tai dar prireikia senelių pagalbos. 

Monika ir Robertas – trijų atžalų tėvai. Mažasis trimetis Majus – darželyje, turi beveik visą ugniagesio amuniciją. Gaisrinės automobilis – senelių dovana. Majus nori būti ugniagesys gelbėtojas, kaip tėtis ir senelis. Dar norėtų būti policininkas arba ūkininkas. Įdomu, kaip keisis ir pildysis vaiko svajonės. 

Darželinukei Rusnei – greitai šešeri metai. Mergaitė – prie muzikos, šokėja, dainininkė. Vienuolikmetė Enrika mokosi Pasvalio Svalios progimnazijoje, gyvūnėlių mylėtoja, gal bus ir jų gydytoja. 

Namuose yra papūga, kuri dar neturi vardo, katinas Tigrius ir auksaspalvis retriveris Tedis, gelbėtojas ir geriausias vaikų draugas. 

– Tedis pas mus dveji metai, atkeliavo iš Kazlų Rūdos. Jis tikras gelbėtojas – jei tik kuriu ugnį, mane atkakliai tempia tolyn, net bando įkąsti, – šypsosi Robertas. – Be to, labai myli vaikus, žaidžia futbolą. 

Auksaspalviui retriveriui apskritai negailima pagiriamųjų žodžių – ramus, meilus, švelnus, draugiškas, jautrus, budrus, lengvai dresuojamas, jam būtinas protinis ir fizinis aktyvumas… 

Ar Robertui įstrigęs iš vaikystės koks gaisras? 

– Didesnio gaisro nebuvau matęs. Prisimenu, kaip kaimynystėje degė mašina, buvau septynerių aštuonerių metų. Bet irgi ten nieko nemačiau, – pripažįsta ugniagesys. 

Be gaisrų gesinimo, ugniagesiai gelbėja skęstančius žmones, padeda išnešti sunkiasvorius ligonius, atrakinti duris, šalina stichinių nelaimių padarinius, taip pat užsiima gyvūnų gelbėjimu, transporto avarijų likvidavimu…

– Pavasarį dažniau perspėjama dėl deginamos sausos žolės gaisrų pavojaus, bet pas mus palyginti jų mažai. Kūrenimo metu kaminuose dažniau užsidega suodžiai, nuo kurių gaisras gali išplisti. Neretai siautėjantys vėjai išverčia, nulaužia medžius ir tenka važiuoti jų šalinti. Jei gaisras, patys galim duris plėšti. Dažniau gelbėtojams tenka padėti atidaryti duris kartu su policija, – Robertas pasakoja apie ugniagesių gelbėtojų kasdienybę nuo gaisrų gesinimo ir žmonių gelbėjimo iki duženų šlavimo nuo kelio po avarijos. 

Dėl iškvietimų per bendrą pagalbos centrą retkarčiais pasitaiko nesusipratimų. 

– Gaunam pranešimą, kad Puodžiūnų kaime dega pirtis. Nuvažiuojam į Vaškų krašte esančius Puodžiūnus, o paaiškėja, jog gaisras kilo už Pumpėnų, jau Panevėžio rajono Puodžiūnuose, – prisiminė Robertas. 

Ko nereikėtų daryti kilus gaisrui? 

– Lįsti gelbėti savo turto. Žmonės neįvertina pavojaus ir puola į vidų pasiimti dokumentų, santaupų, – pastebi ugniagesys… 

Po mūsų pasišnekėjimo Robertas išskuba į Pasvalį, kur dar dirba uždarojoje akcinėje bendrovėje „Rinketa“ sunkvežimio vairuotoju: 

– Vien iš ugniagesio atlyginimo nepragyvensi… 

O Monika, kaip ir jos mama, ruošiasi nerti į socialinį darbą.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt