Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Jono Strazdausko nuotrauka
Roma JonikienėŠaltinis: Etaplius.lt
Netiesa, jog romanus galima kurti tik apie didvyrius, nuotykius, meiles, karus. Iš labai arti pažvelk į žolyną. Pasilabink su vienišu našliu gandru, kurio vardas Modestas. Parymok seniai numirusio Salininkų kaimo vietoje. Ir atsivers sodrūs, pasauliai. Jų nepastebėsi būdamas minioje.
Tačiau juos išgirsi ir pamatysi vienatvės valandą nykiose Kamanų tolybėse. Regis, sėkmingai su vienatve ten susibičiuliavo Julija Almanis, nedideliame, tačiau talpiame romane „Laiškai iš miško“ aprašydama dešimtį vasarų Kamanų aukštapelkėje. Tos Kamanų vasaros sutapo su reikšmingomis permainomis tiek mūsų nuošaliame krašte, tiek visos Lietuvos istorijoje. Julijos „laiškai“ tarsi proga pažvelgti į mus pačius, kokie jau niekada nebebūsime.
Kas įdėmiau seka Julijos Almanis poetinę kūrybą, tas ją atpažins nuo pirmo nedidukės knygos puslapio – ta pati sklandi ir graudoka kalba, ta pati erdvė, kurioje piramidžių epochos Egiptas susitinka su Vadaksties vingiuose prigludusia Priedula ar pajūrio Engurės žvejais. Romano herojai – pačios autorės šeima, į pelkę kai kada užklystantys didmiesčių žmonės, egzotikos ieškotojai, su savo džiaugsmais bei rūpesčiais. Nors autorės vaizduotė paslaugiai nukelia ją į tolimiausius kraštus ar seniausius laikus, Julija Almanis dėmesingai mini Akmenės ir mažų aplinkinių kaimelių vardus bei žmones.
Daugiau Leopoldo Rozgos publikacijoje šeštadienio, liepos 18 d., VIENYBĖJE