Taivanietis Styvukas: „Nerizikuosi – nelaimėsi“

Šiauliai

Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Etaplius.LT

283129

Į taivanietį Steve’ą Lin’ą Lietuvos gatvėse krypsta praeivių akys – ypač tada, kai uždainuoja lietuviškai. Gatvės muzikantas Lietuvoje lankosi jau trečią kartą ir yra atviras: nors apkeliavo nemažai pasaulio šalių, norėtų, kad Lietuva būtų jo antrieji namai.

Cepelinai, bomžpakiai, kepta duona

„Labas. Kaip jums sekasi?“ – lietuviškai pokalbį pradeda taivanietis Styvukas – taip prisistato pats. Būdamas Lietuvoje jau trečią kartą, kad būtų lengviau bendrauti ne tik su jaunimu, bet ir vyresniais žmonėmis, jis pramoko lietuvių kalbos. „Moku kelis lietuviškus žodžius: „ačiū“, „prašau“, „viso gero“, „gero vakaro“. Tai paprasčiausi žodžiai, reikalingi išgyventi“, – sako jis.

Visgi, grodamas gatvėje, dažniausiai bendrauja angliškai: pasak jo, apie 70 proc. lietuvių kalba angliškai, o su likusiaisiais 30 proc. pokalbį lietuvių kalba gali palaikyti apie 2 min. „Mano vardas Styvukas. Koks tavo vardas? Ar jums patinka cepelinai?“ – juokiasi pašnekovas.

Nors šį kartą, atvykęs į Lietuvą, cepelinų dar nevalgė, tačiau yra ragavęs ir jam labai patiko. Paklaustas, dėl ko jau ne pirmą kartą grįžta čia, nedvejoja: „Dėl cepelinų, bomžpakių ir keptos duonos! Kepta duona yra mano religija, kartais ant jos dar uždeda česnako ir sūrio – labai skanu su alumi.“

Kita priežastis, dėl kurios grįžta čia, – saugumas. „Kai groju gatvėje, jaučiuosi tarsi jos dalis: matau ir suprantu, kas vyksta. Viena iš priežasčių, dėl ko grįžtu į Lietuvą, yra situacija gatvėse – aš čia jaučiuosi saugiai“, – tikina taivanietis.

Styvukas pasakoja, kad iš tikrųjų yra ir dar viena priežastis, dėl ko grįžta į Lietuvą: savo gyvenamąją vietą turi keisti kas tris mėnesius – tiek galioja turisto viza, o čia jis jaučiasi gerai.

„Kartais sunku apsispręsti, kur keliauti, nes neturiu konkretaus tikslo. Buvau Lietuvoje 2019-aisiais ir žmonės buvo labai malonūs, sulaukiau daug palaikymo, šypsenų, – smagiais prisiminimais dalijasi taivanietis. – Esu grojęs daugybės šalių gatvėse, tačiau Lietuva išskirtinė: čia didelė tikimybė, kad žmonės prisijungs dainuoti kartu. Lietuva yra mano komforto zona.“

Riešutai. „Turiu išmokti būti kaip voverė: kai matai daug riešutų, turi juos rinkti, o žiemą naudoti sukauptas atsargas“, – pasakoja taivanietis Styvukas. (Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.)

Kaip voverė

Atsisakyti pastovių pajamų, nuolatinės gyvenamosios vietos ir keliauti po pasaulį, grojant gatvėse, – drąsus sprendimas. „Tai yra labai nestabilu, – tvirtina muzikantas. – Tarsi lošimas: negali žinoti, kiek pinigų kurį mėnesį turėsi. Kiekvieną mėnesį nežinai ir nuolat dedi daug pastangų. Pavyzdžiui, sningant negaunu pajamų.“

Tokiu atveju, kai oro sąlygos neleidžia groti gatvėje, Styvukas yra priverstas gyventi iš santaupų – to, ką sukaupė gražiu oru. „Turiu išmokti būti kaip voverė: kai matai daug riešutų, turi juos rinkti, o žiemą naudoti sukauptas atsargas“, – pasakoja pašnekovas.

Nepastovios pajamos – ne vienintelis iššūkis, su kuriuo kasdien susiduria taivanietis. Nuolat keliaujant po pasaulį ir keičiant gyvenamąją vietą, labai sunku susirasti tikrų draugų, todėl gali užklupti vienišumo jausmas.

