Švietimo sistema - privačios mokyklos užribyje ar stumiamos pro uždarytas duris rodyti valstybinėms mokykloms pavyzdį

Konferencijoje „Švietimo ateities modelis ir nevalstybinio sektoriaus misija jame“ visi privačių ugdymo įstaigų vadovai, atstovai drąsiai dalinosi apie egzistuojančią diskriminaciją, izoliaciją, suvaržymus, valdžios augantį norą kontroliuoti privačias ugdymo įstaigas ir jų egzistavimo apsunkinimą. Valdžios abejingumas, nepasiekiamumas, nenoras bendradarbiauti ir nelankstumas – botagas, kuriuo plakama ir taip šlubuojanti švietimo sistema.

Dialogas apie tvarią švietimo sistemą ateityje

Lietuvos Respublikos Seimo konferencijų salėje 2022 m. birželio 6 dieną vyko konferencija tema „Švietimo ateities modelis ir nevalstybinio sektoriaus misija jame“. Šios konferencijos rengėjai Lietuvos nevalstybinio švietimo konfederacija ir LR Seimo Ateities komitetas. Konferencijos metu buvo aptarta, kaip valstybinės ir nevalstybinės įstaigos gali kartu kurti tvarią švietimo sistemą ir jos ateitį, koks privačių mokyklų indėlis jau dabar yra įdėtas ir ateityje gali pasitarnauti, jei valstybinės mokyklos būtų lankstesnės ir atviros bendradarbiavimui, o ne konkuravimui tarpusavyje ir su privačiomis mokyklomis dėl vaikų skaičiaus bei gaunamų lėšų.

Esminiai skirtumai valstybinės ugdymo įstaigos nuo nevalstybinės – Privačių darželių, bendrojo ugdymo ir aukštųjų mokyklų kiekvienais metais kuriasi vis daugiau. Tuo tarpu valstybinės mokyklos ir ne išimtis kai kurios privačios mokyklos uždaromos dėl mažėjančio besimokančiųjų skaičiaus, mokytojų, specialistų trūkumo ir negebėjimo valdyti susidariusios kritinės situacijos. Valstybinės ir nevalstybinės mokyklos vykdo LR Konstitucijoje, įstatymais reglamentuotą valstybės bei švietimo sistemos iškeltą tikslą – užtikrinti asmenims iki 16 metų prievolę mokytis bei parengti mokinius brandos egzaminams pagal valstybinę ugdymo programą. Profesinės ir aukštosios mokyklos užtikrina mokymosi tęstinumą, specialybės, mokslinio laipsnio siekimo galimybes, mokslinę pažangą, mokslinę tiriamąją veiklą ir t.t. Tikslai visoms ugdymo įstaigoms vienodi, tačiau pasirinktos priemonės, mokymo metodai, požiūris į vaiką, pedagogus privačiame sektoriuje skiriasi nuo valstybinio.

Privačių ugdymo įstaigų pelnas – nuolatinis diskusijų objektas

Reikia priminti, kad tiek valstybinės, tiek nevalstybinės mokyklos gauna valstybės finansavimą ugdymui (klasės krepšelis), tačiau nevalstybinės pačios turi rasti lėšų aplinkos kūrimui (patalpas atitinkančias higienos normas ir kitus reikalavimus, jų priežiūra ir pan.), ūkio reikmėms (komunaliniai mokesčiai, ugdymo priemonės, transporto paslaugų išlaidos, atlyginimai bei valstybei mokami mokesčiai, specialistų kvalifikacijos kėlimas ir pan.). Tuo tarpu valstybinės ugdymo įstaigos aplinkos kūrimui gauna lėšas iš valstybės ir savivaldybių. Nevalstybinės mokymo įstaigos dažniausiai pasirenka viešosios įstaigos teisinę formą, tad kaip ir valstybinės mokyklos turi galimybę gauti paramos gavėjo statusą bei pretenduoti į 1,2 proc. GPM paramą.

Tiesa, š. m. birželio 7 d. Seimas priėmė Labdaros ir paramos įstatymo pataisas ir nuo 2025 metų leido remti tik nevyriausybines organizacijas, tad darželiai, mokyklos ir kitos biudžetinės organizacijos nebegalės gauti 1,2 proc. GPM paramos. Ar privati mokykla išgyventų iš šių dviejų pajamų šaltinių? Tad suprantama, kad privati mokymo įstaiga yra priversta imti nustatytą mokestį už teikiamas paslaugas. Kuris žmogus, išmanantis verslo, rinkos ir ekonomikos dėsnius, kad ir koks idealistas bebūtų, nepaskaičiavęs ners sau ir kitiems kilpą ant kaklo? Niekas nenorėtų, kad tokie neišmanėliai ir nemokantys organizuoti veiklos mokytų nuosavus vaikus, tad belieka pasikliauti tikrų lyderių įkurtomis ugdymo įstaigomis, kurios gyvuoja ne vienus, o dešimtis metų, išleido ne vieną vaikų laidą į gyvenimą arba toliau siekti mokslo aukštumų, reitingų lentelėse užima aukštas vietas (ugdymo rezultatai geresni nei valstybinėse) ir pan. Tiesa, yra privačių ugdymo įstaigų ir su daug kuklesniais vertinimais bei pasiekimais.

Mitai ir valdžios kontrolė, visuomenės priešinimas

Konferencijoje privačių mokyklų pranešėjai ir diskusijų dalyviai ne kartą minėjo, kad jie nuolat turi griauti mitus, neva privačios mokyklos siekia tik pasipelnyti, teikiamų paslaugų kokybė abejotina (ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kur negalima pamatuoti, įvertinti mokymosi rezultatais (standartizuoti testai ir pan.), didina atskirtį, nes jose gali mokytis tik pasiturinčių šeimų vaikai, neatitinka deklaruojamas mokslo kokybės ir kainos santykis. Jeigu apie minėtus mitus kalbėtų vienas privačios mokyklos atstovas, sakytume, kad trūksta faktų ir tiesiog skundžiamasi. Kai kalba konferencijoje aštuoni pranešėjai ir diskusijų dalyviai, tai abejonių nelieka. Jeigu iš tikro privačios mokyklos teiktų abejotinos kokybės paslaugas ar sugebėtų gyvuoti 20–30 metų?

Privačių mokyklų paslaugų pirkėjai yra tėvai ir jų yra daug. Jeigu statistikos duomenimis 2021–2022 metais privačias mokyklas lanko apie 41 tūkstantis vaikų, moksleivių, studentų, vadinasi tėvų yra apie 80 tūkstančių. Privataus sektoriaus bendruomenei priklauso dar ir mokytojai, aptarnaujantis personalas. Nei daug, nei mažai gerokai virš 100 tūkstančių asmenų bendruomenė. Jeigu nebūtų sėkmės istorijų, nebūtų patenkintų vaiko gerove ir mokymosi rezultatais vaikų, tėvų, įstaigose dirbančių aukštos kvalifikacijos darbuotojų ar egzistuotų 169 ikimokyklinio ugdymo, 90 bendrojo ugdymo, 4 profesinio mokymo ir 13 aukštojo mokslo įstaigų? Tad kas iš tikro negerai su valstybinėmis mokyklomis?

Konferencija Seime – o iš ten atstovų mažai

Konferencijos įprastai yra organizuojamos ne paskutinę savaitę ir sklaida apie renginį vykdoma kurį laiką, tad tikėtina dalyviai gavę kvietimus ir be kvietimų į konferenciją tikrai turėjo galimybę suplanuoti bei atvykti ar stebėti prisijungus nuotoliniu būdu. Žiūrint konferencijos įrašą, kuris yra visiems prieinamas Atviras seimas YouTube kanale, darosi liūdna. Peržiūrų skaičius praėjus mėnesiui viršija 600, vaizdo įraše matosi pustuštė salė, kurioje dauguma klausytojų yra konferencijos pranešėjai, diskusijų dalyviai. Tikėtina, kad nuotoliniu būdu susidomėjusių tiesiogiai žiūrinčių ir klausančių buvo daugiau nei salėje.

Lietuvos nevalstybinių bendrojo ugdymo įstaigų asociacijos prezidentė Irena Baranauskienė diskusijoje „Nevalstybinio bendrojo ugdymo indėlis į Lietuvos švietimo sistemą“ metu išreiškė nusivylimą Švietimo ir mokslo ministerijos atstovais, kurie šios diskusijos neatėjo paklausyti ir juolab nežiūrės įrašo, nors tema yra tikrai aktuali ir verta įsiklausyti į privačių mokyklų atstovų geranoriškumą ir norą bendradarbiauti, padėti kartu siekti švietimo sistemos gerinimo, efektyvinimo atsižvelgiant į vaikus, pedagogus.

Valstybinės mokyklos dažnai „turistauja“ po privačias, bet netaiko praktiškai gautų patarimų

Švietimo sistema Lietuvoje yra nuolat linksniuojama, o prieš rinkimus beveik kiekviena partija savo programose numato švietimo sistemos pertvarką, keitimą. Žinoma, į gerąją pusę, remiantis užsienio šalių praktika ar kita geraja patirtimi. Deja, dažnai po rinkimų programos nugula į stalčius ir lieka neįgyvendintos. Konferencijos pranešėjai, ypač privačių ugdymo įstaigų ne kartą teigė, kad nereikia dairytis toli į užsienį. Privačios mokyklos yra pasiruošusios dalintis savo gerąja patirtimi. Pasaulyje yra daugiau kaip 50 įvairių mokymosi modelių, kaip gali mokytis vaikai. Privačios mokyklos renkasi mokymosi modelį pačios, tuo tarpu valstybinės mokyklos tam turi gauti steigėjo pritarimą. Nelankstumas ir lėtas pertvarkų, naujovių diegimas – valstybinių mokyklų bene didžiausias minusas.

COVID pandemijos metu valstybinės mokyklos pademonstravo gebėjimą greitai reaguoti ir prisitaikyti, rasti būdų, priemonių organizuojant nuotolinį mokymą. Galima tik įsivaizduoti, kiek būtų šio projekto įdiegimas užtrukęs įprastomis ne pandeminėmis sąlygomis. Tuo tarpu privačios mokyklos sprendimus priima daug greičiau nelaukdamos kol išorinės aplinkybės įspraus į kampą. Privačios mokyklos yra suinteresuotos reaguoti į pokyčius, atliepti vaikų, tėvų ir valstybės poreikius.

Privačios ugdymo įstaigos dar turi kantrybės laukti

Privačių ugdymo įstaigų vadovai pažymi, kad vis dažniau susiduria su diskriminacija, lygių galimybių pažeidimais, izoliacija, valdžios atstovų Seime, ministerijose, savivaldybėse nepasiekiamumu ir nenoru bendradarbiauti, neįtraukiamos privačios ugdymo įstaigos į projektines veiklas, užkertamas kelias dalyvauti finansavimo programose dėl aplinkos gerinimo, inovacijų diegimo (STEAM atviros prieigos centrai, Tūkstantmečio mokykla ir pan.). Privačios ugdymo įstaigos linkusios ne konkuruoti, kovoti, o bendradarbiauti, kurti tvarią partnerystę, atvirai dalintis pasiekimais, veiksmingais metodais, kurie davė gerų rezultatų.

Privati ugdymo įstaiga yra suinteresuota rūpintis vaikų gerove, jų švietimu, kurti ryšį su tėvais, kurie yra bendruomenės dalis ir yra aktyviai įtraukiami dalyvauti ugdymo įstaigos gyvenime. Patys geriausi specialistai dirbę valstybinėse įstaigose pereina į privačias, nes jiems sudaromos sąlygos oriai dirbti bei tobulėti. Privačios mokyklos yra pasiruošusios padėti ir kantriai laukia tikro dialogo su valstybes atstovais.

Konferencijos atgarsiai iš dalyvės lūpų

Man pavyko susisiekti su konferencijos dalyve Simona Boguckiene Vilniaus universiteto švietimo vadybos, ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo lektore, Gedimino miesto mokyklos įkūrėja ir direktore, kuri atsakė į keletą klausimų apie valstybinių ir privačių mokyklų skirtumus, valstybinės ir privačios mokyklos iššūkius.

Simona 10 metų dirbo pedagoge ir pavaduotoja ugdymui valstybinėje mokykloje, vėliau įkūrė privačią Gedimino miesto mokyklą ir Gedimino miesto darželį.

– Dalyvavote konferencijoje kaip diskusijos dalyvė. Koks jums susidarė įspūdis, ką išsinešėte iš šios konferencijos?

– Tema aktuali ir manau, kad reikalingi švietimo sistemoje pokyčiai pradedant nuo to, kad pradėtų tarpusavyje bendradarbiauti valstybinės ir privačios mokyklos, būtų aptariamos, kokios jau yra Lietuvoje išbandytos mokymo metodikos ir kas pasiteisina, veiksminga. Būtina labiau atsižvelgti į vaikų gerovę, pradėti rimtai investuoti į pedagogus bei vertinti jų sunkų darbą. Konferencijos metu išsakytos privačių mokyklų atstovų pastabos dėl diskriminacijos yra pagrįstos. Pati įkurdama Gedimino miesto mokyklą susidūriau su Vilniaus miesto savivaldybės atstovų abejingumu ir nenoru bendrauti. Į savivaldybę kreipiausi dėl patalpų. Teko gerokai paplušėti ir ilgai belstis į valdžios atstovų duris. Deja, patalpų iš savivaldybės negavome, o susiradome patys, pasinaudoję nekilnojamojo turto agentų paslaugomis. Pastatą savo lėšomis remontavome ir šiandien turime puikias mokymo procesui pritaikytas patalpas. Liūdna ir pikta, kad konferencijoje dalyvavo labai mažai valdžios atstovų. Politikams nerūpi švietimas, tikrai liūdna.

– Esate dirbusi valstybiniame ir dabar dirbate privačiame sektoriuje nuo 2018 metų. Išvardinkite keletą darbo skirtinguose sektoriuose esminių skirtumų?

– Paskutinis lašas, dėl ko išėjau iš valstybinės mokyklos buvo tai, kad susidūriau su man nepriimtinu požiūriu į vaikų ugdymą. Klausimai, kam užsikrovei sau ant galvos projekto vykdymą, kam tau to reikia – mane paralyžavo. Taigi dėl vaikų, kad būtų jiems įdomu mokytis, kad vaikai gebėtų plačiau mąstyti, labiau pažinti pasaulį. Vaikai man rūpi ir nenorėjau, kad mano pačios augantis vaikas lankytų valstybinį darželį bei mokyklą. Mano pirmagimiui vaikui teko valdiškas, kitam vaikui rinkausi kitą kelią.

Matau akivaizdų skirtumą, kaip vaikai jaučiasi. Man yra svarbus vaikas, jo emocinė būklė ir sveikata. Gedimino miesto mokykla šiais principais ir vadovaujasi. Kitas skirtumas – investavimas į pedagogus. Valstybinėje mokykloje dirbdama ne kartą pirkau iš savo lėšų priemones, buvau pusę savo virtuvės daiktų į mokyklą išnešusi, nes su mokiniais darėme eksperimentus, mokėmės kitaip, vykdžiau įvairius projektus. Pedagogas iš pašaukimo kurį laiką nesiskundžia dėl to, bet tiesiog pavargstama ir resursai kantrybės, nuosavų lėšų baigiasi.

Kita aktuali bėda – komandos formavimo ir santykių tarp kolegų šiltinimui valstybinėje mokykloje neskiriama. Pedagogai nebent patys organizuojasi išvykas ar renginius už savo lėšas. Dar vienas skaudulys – kvalifikacijos kėlimo mokymai nupirkti paskelbus konkursą už mažiausią kainą kartais kelia abejonių.

Privačioje mokykloje visų pirma investuojame į pedagogus, kvalifikacijos kėlimą, komandos formavimo renginius, ugdymo priemones veikloms ir vaikams, vaikų gerovės kūrimą (aplinka, mikroklimatas, inovatyvios priemonės mokymuisi ir pan.). Gedimino miesto mokyklos klasėje yra iki 18 vaikų. Su vaikais dirba pedagogas ir padėjėjas. Manau, jau daug skirtų išvardinau.

– Kas paskatino steigti privatų darželį, mokyklą? Kokių vaikų, tėvų, mokymosi poreikių netenkino valstybinės ugdymo įstaigos?

– Jau minėjau, norėjau savo vaikui sukurti tokį darželį, kur jis gerai jausis, bus išgirstas, išklausytas, juo iš tikro rūpinsis, o ne tik ataskaitose. Tyrimai rodo, kad mokyklose vaikų emocinė savijauta prasta ir ji vis blogėja. Aš to savo vaikui nelinkėjau. To nelinkiu ir kitiems tėvams bei jų vaikams.

– Ar sulaukiate susidomėjimo jūsų gerąja patirtimi iš valstybinių ugdymo įstaigų? Kuo esate įdomūs ir sėkmingi?

– Nesulaukiau dar nė karto susidomėjimo iš Vilniaus miesto darželių, mokyklų. Kitų miestų mokyklos domisi, bet kol kas vangiai. Mūsų sėkmės istorijos yra kiekvieną dieną vaikai, kurie nori mokytis, yra drąsūs, moka prašyti pagalbos, gerai jaučiasi. Mūsų tikslas yra motyvuoti vaikus mokytis ir mums pavyksta. Dažnai girdima, kad privačios mokyklos siekia pasipelnyti ir ypač ikimokyklinio ugdymo įstaigų kokybės rezultatai nepamatuojami.

– Kaip jūs reaguojate į tai? Išvardinkite kriterijus, kuriais vadovaujatės, vertinate pasiektus gerus rezultatus, išsikeltus tikslus?

– Gedimino miesto mokykla yra VšĮ, ne pelno siekianti įmonė. Mes daug pinigų investuojame į darbo užmokestį pedagogams, į jų kvalifikacijos kėlimą, komandos formavimą, įvairius mokymus ne tik profesinius, nes norime, kad su vaikais dirbtų gerbiami, motyvuoti darbuotojai. Daug dėmesio skiriame patalpų priežiūrai, priemonių įsigijimui. Pedagogai ir vaikai yra visiškai aprūpinti darbo priemonėmis. Pavyzdiui, pandemijos metu investavome į platformos darbui nuotoliniu būdų įsigijimą, apmokėme, kaip dirbti.

Visada ieškome, domimės inovacijomis bei investuojame į tai. Pasipelnymo tame, ką darome ir jau esame sukūrę nematau. Atsakant į klausimą, kaip įvertiname save ar gerai dirbame ir kokie vaikų pasiekimai darželyje, vaikai nori eiti į mokyklą, gerai jaučiasi ir yra drąsūs. Toks mūsų tikslas – motyvuoti mokytis vaikai. Be to, daug bendraujame su tėvais. Tėvai aktyviai įtraukiami į mūsų bendruomenę, daug kalbamės apie vaikų pasiekimus, jų savijautą. Atvirumas ir bendravimas – esmė. Dar paminėsiu, kad jau darželyje pradedame mokyti vaikus nubrėžti savo ribas. Taip vaikai mokosi pagarbos, spręsti konfliktus, mokosi bendrauti, skatinama jų saviraiška, savęs pažinimas. Vaikai, tėvai ir pedagogai žiūrime viena kryptimi – tai labai svarbu.

– Ką norėtumėte pasakyti kaip pedagogė vaikų tėvams, kurie naudojasi tiek privačių, tiek valstybinių ugdymo įstaigų paslaugomis? Į ką tėvams reikėtų atkreipti dėmesį renkantis ugdymo įstaigą?

– Pasirinkite gerą mokytoją, bendraudami su mokymo įstaigos vadovais, atkreipkite dėmesį, kaip su jumis bendraujama, ar sutampa jūsų vertybės su vadovo, mokyklos. Turbūt tai yra svarbiausia. Tiesa, ieškokite geriausio varianto ir nepasiduokite, pasirūpinkite savo vaikais.

Dėkoju už pokalbį.