Šviesą įsukantis Ramūno Liutkevičiaus poezijos šokis

Šiauliai

Recenzija

Eglė KazimieraitienėŠaltinis: Etaplius.LT

250217

Šią savaitę rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ rašytoja Edita Puskunigytė apžvelgia Ramūno Liutkevičiaus poezijos knygą „Šokis įsuka šviesą“ (Vilnius: Bazilisko ambasada, 2021).

2021 metais išleista poeto, eseisto ir performansų kūrėjo Ramūno Liutkevičiaus (g. 1982) debiutinė knyga Šokis įsuka šviesą. Viršeliui pasirinkta fotomenininkės Daivos Kairevičiūtės sukurta Liutkevičiaus nespalvota fotografija, kurioje pusnuogis poetas apsikabinęs pats save žiūri aukštyn ir drąsiu, manifestuojančiu žvilgsniu kviečia pasinerti į atmosferinę knygos šviesotamsą. Džiugina ir tai, kad „Poetinio Druskininkų rudens“ festivalio metu poetui Liutkevičiui už šią knygą buvo įteikta Jaunojo jotvingio premija.

Kvietimą polemizuoti dėl šios poezijos radau ankstesnėje rubrikos „Apie literatūrą –gyvenimiškai“ recenzijoje, kurioje Dalia Jakaitė aptaria Dominyko Norkūno knygą. Apie Liutkevičiaus poeziją toje pačioje recenzijoje rašoma: „Kita recenzija ir bus skirta šiai apgaulingos šviesos, kūno įtampų, normalaus gyvenimo, archetipinių gyvių poezijai.“ Kilo klausimas, kodėl Liutkevičiaus poezijos šviesa pasirodė apgaulinga, kai, regis, dirbtinės, gotiško pasaulio (žr. N. Butnoriūtės recenziją apie Norkūną Metuose, 2022, nr. 8–9) šviesos Norkūno poezijoje daugiau nei Liutkevičiaus. Kyla ir klausimas, ar tikrai šių dviejų poetų tamsa tokia panaši (kaip teigia Jakaitė). Norkūno poezijos tamsa – saugesnė, ten nejaučiama pasipriešinimo, kovos, pagaliau, dugno patyrimo, be kurio tamsa lieka nepažini, dekoratyvi. Liutkevičiaus poezijos tamsa turi gylį, o Norkūno poezijos tamsa – lyg žaislinis paviršius, kuris trukdo leistis į gilesnius sluoksnius, neišmatuoja pasaulio kontrastų savu kailiu, leidžia tik nujausti, tačiau tamsos neleidžia pajusti fiziškai. Savo kailiu šviesotamsą iš tiesų man leidžia patirti Liutkevičiaus poezija. Apie šio autoriaus poezijos paveikumą – tai akyse kaupiantis ašaroms, tai šiurpstant odai – užsiminė ir poetė Ieva Toleikytė, laudaciją jam sakydama festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“ apdovanojimų metu.

Vieni ryškiausių ir geriausių Liutkevičiaus eilėraščių, kurie neleidžia man atsitraukti nuo skaitymo bei klausymo, yra „kartą buvau sutikęs“, „kūnas atsimena viską“. Todėl apie juos reikėtų kalbėti kur kas plačiau arba kur kas asmeniškiau nei šįkart. Tačiau ir visa knyga alsuoja panašiu nerimu, joje daug itin stiprių įtampos situacijų, kūniško pasaulio refleksijų, kurios yra tarsi poetinis autoriaus patirčių žemėlapis. Knygoje neslepiamas ir autobiografiškumo momentas, kaip antai eilėraštyje „aš esu ramūnas“:

aš esu ramūnas, ir aš klaidžioju senojo miesto labirintais ieškodamas atsar-

ginio išėjimo gyvenime. Tokių baltų durų, su gesintuvu dešinėje pusėje. gal

visgi kairėje. rytoj aš neturėsiu kur gyventi. (p. 41).

Norisi aiškiai pasakyti, kuo Liutkevičiaus poezija išsiskiria šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke, kuriame vis dažniau atrandu pasikartojančių, suvienodėjusių ar pasakojimo manierą vienas nuo kito kopijuojančių kūrybinių „perlų“. Pirmiausia, šio autoriaus eilėraščiai autentiški savo pasirinkta tema. Čia galima būtų paprieštarauti, mat psichinės problemos ar sutrikimai – dabar itin populiari tema. Bet, skirtingai nuo kitų, savo pasakojimo maniera Liutkevičius geba perteikti tikrą šios temos įtampą ir kone verčia bijoti ribų, kurias gali pasiekti žmogus. Karen Horney studijoje Neurotiška mūsų laikų asmenybė teigia: „Kai bijome, pavojus egzistuoja realiame pasaulyje, ir bejėgiškumą sąlygoja realybė, o nerimo atveju pavojų generuoja arba stiprina vidiniai psichikos veiksniai, žmogus lieka beginklis dėl savo paties nuostatos“ (p. 59). Darau prielaidą, kad Liutkevičiaus manieros autentiškumą sąlygoja jo paties laikysena – atvirumas bet kokiomis aplinkybėmis, tikrovės su visu grožiu ir purvu priėmimas atvira širdimi. Liutkevičiaus poezijoje tamsos nervas gyvas, pulsuojantis, įžemintas, o ne pakabintas ore tarsi žaisliukas. Eilėraščiai pasižymi ribinių patirčių tikrumu, emocijų labirintais, kasdienybės absurdo ir netikėtumo sodrumu. Pasaulis, nors ir tamsus, nors ir su neurozėmis, nors ir su benamio dalia, bet jis gyvas, sukasi aplink savo ašį, į herojaus išgyvenimus įsitraukiant ir kitiems.

Tai impresionistine, tai siurrelistine maniera poetas skaitytoją veda slaptais socialinės atskirties, vienatvės ir kitais patirčių koridoriais. Tai sudėtinga, gili ir… kantrybės reikalaujanti kelionė, kurioje galima rasti daug įvairių personažų: barmenai, drakonai, sirenos, psichologės, butų šeimininkai, mylimosios, gydytojai etc. Situacijų įvairovė pateikiama ne su apatija, pasibodėjimu ar nuoboduliu, bet su absurdiškumo ir spontaniškumo filosofija, su stipriu išjautimu to, kas duota patirti, ir tai yra kūnui daug kainuojantis stebuklas.

Grįžkime prie klausimo, ar apgaulinga Liutkevičiaus poezijos šviesa. Štai eilėraštyje be pavadinimo poetas rašo:

visa ką turiu su savimi nešuosi bulvių

skustuką kirptuką nagams

kad apsisaugočiau nuo siurrealistinių vizijų

kuriose puola mane archetipiniai gyviai

traumuojantys asmenys aštri šviesa perveria kūną

primena visa yra laikina

lyg kankintų nesibaigiančios pagirios

todėl skutu bulves karpausi nagus

iš karto gerėja regėjimas tampa švaresnis

tabula rasa

nepakeliu tobulybės idėjų džiaugiuosi

kad traukiniai nevažiuoja per mano kambarį (p. 56).

Aštri šviesa tarsi išjudina „mane“ valgyti, karpytis nagus. „Iš karto gerėja regėjimas tampa švaresnis“ – rašo poetas, ir eilėraščio pabaiga tarsi ramina, kad beprotybė suvaldyta (traukiniai nevažiuoja per mano kambarį). Archetipiniai gyviai – parazitai ar kitokio plauko būtybės čia yra kontrastas švarumui ir aštrios šviesos, kuri perveria kūną, patyrimui.

Kitame eilėraštyje rašoma: „kai neturi į ką / atsiremti remiesi į šokį šokis / įsuka šviesą“ (p. 40). Šokis kaip savo paties ar svetimo kūno raiška, šokis kaip judesys, kurio metu aš pamirštu pasaulio dėsnius, taisykles, neteisingumą, beprotybę – tai išsigelbėjimas lyriniam subjektui. Kol kūnas geba šokti, jis generuoja šviesą nepaisydamas kitų aplinkybių (socialinių ar psichologinių). Eilėraštyje „kaip atrasti savo kvapus“ pažadama: „šitiek metų giuvėsiais pavirtęs / tavo gyvenimo rūmas kada nors bus / atstatytas dovanojus mergelę / drakonui vergais sutvirtinus pamatus“ (p. 26). Šviesa Liutkevičiaus poezijoje užkoduota, kad tamsa jos nepasiglemžtų. Apgaulingos šviesos įvaizdį nebent palaikytų narkotikų inspiruotos patirtys, kovos ar susitaikymo su priklausomybe fragmentai: „aš sakau atvažiuok / į lazdynus tu sakai / pabandyk lsd“ (p. 86); „mano mergaitė išpažįsta poligamijos viešpatį <…> krikščionių dievai jam pavydi keldamas orgijas rūko kanapę / hašišą ir marihuaną mano mergaitė žino kur / zigmundo kapas deja niekas jo nekremavo pelenai / išsibarstytų vėjuje su libido arba erosu“ (p. 87). Visoje knygoje jaučiamas kūno veiksmų įreikšminimas, nes „kūnas atsimena viską“ ir ne tik atmintis ar užstrigę vaizdiniai (eil. „tavo vaizdinys užstrigęs“, p. 76), bet ir lyrinio subjekto laikysena, reiškianti, kad kažkas turi keistis (eil. „sakau kas nors turėtų juk keistis“, p. 93), atskleidžia Liutkevičiaus kūryboje tūnančią galią – aprašyti tamsą, pakilti virš jos ir pažvelgti lyg į filmo kadrą, kuriame šokantis ir poeziją deklamuojantis kūnas – personažas šokio žingsneliais nardo po šviesos ir tamsos miestus, po senąjį Vilnių.

Apmąstant Liutkevičiaus poeziją, neišvengiamai kyla apskritai žmogaus egzistencijos, žmogaus trapumo ar nuo mūsų pačių nepriklausančio gyvenimo scenarijaus klausimai. Universalų atsakymą pateikia Karen Horney: „Faktas, kad paprastai dauguma vienos kultūros individų susiduria su tomis pačiomis problemomis, perša išvadą, kad šias problemas sukūrė šioje kultūroje egzistuojančios specifinės gyvenimo sąlygos“ (p. 33). Šiuolaikinio gyvenimo korėtumą liudija ir įtraukiančiai fragmentiška bei proziška Liutkevičiaus poezija. Autorius nepasirenka dekoruoti, jis pasirenka apnuoginti. Šis aštrių būsenų ir skausmingų patirčių apnuoginimas, kuriuo pasižymi Liutkevičiaus poezijos kasdienybės pasaulis, jo gyvenimo sąlygos, daugeliui gali pasirodyti svetimas. Ši knyga gali būti svetima ir tradicinių rimuotų eilėraščių gerbėjams. Tačiau puikiai tiks šiuolaikinio pasaulio žmogui, kuris labiau nei save jaučia egzistencines ribas: tarp mirties ir gyvenimo, tarp tikrovės ir vaizdinių, tarp stabilios ašies ir visa išblaškančio gyvenimo absurdo.

Taigi, Liutkevičiaus knygoje Šokis įsuka šviesą iš tiesų esama ne apgaulingos, bet tikros, viltį teikiančios šviesos, kuri, peržengus tamsą, herojui leidžia atsitiesti ir šokti.

Edita Puskunigytė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt