Šypsokitės, rytoj orai pablogės

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

7022

Artėja ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Po to vėl viskas pasisuks atgaline kryptimi – vakarai trumpės. Gal todėl mes taip linkę švęsti Jonines, saulėgrįžos šventę. Iki jų dar visa savaitė, bet jau girdime – „Kur švęsi Jonines?“ Jei pas mus taip, tai kas dedasi Latvijoje.

Jakutis

Pats šventės pavadinimas tiek populiarioje žiniasklaidoje, tiek mokslo žurnaluose, monografijose, enciklopedijose labai įvairuoja: Joninės, Kupolė, Rasos. Tik man gimus, 1958 m., toks Ambraziejus Jonynas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ klausė: „Joninės ar Kupolinės?“. Praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet niekas taip ir neatsakė.

Saulė įkopia į pačią dangaus viršūnę ir dangaus skliaute užsibūna 17 valandų 18 minučių. O tradicinės vasarvidžio šventės juk visad susijusios su gamta, tai yra su žolynais, vandeniu, ugnimi... M. Valančiaus ir M. Katkaus raštai, P. Ruigio ir K. Milkaus žodynai, J. Balio užrašyti tikėjimai byloja, kad su augmenija labiausiai susijusi Kupolė (kupoliai, kupoliauti, kupolioti).

Kažkuris iš mūsų senovės tyrinėtojų rašė, jog kupole vadinamas ir žolynas, kuriame įsikūnija šventės dievybė, ir apeiginis stulpas, kuris šventės metu puošiamas žolynais, ir pagaliau pati šventė. Rasų gi pavadinimą, skaičiau, pirmą kartą pateikęs T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ 1835 m.

Nors dažniausiai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė vadinama Joninėmis, nes birželio 24 d. minimas šventas Jonas. Šventų Jonų labai daug (gal daugiausiai iš visų šventųjų – net keli šimtai), bet šių švenčių Jonas yra ne bet kas, o šventasis Jonas Krikštytojas – paskutinis Senojo Testamento pranašas. Jis kilęs iš kunigų giminės, Zacharijo ir Elžbietos sūnus. Prieš savo veiklos viešumoje pradžią Jonas buvo pasitraukęs į tyrus, nekirpo plaukų, nevartojo svaigalų.

Viešai pasirodęs dėvėjo kupranugario kailiu, buvo susijuosęs odos diržu, maitinosi laukinių bičių medumi ir skėriais. Būdamas apie 30 metų, jis ėmė skelbti atgailą, kvietė rengtis Mesijo atėjimui, pamokslavo visur ir visiems save vadindamas „tyruose šaukiančiojo balsu“. Visus norinčiuosius Jonas krikštijo Jordano upėje, kol galiausiai pakrikštijo patį Jėzų Kristų. Vėliau Erodas Joną suėmė, nukirsdino, o jo galvą įteikė Solomei, mokiniai gi palaidoti atgavo tik Jono kūną.

Iš kitų žymesniųjų šventų Jonų gegužės 16 d. minimas Jonas Nepomukas, rugsėjo 13 d. – Jonas Auksaburnis, gruodžio 27 d. – apaštalas Jonas... Visi šventieji Jonai dori, sąžiningi vyrai, puoselėjantys abstinencija ir gan toli nuo svaigiųjų gėrimų, tad imi ir susimąstai kodėl Joninės tapatinamos su išgertuvėmis. Jonas Krikštytojas, o ir kiti šventieji Jonai, manau, tūni savo vardo dieną pasislėpę kur dangaus kamputyje ir bijo net nosį iškišti, nes Petrai, Povilai, Vincentai, Kazimierai ir kiti dangaus kolegos tuoj kvies pro debesies kraštą pasižiūrėti, kokios orgijos Joninių vakarą žemėje vyksta.

Tad kaip švęsti Jonines? Tiesa, šįmet jos nesukuria ilgojo savaitgalio, nors Joninių savaitgalis ir trumpasis, jis negali būti eilinis.

O ir šiaip vasara privalo būti šventiška. Jei jau birželio vidurys, o vasara jums dar neprasidėjo, nenoriu būti juodu pranašu, bet vasara jums bus liūdna, nes juk paprastai vasara prasideda jau pavasarį. Tiesa, įpratusiems tikėti popieriais viskas yra paprasta – vasarą parodo kalendorius. Esu matęs tik vieną kalendorių, kuriame po gegužės buvo rugpjūtis, bet ir tai buvo tiesiog spaustuvės klaida. Vienodų vasarų nebūna. Tame vasarų asorti šiųmetė – itin savotiška. Ar ilga ji bus?