„Neturiu artimų draugų. Visi, kuriuos sutinku, tampa mano pažįstamais, bet ne draugais, su jais nejaučiu gilaus ryšio, – guodžiasi pašnekovas. – Todėl skaitau daug knygų – ypač filosofijos ir dvasingumo. Taip rūpinuosi savo psichine sveikata.“

Ypač sunku buvo pradžioje, 2018 m., tik pradėjus keliauti iš vienos šalies į kitą. Styvukas tikina, kad knygos padeda – daug perskaitęs, išmoko ne tik sau padėti kovoti su vienišumu, bet ir išsikelti tikslų: „Lietuvoje atradau motyvacijos nufilmuoti vaizdo klipą – turėjau išsikelti kokį nors tikslą, kad jausčiausi gyvas. Buvo trumpalaikis tikslas, bet didelis projektas. Dabar tai baigėsi – turiu sugalvoti naują.“

Daug gatvės muzikantų norėtų groti scenose, rengti koncertus, tačiau pašnekovas tokio tikslo neturi – tai aiškina taip pat remdamasis perskaitytomis knygomis: „Pasirodydamas scenoje, apdovanočiau savo ego. Man to kol kas nereikia. Pastaruoju metu stengiuosi ugdyti savo ego – visur turi būti balansas, nereikia to demonizuoti. Man atrodo, aš esu kelyje link savo ego. Gal scena ir bus mano tikslas ateityje.“

Įspūdis. Kryžių kalnas jam paliko neišdildomą įspūdį. „Tai vizualiai labai stipri, unikali vieta. Žiūri ir galvoji: „Oho!“ – sako gatvės muzikantas. (Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.)

Didžiuosius miestus aplenkia

Netrukus laukia kita stotelė – Bosnijos ir Hercegovinos sostinė Sarajevas. Kaip muzikantas išsirenka, kur keliauti? „Dabar noriu vietos, kur žinau, kad tikrai susirinksiu pakankamai „riešutų“. Į Sarajevą vyksiu trečią kartą – žinau, kad ten išgyvensiu ir sukaupsiu santaupų“, – sako taivanietis.

Keliaudamas po Lietuvą ir filmuodamas socialiniuose tinkluose išplitusį vaizdo klipą, kur jis įvairiuose miestuose dainuoja Vaido Baumilos hitą „Kunigunda“, Styvukas išleido nemažai santaupų. „Kelionės ir nuoma kainuoja, bet žinau, kad Sarajeve užsidirbsiu“, – tikina jis.

Taip ir vyksta krypčių pasirinkimas: vieną kartą važiuoja ten, kur žino, kad gerai seksis, o kitą – ten, kur dar nėra buvęs, kur nežino, ar patiks, ar pavyks užsidirbti. Tiesa, yra vietų, į kurias grįžti nebenorėtų.

„Ne dėl to, kad ten blogi žmonės, – tiesiog pasitaikė tam tikrų aplinkybių ir nepavyko užsidirbti. Jei grįžčiau ten kitu metų laiku, galbūt situacija būtų visai kitokia, – sako taivanietis, – Pavyzdžiui, šiemet lankiausi Berlyne, Vokietijoje, ir buvo sunku išgyventi, nes tuo metu buvo šalta, mažai turistų. Galbūt, jei grįžčiau vasarą, situacija būtų kitokia.“

Viena taisyklė, kurios dabar, remdamasis savo patirtimi, stengiasi laikytis – nekeliauti į didelį miestą, tokį kaip Berlynas, Milanas ar Sofija: ten daug gatvės muzikantų, be to, turistai yra pasiskirstę dideliame plote, o mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Vilnius ar Sarajevas, viskas vyksta labiau centralizuotai.

Susitaikė. Pirmaisiais metais Styvuko tėvams sūnaus sprendimas keliauti po pasaulį ir groti gatvėse visai nepatiko, tačiau, laikui bėgant, jie pasidavė – apie grįžimą namo užsimena vis rečiau. (Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.)

Kur namai?

Ar žmogus, nuolat keičiantis šalį, kurioje gyvena, turi vietą, kurią vadina namais? „Šiuo metu tai yra Sarajevas, – prisipažįsta Styvukas. – Norėčiau, kad Lietuva būtų mano antrieji namai, tačiau tam reikia geriau pažinti šį kraštą, kalbą, mokėti daugiau lietuviškų dainų.“

Šiuo metu jis moka penkias lietuviškas dainas: „Kunigundą“, „Ilgą kelią“, „Tris milijonus“, „Rugpjūtį“ ir „Juodą orchidėją“. Pastaroji – taivaniečio mėgstamiausia. O ateityje žada išmokti ir ką nors iš Andriaus Mamontovo repertuaro: kuo daugiau lietuviškų dainų atlieka, tuo lietuviai gausiau būriuojasi, yra dosnesni.

Tačiau, pasak muzikanto, jei aplink žmonių nebūtų ir grotų vienas, tai taptų tarsi meditacija ir jis grotų ne lietuviškas, o savo mėgstamiausias lėtesnes dainas anglų kalba, tokias kaip Erico Claptono „Tears in Heaven“, Passenger „Let her go“ bei Edo Sheerano „Photograph“.

Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.

Po Lietuvą

Keliaudamas po Lietuvą, Styvukas aplankė daug gražių vietų: Trakų pilį, Vilniaus Gedimino pilį, Aušros vartus, Užupį, Kauno Laisvės alėją, IX fortą, Kauno pilį, Alytaus „Laisvės angelą“, Panevėžio Senvagės fontaną, Klaipėdos senamiestį, Palangos tiltą, Nidą, taip pat neaplenkė ir Šiaulių – apžiūrėjo Kryžių kalną, Talkšos ežero pakrantę ir „Geležinę lapę“, bulvarą.

„Mano pirmoji lietuvė draugė Eva, be kurios greičiausiai dar nė karto nebūčiau atvykęs į Lietuvą, su sūnumi dar 2017 m. aprodė man Šiaulių apylinkes. Šį kartą, kadangi turėjau labai mažai laiko, stengiausi pamatyti jau pažįstamas vietas, – sako taivanietis. –
Jei turėsiu galimybę, būtinai sugrįšiu.“

Taivane užaugusio vyro tėvai yra budistai, jis pats nėra religingas, tačiau, kaip sako, gerbia visas religijas. Taigi ir Kryžių kalnas jam paliko neišdildomą įspūdį. „Tai vizualiai labai stipri, unikali vieta. Žiūri ir galvoji: „Oho!“ Tokios vietos nėra niekur kitur – turėjau aplankyti“, – sako muzikantas.

Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.

Taivane – nuobodu

Iš pradžių, pirmaisiais metais, Styvuko tėvams sūnaus sprendimas keliauti po pasaulį ir groti gatvėse visai nepatiko – jie kasdien prašydavo grįžti namo. Tačiau, laikui bėgant, kaip sako pašnekovas, tėvai pasidavė: domisi, kaip sūnui sekasi, ar viskas gerai, ar turi ką valgyti, o apie grįžimą namo užsimena tik maždaug kas tris mėnesius.

Aplankyti tėvus taivanietis žada kitų metų pradžioje: po to, kai per koronaviruso pandemiją užstrigo Lietuvoje ir aplankyti gimtinės nepavyko trejus metus – iki pat 2023-iųjų, jis pažadėjo artimiesiems sugrįžti bent kartą per metus. Pastarąjį kartą Taivane buvo šių metų vasarį.

Galvodamas apie grįžimą namo, pašnekovas pastebi: dabar, kai Lietuvos ir Taivano santykiai yra labai geri, atsirado ir viena problema – neaišku, ką parvežti lauktuvių. „Mano tėtis mėgsta alų. Bet dabar lietuviško alaus yra ir Taivano prekybos centruose, tik brangiau. Tėtis jau ragavo, jam labai patiko – sakė, kad ne kartus, o gaivus.“

Kad ir kaip pasiilgsta artimųjų, visam laikui į gimtinę grįžti Styvukas neplanuoja: „Per daug nuobodu! Viskas taip pat. Per daug žmonių: Taivanas nedidelis, o gyvena 23 mln. žmonių. Susigrūdę. Kai aš čia, ten yra daugiau vietos.“

Tačiau, kaip pats juokiasi, jo gimtinėje ir Lietuvoje, kalbant apie saugumą, labai panaši padėtis, todėl ir jaučiasi beveik kaip namie: abi šalys prie pat turi agresyvias kaimynes. „Lietuva yra NATO dalis – čia saugu. O Taivane NATO neturime – pas jus gal ir geriau, – juokiasi Styvukas. – Bet mes turime didįjį brolį – Ameriką.“

Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.

Neperka, jei nėra būtina

Pašnekovas pastebėjo, kad, vykstant karui Ukrainoje, žmonių finansinė padėtis taip pat pasikeitė – prieš ketverius metus jie būdavo dosnesni: „Dabar gaunu mažiau. Spėju, kad taip yra dėl karo: žmonės aukoja ir padeda Ukrainai. Lietuviai yra labai dosnūs, palyginti su kitomis šalimis, – aš galiu išgyventi.“

Visgi dėl nepastovių pajamų muzikantas turi gyventi taupiai. „Geriu mažiau alaus, – juokiasi jis. – Maistą gaminuosi namie, kai groju gatvėje, taip pat atsinešu pietus termose. Kartais, kai esu labai alkanas, nusiperku kibiną – tai greitas sprendimas.“

Nors ir gyvena taupiai, vyras stengiasi nepakenkti savo sveikatai: valgo daug daržovių, gamina ryžius, lęšius, vartoja tik ypač tyrą alyvuogių aliejų, nors jis ir brangesnis už kitas alternatyvas. „Stengiuosi neleisti pinigų nebūtiniems produktams. Anakardžiai, pistacijos, avokadai kainuoja daugiau nei morkos. Jei turiu mažiau pinigų, valgau mažiau avokadų“, – juokiasi pašnekovas.

Naujus rūbus Styvukas perka kas maždaug vienus–dvejus metus – kai senuosius nudėvi nebepataisomai. „Keliauju su trimis rūbų komplektais: vienas šaltam orui ir du vasarai, nes tada labiau prakaituoju. Tam, kad nereiktų pirkti, – o neperku nieko, jei tai nebūtina, – turiu labai jais rūpintis“, – tikina taivanietis. Jis priduria, kad vienas kelnes gali dėvėti dvejus metus, o batai dar ilgaamžiškesni – naujus perka kas trejus–ketverius.

„Atsimenu, važiavau autobusu. Mano batai jau buvo suklijuoti superklijais, tačiau ir vėl buvo tikrai prastos būklės. Viena moteris pasiūlė: „Jei duočiau tau 50 Eur, ar nusipirktum naujus batus?“ Nepriėmiau, sakiau, kad viskas gerai, bet ji vis tiek man davė 10 Eur“, – prisimena muzikantas.

„Rizikuoju visą gyvenimą“

Turbūt daug žmonių taip gyventi negalėtų: nepastovumas, nestabilumas vargina ir kelia stresą, be to, daug kas svajoja apie karjerą, nuosavus namus ir šeimą. Ateities Styvukas neplanuoja, tačiau mano, kad dar penkerius metus galėtų daryti tai, ką daro dabar, – keliauti, groti ir pažinti įvairias kultūras ir augti.

„Kartais ateina noras susirasti merginą, turėti stabilų gyvenimą, vaikų. Taip, pagalvoju apie tai. Tačiau esu sąmoningas, racionalus ir suprantu, kad to nekontroliuoju. Jei pagalvoju, kad šiandien noriu nusiprausti po dušu, tai galiu imti ir tai padaryti. Santykiai nepriklauso vien nuo manęs. Jei atsiras mergina – gerai. Jei ne... Nesinervinu dėl kažko, ko negaliu kontroliuoti, – renkuosi sutelkti savo energiją tam, ką galiu“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Jei kas nors, perskaitęs šį straipsnį, galvoja: „Oho, kaip įdomu, aš irgi norėčiau taip gyventi – keliauti po pasaulį ir groti gatvėse, bet nežinau, nuo ko pradėti“, Styvukas turi vieną patarimą: „Mažas šuolis lengvesnis už didelį. Ir ne toks baisus. Jei pamatysite gatvės muzikantą, galite paprašyti, kad leistų jums padainuoti, – taip žinosite, koks tai jausmas. Tai pirmasis žingsnis.“

Paklaustas, ar jis taip pat pradėjo nuo tokio mažo šuolio, taivanietis juokiasi: „Ne... Aš iškart šokau aukštai – tai buvo didžiulis šuolis. Gyvenime vadovaujuosi posakiu: nerizikuodamas nelaimėsi. Visada rizikuoju ir mokausi: kartais laimiu, o kartais ne. Bet rizikuoju visą gyvenimą.“

Steve’o Lin’o asmeninio archyvo nuotr.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt