Talentingiausias Lietuvos sukčius įkliuvo tarptautinėje aferoje: lietuviai bandė „numelžti“ Prancūzijos bendrovę

Šio amžiaus pradžioje Alfredas Grigutis išdarinėjo tokias machinacijas, kad per kelerius metus vyrui prilipo neoficiali etiketė – talentingiausias Lietuvos sukčius. Būtent šiuos žodžius įvedus į „Google“ paieškos sistemą kaipmat pasipila A. Grigučio nuotraukos.

Galiausiai išradingus nusikaltimus su bendrais ar be jų vykdęs sukčius atsidūrė už grotų, kur praleido keletą metų, tačiau sugrįžęs į laisvę, nors ir senstelėjęs, kaipmat griebėsi seno amato. Kelias naujas bylas užsidirbęs A. Grigutis galiausiai įklimpo kaip reikiant – kartu su dviem bendrais įkliuvo bebandydamas iš Prancūzijos bendrovės pasisavinti 190 tūkst. eurų.

Gudri schema

Lietuvos apeliacinis teismas pastarosiomis dienomis paskelbė jau antrąjį nuosprendį kelerius metus nagrinėjamoje byloje, kurioje narpliota gudri sukčiavimo schema, įgyvendinta jau minėto A. Grigučio, Aleksandro Oleksino ir Šarūno Gylio.

Stambią tarptautinę aferą vyrai ėmėsi įgyvendinti 2015 m. Iš pradžių A. Grigutis ir Š. Gylys apgavo Registrų centrą – 2015 m. liepą pateikė šiai institucijai padirbtus dokumentus, kad jų statytinis A. Oleksinas tapo bendrovės „Erdoma“ vieninteliu akcininku ir direktoriumi, nors pastarasis nei įsigijo akcijų, nei vykdė kokias nors direktoriaus pareigas. Už tai, kad pasirašė, A. Oleksinas gavo 50 eurų.

Pastaroji bendrovė tapo sukčių priedanga gauti apgaule įgytus pinigus – po kelių mėnesių, 2015 m. lapkritį, nenustatytas A. Grigučio ir Š. Gylio bendrininkas pasinaudojo kenkėjiška programa ir prisijungė prie vienos Prancūzijos kompanijos sąskaitos, esančios „Banque Europeenne du Credit Mutuel“ banke. Programišius, iš anksto gavęs „Erdomos“ rekvizitus, atliko du pervedimus, kurių metu į lietuvių bendrovės sąskaitą iš prancūzų kompanijos pervedė 190 571 eurą.

Po kelių parų Š. Gylys ir A. Grigutis nurodė savo statytiniui A. Oleksinui, kad šis, kaip direktorius, nueitų į „Medicinos banko“ filialą ir paimtų iš bendrovės sąskaitos gautus 190 tūkst. eurų. Tačiau šioje vietoje sukčių planas žlugo – „Medicinos bankas“, jau perspėtas kolegų bankininkų iš Prancūzijos, kad sukčiai galėjo apgaule pasisavinti didžiulius pinigus, sustabdė visas su „Erdomos“ sąskaita susijusias operacijas ir pinigų neišmokėjo.

Netrukus tariamas „direktorius“ A. Oleksinas pateko į teisėsaugos akiratį, o tuomet siūlo galas tyrėjus atvedė iki tikrųjų organizatorių – A. Grigučio ir Š. Gylio.

Ne pirmi, turbūt ir ne paskutiniai

Tokios schemos, kai nusikaltėliai apgaule perima bendrovę arba tiesiog perperka pusvelčiui ir pastato fiktyvų vadovą ar fiktyvius akcininkus, kad nesimatytų tikrųjų savininkų, nėra plačiai žinomas, tačiau tam tikruose sluoksniuose ganėtinai pamėgtas, plačiai naudojamas ir gerai išdirbtas reiškinys. Jau prieš dešimtmetį tuo metu tokie žinomi nusikaltėliai, kaip su Gediminu Vagnoriumi kadaise sieti broliai Leonas ir Antanas Butkai, bandydavo pasipelnyti iš bendrovių, pasinaudodami statytiniais.

„Teismams yra žinoma, kad darydami kai kurias nusikalstamas veikas jas darantys asmenys panaudoja bendroves nusikaltimams daryti. Nusikaltimus darantys asmenys siekia patys nebūti išaiškinti, tačiau bendrovės neįmanoma įregistruoti anonimiškai ar nepaliekant jokių duomenų apie save. Tokiais atvejais, siekdami patys nebūti išaiškinti, tokie asmenys ieško žmonių, kurie už atlygį sutiktų, kad jų vardu būtų įregistruota bendrovė ir jų duomenys būtų įrašyti viešuose registruose, o teisėsaugos institucijoms aiškinantis nusikaltimą šis asmuo būtų paskutinis, kurį teisėsaugos institucijos galėtų nustatyti, tačiau ne tikruosius nusikaltimo organizatorius ir vykdytojus. Tokie vadovai realiai jokių akcinių bendrovių įstatyme bedrovės vadovui nustatytų pareigų neatlieka, kaip ir tokios bendrovės paprastai nevykdo jokios veiklos ir neatlieka jokių veiksmų, išskyrus susijusius su nusikaltimais“, – Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo A. Grigučio ir Š. Gylio atžvilgiu priimtame nuosprendyje.

Šios schemos, kai sukčiai savo žinion perima bendrovę, o jos fiktyviu vadovu paskiria didelių ambicijų neturintį, nuo alkoholio ar narkotikų neretai priklausantį asmenį, su kuriuo galima lengvai susitarti, yra patogios vienu aspektu – netgi jei teisėsauga pričiumpa fiktyvų akcininką ar direktorių, o pastarasis nurodo tikruosius aferos vykdytojus, gali būti sunku rasti daugiau įkalčių, kurie liudytų, kad sukčiai išties yra susiję su nusikaltimo įrankiu tapusia bendrove.

Taip nutiko ir A. Grigučio bei Š. Gylio atveju – pričiupti vyrai ėmė tvirtinti, jog yra beveik nesusiję vienas su kitu, ir jau tikrai nėra tarptautinės aferos organizatoriai.

Kaltę vertė vienas kitam

Praėjusių metų lapkritį Vilniaus apygardos teismas A. Grigutį už dokumentų klastojimą ir pasikėsinimą apgaule užvaldyti svetimą turtą nuteisė šešerių metų laisvės atėmimo bausme, o Š. Gyliui už tuos pačius nusikaltimus buvo skirta lygtinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė, 100 valandų viešųjų darbų ir beveik 1 tūkst. eurų įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Tačiau abu vyrai apskundė nuosprendį Lietuvos apeliaciniam teismui, tikindami, kad jie nėra tikrieji aferos organizatoriai. Š. Gylys tikino, kad tai A. Grigutis paruošė dokumentus ir pateikė juos A. Oleksinui pasirašyti, kad šis taptų „Erdomos“ vadovu, o jis pats manęs, jog joks nusikaltimas nedaromas, o A. Oleksinas išties dirbs direktoriaus darbą.

Iškalbinga bylos aplinkybė, kaip fiktyvų savo statytinį sukčiai prižiūrėjo – į banką „direktorių“ nuveždavo Š. Gylys, kuris ir prižiūrėdavo, kad A. Oleksinas atliktų viską taip, kaip buvo paliepta. Tačiau Š. Gylys tikino, jog tik A. Grigučio prašymu už atlygį nuveždavo A. Oleksiną į banką ar kitas vietas, o „direktoriaus“ pokalbiuose su banko darbuotojais bei išgryninant pinigus dalyvavo tik dėl to, kad pastarasis vartojo alkoholį ir narkotines medžiagas, kalbėdamas užsikirsdavo.

Anot Š. Gylio, A. Oleksinas jam sakęs, kad jau ne pirmą kartą tai daro ir viską žino, todėl Š. Gylys manė, jog viskas yra teisėta ir legalu. Nuteistasis taip pat gynėsi nematęs jokių pavedimų ar kitų bankinių dokumentų.

Š. Gylys ėmė neigti net savo prisipažinimą, duotą ikiteisminio tyrimo metu, – vyras galiausiai ėmė teigti, kad prisipažino tik dėl to, jog neteisingai suprato jam pareikštus įtarimus.

A. Grigutis buvo lakoniškesnis – tikino, kad nuteistas buvo tik dėl savo reputacijos ir ankstesnių teistumų, o Š. Gylys ir A. Oleksinas ant jo suvertė kaltę. Panašų skundą pateikė ir A. Grigučio advokatas Marius Monkevičius, tikinęs, kad jo klientui nepalankūs Š. Gylio ir A. Oleksino parodymai nėra patikimi.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nepatikėjo nei A. Grigučiu, nei Š. Gyliu. Anot teisėjų Aleno Piesliako, Albino Bielskio ir Lino Šiukštos, akivaizdu, kad bedarbis, nuo alkoholio ir narkotikų priklausomas, jokių reikiamų kvalifikacijų neturintis A. Oleksinas buvo fiktyvus direktorius ir akcininkas, o jo neva valdyta bendrovė padarė vos keturis pinigų pervedimus, kurie baigėsi tuo, kad pinigai vis tiek sugrįždavo į bendrovės sąskaitą.

Š. Gylys, teisėjų vertinimu, taip pat žinojo, kas vyksta, mat direktoriaus bendrovei ieškojo pagal vieną kriterijų – kad šis turėtų asmens dokumentą ir galėtų pasirašyti jam pakištus popierius; nei patirtis, nei kvalifikacijos Š. Gyliui absoliučiai nerūpėjo.

Lietuvos apeliacinis teismas vos vos pakoregavo Š. Gyliui ir A. Grigučiui paskelbtą nuosprendį – panaikino kaltę sunkinančią aplinkybę, kad dokumentus trijulė klastojo bendrininkaudami. Tačiau galutinių bausmių šis faktas nepakeitė.

Spalvingi nusikaltimai

Dar vienos kelionės už grotų neišvengusio A. Grigučio praeitis – itin spalvinga.

2007 m. A. Grigutis kartu su bendru Laimučiu Baiboku įkalbėjo vieną NT bendrovę įsigyti neva privatizuojamas Lietuvos pašto patalpas sostinėje. Už šias patalpas verslininkai sumokėjo 1,55 mln. litų (448 911 eurų), tačiau patalpų taip ir neįsigijo – sukčiai toliau kabino makaronus, kad vyksta derybos, kol galiausiai paaiškėjo, kad NT bendrovė tiesiog buvo apgauta.

A. Grigutis mulkindavo ir paprastus žmones – iš dešimties aukų buvo išviliojęs arti milijono litų. Štai Vilniaus Žvėryno rajono gyventoją sukčius buvo įkalbėjęs prisidėti prie tariamo jo verslo – moteris buvo taip apgauta, kad įkeitė bankui savo nekilnojamąjį turtą, o pinigus – arti pusės milijono – prarado, atiduodama A. Grigučiui.

Kitai moteriai, banko darbuotojai, aferistas suokė, kad reikia pinigų, mat nori iš Italijos parsigabenti 230 tūkst. eurų neva kainavusią auksinę skrynią, kuria esą susidomėjęs vienas antikvaras. Moteris taip pat patikėjo dideles pinigų sumas, tačiau nupirkta skrynia esą kelionės metu buvo sugadinta ir prarado savo vertę, o su A. Grigučiu susidėjusi banko darbuotoja atgavo tik nedidelę dalį pinigų.

Panašiai nuo šio aferisto kentėjo ir kitos jo aukos – gintaro perdirbėjai, kuriems žadėta iš Kaliningrado pigiai parūpinti gintaro, automobilių pirkėjai, asmenys, kuriems A. Grigutis žadėdavo padėti išspręsti su teisėsauga iškilusias bėdas.

Apie išskirtinį A. Grigučio talentą byloja ir apgautųjų parodymai – ne vienas pripažino supratęs, kad susidūrė su sukčiumi ir nusikaltėliu, tačiau vis tiek liko apgautas. „Tiesiog pagavo ir užhipnotizavo“, – taip apie A. Grigutį prieš kelerius metus teisme pasakojo moteris, kurios sūnus tapo sukčiaus auka.

Alfa.lt