Atsakymas – kaip kam. Girdėjau kalbant, kad ilga vasara – nuobodi, o ypač vasaros savaitgaliai. Ar gali šitaip būti?! Prisiminiau Vytautės Žilinskaitės humoreskas, kuriomis ji mokė, kaip „prastumti“ nuobodžias dienas. Humoreskos rašytos daugiau nei prieš keturis dešimtmečius, tuomet dar nebuvo ilgųjų savaitgalių, bet nuobodulys, pasirodo, jau buvo. Tiesa, tuomet buvo populiaru vieniems kitus laisvomis dienomis lankyti.

Gaila, kad šiandien tas gražus paprotys miršta. O juk vertėtų jį atgaivinti – laiko gi turime į valias, o ir laisva diena pasižmonėjus greičiau prabėgtų. Štai prabundi laisvos dienos rytą mažame bute ir tave užplūsta keistas maudulys. Norisi, po galais, ko nors šventiško. O jeigu taip aplankius draugus! Pagalvoji ir eini. Draugų šeima dar vartosi lovose. Pusryčiaujant jų akyse irgi įsižiebia tas pats laisvadienių maudulys ir platumų troškimas. Jie tuoj siūlo aplankyti dar vienus bendrus draugus, juo labiau kad anos šeimos galva visai neseniai sirguliavo. Tad mūsų apsilankymas jam būtų tikra moralinė paspirtis.

Bematant visi sugarma į moralinės paspirties išsiilgusių bendrų draugų butą. Svečiuojantis pas juos jie prisimena, jog būtų tiesiog nusikaltimas, laisvą dieną nepradžiuginti dar vienų draugų. Taip keliaujama iki vakaro. Dienos kaip nebūta.

Vytautė Žilinskaitė pataria, kaip elgtis, jeigu ne jūs lankotės svečiuose, o jus aplanko kokie laisvadienio svečiai. Reikia, anot satyrikės, pasiūlyti pavartyti šeimos albumus: arba, nors ir nuobodžiai, bet laikas bus prastumtas, arba svečiai ilgai neužsibus. Dabar senuosius šeimos nuotraukų albumus gali atstoti nuotraukos, rodomos mobiliajame telefone. Kuo nemielesni svečiai, tuo reikia ištraukti daugiau nuotraukų albumų ar ilgiau iš rankų nepaleisti mobilaus nuspaudus „Gallery“.

Pasodinkite svečią ar svečius ant sofos, pritraukite prie jų stalelį su septyniais storais albumais ar duokite į rankas mobilųjį. Kadangi turite pakankamai laiko, – pabrėžtinai tarkite: „Pradėkime nuo seniausių nuotraukų.“ Grupinėse nuotraukose, kurių, ačiū Dievui, jei turite nemažai, atkreipkite dėmesį ne tik į centre stovinčius, sėdinčius ar tupinčius asmenis, bet ir į, pavyzdžiui, trečius iš kairės. „Šito – parodykite į patį kraštinį, – aš nepažįstu. Šito – irgi ne... Užtat šitą gerai pažinojo senelis. Šitas... iš kur jis atsirado? O čia senelis. Kaip jums mano senelis?“ Satyrikė įsitikinusi, jog visų septynių albumų gal ir vartyti nereikės. Gal jau ties trečiuoju ar ketvirtuoju svečiai prisimins pamiršę kažkokius svarbius reikalus, palinkės dar daug gražių laisvadienių bei vasarų ir išskubės. Tad reikalinga kiekvienuose namuose turėti ne vieną albumą, pilną nuotraukų, kuriose, svarbiausia, būtų daug „trečiųjų iš kairės“.

Ir nesimeskime laisvadieniais vien tik prie alkoholio. Nežiūrint to, kad alkoholis – tai cinko, mangano, kalio ir daugelio B grupės vitaminų šaltinis, o šį gėrimą aukštino karaliai ir apdainavo poetai, gi pakvietimas pakelti taurę – visame pasaulyje suprantamas draugiškumo ženklas.

Švenčių dienomis bent jau aš labiau nei piktnaudžiavimą alkoholiu renkuosi knygų apie alkoholikus skaitymą. Kad ir Čarlio Bukovskio romanus – „Paštas“ ir „Skaitalas“. „Paštas“ – alkoholiko gyvenimo dienoraštis, „Skaitalas“ – apie nevykėlį, pageriantį detektyvą Niką Bilciną, kuris po barus ieško mirusio garsaus prancūzų rašytojo Luji Ferdinando Selino. Negaliu nepaminėti Eduardo Limonovo romano „Tai aš, Ediška“, kurio herojus, tiesa, labiau pasidavęs narkotikams, o ne alkoholiui, Richardo Brautigano „Arbūzų cukruje“, kur keistuoliui ir alkoholikui autoriui nesunku fantazuoti apie iš arbūzų cukraus sulipdytus gyvenimus.

Alkoholis alkoholiu, bet dar tos pagirios po nesėkmingo jo pavartojimo. Senovės graikai manė, kad pagirios praeina pavalgius kopūstų, o senovės romėnai vaistu nuo pagirių laikė keptas kanarėles. Šiandien, bandydami atsikratyti pagirių, vokiečiai pusryčiams valgo mėsą su krauju ir bananus, prancūzai – geria stiprią kavą su druska, kinai – špinatų arbatą, puertorikiečiai tą ranką, kuria gėrė, įtrina citrinos pusele, haitiečiai įbeda 13 adatų juodomis galvutėmis į butelio, iš kurio gėrė, kamštį, rusai – geria degtinę. Nė vienas iš šių „priešnuodžių“ neveikia. Tiesa, sako, jog teisingiausiai elgiasi rusai.

Gerbiu vieną savo draugą, kuris pasakė, jog jei nori negerti, jokie kodavimai nepadės, o reikia tiesiog negerti. Žinoma, turėti tvirtą valią – labai sunkus dalykas.

Kokį anekdotą parinkti rašant apie alkoholį? Gal labai trumputį.

Kuo skiriasi išgeriantis vyras nuo negeriančio vyro?

Išgeriantį vyrą kartais graužia sąžinė.

Nepamokantis anekdotas. Vienas iš trumpųjų. Stovi gerokai išgėręs vyriškis prie alkoholinių gėrimų parduotuvės, svyruoja.. „Ką jūs čia veikiate?“ „Reklamuoju parduotuvę.“

Per kažkurį „TV 1000“ kanalą neseniai rodė jau kiek pagyvenusį, bet tikrai neprastą režisieriaus Roberto Zemeckio „Prarastąjį“. Supratau, kad tai visad aktuali juosta. Normaliai, netgi pasiturinčiai gyvenantis tarptautinių pašto siuntų gabenimo kompanijos darbuotojas Čakas Nolandas (aktorius Tomas Henksas) kažkur Ramiojo vandenyno platybėse, lėktuvui patyrus katastrofą, patenka į negyvenamą salą.

Čia niekas neparuoš skanaus maisto, niekas neišskalbs purvinų drabužių. Herojui teks mokytis išgyventi... Įspūdingos filmo scenos – herojaus bandymas prisišaukti pagalbos, nevilties proveržiai, darbai, kurie kitomis sąlygomis pasirodytų patys elementariausi (kokoso riešuto suskaldymas, ugnies įžiebimas), o čia reikalaujantys nežmoniškų pastangų. Nėra mikrobangų krosnelių, mobiliųjų telefonų, automobilių ir paties svarbiausio – interneto. Čako Nolando gyvenimas – iš proto varanti vienatvė ir kova už būvį. Filmo pabaiga atvira – ar sugrįžimas į įprastą aplinką iš tiesų tapo išsvajotuoju išsigelbėjimu? Ar tai, ką daugelis iš mūsų, besisukančių kasdienybės sumaištyje, laikome vertybėmis, iš tiesų verta šio vardo?

Mes, lietuviai, dažnai pagalvojame, kodėl mums taip nesiseka. Atskridęs į Londoną ilgiausiai pralauki savojo bagažo. Žiūrėk, lėktuvui atskridus iš kurio miesto švieslentėje užsidega to miesto pavadinimas ir tuoj šalia užsižiebia skaičiai, prie kurio takelio atsiimti bagažą, o prie užrašo „Vilnius“ ilgiausiai dega „wait“ („laukti“).

Dar vienas anekdotas apie moterį, besiskundžiančią rabinui savo vyru:

Rabi, gelbėkit! Mano vyras išprotėjo. Ištisas dienas sėdi prie Talmudo ir studijuoja.

Ką reiškia „išprotėjo“? Aš tą patį darau.

Jūs iš to gyvenate, rabi. O jis tai daro absoliučiai rimtai.

Žinote tokį pasakymą „Liūdnų akių princas“? Ar čia ne apie jus? Ar pažvelgę į veidrodį nepamąstote: „Štai aš – liūdnų akių princas“?

– Linkiu skanių ledų! – Mišias vaikams baigia kunigas Ričardas Doveika.

Kiekvienas iš mūsų sulaukėme jau daugiau ar mažiau vasarų. Kažkiek jų dar sulauksime. Ką apie prabėgusius metus ir praėjusias vasaras galime pasakyti? Vėl pakartoti – vienodų vasarų nebūna. Vasarą pagrindiniai linkėjimai – kad visi norai išsipildytų. „Kad vargšai nesirgtų!“ – nori gydytojai. Moterys nori būti gražios. Bet džentelmenai visad pasakys, jog nėra negražių moterų, yra tik savito grožio moterys.

Kodėl tu sakai, kad tau nepasisekė? Tu juk įgijai patirties.

Manęs gali paklausti: „O kodėl toks šio teksto pavadinimas?“ Atsakysiu, jog parinkti straipsniui pavadinimą yra labai sunku. Ir jeigu jūs šį tekstą dar skaitote, reiškia su pavadinimu man pavyko.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt