REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gyvenimas2023 m. Sausio 19 d. 09:45

Švęsdama 50-metį Vitalija Katunskytė interviu dalinosi, kaip gyvens 70-ies

Šiauliai

Ponia Vitalija: „Jei nedainuočiau, būčiau vairuotoja“. BNS nuotr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT


256881

Vakar, eidama 68 metus, mirė muzikos estrados dainininkė Vitalija Katunskytė. Dar 2005-aisiais „Etaplius“ straipsnyje „Penkiasdešimtmetės verkia iš laimės“ šlagerių karalienė dalinosi, kaip gyvens, kai švęs savo 70-metį. Apie ką svajojo garsioji kvatoklė kone prieš 20 metų?

- Kaip Jums labiausiai patinka leisti laisvalaikį?

– Pats geriausias laisvalaikis po koncertų maratono - gerai išsimiegoti savo itališkoje lovoje. Grįžtu namo, išsijungiu visus telefonus, kad niekas "netrevožintų", ir krentu kryžium į lovą. Užmiegu ir prie įjungto televizoriaus, bet būna, kad nuo įtampos užmigti negaliu - tada tenka ir vaistų pavartoti. Kai jaučiuosi išsiilsėjusi, sėdu už mašinos vairo ir važiuoju Šiaulių gatvėmis, važiuoju iš miesto, net nežinau pati kur. Sustoju kokioje nors užmiesčio kavinėje, atsigeriu kavos. Labai mėgstu vairuoti. Savaitę nepavairuoju - blogai jaučiuosi. Nuvažiuoju į plovyklą, "išsičiustiju" automobilį, iškvepinu ir sėdžiu už vairo visa laiminga. Jei nebūčiau dainininkė - būčiau vairuotoja (juokiasi).

- Kokios Jūsų grožio procedūros?

– Atvirai sakant, grožio procedūroms daug dėmesio neskiriu. Ėjau į šarko ir povandeninius masažus, kai su kelio sąnariu problemų turėjau. Problemos nebėra - vėl niekur nebevaikštau. Esu stora, graži ir talentinga (juokiasi). Aišku, kremą veidui perku. Ne už penkis litus - galiu ir šimtą litų už veido kremą išleisti. Gal reikėtų daugiau dėmesio skirti savo grožiui, bet veidas dar į plytą nepanašus, galima į mane dar žiūrėti (juokiasi). Ai, dievai nematė tos mano išvaizdos. Gal reikėtų riebalus nuo pilvo nusiurbti, bet labai bijau skausmo po operacijų. Būtų lengviau, jei mažiau sverčiau, todėl vėl ėmiau sportuoti. Mano svajonė - numesti kokius 30-40 kilogramų. Kaip aš pavydžiu lieknoms! Geriu visokius homeopatinius vaistus, arbatas, bet stebuklų jau nebesitikiu.

- Koks, Jūsų nuomone, idealus vyras?

– Vyras? Viešpatie, nebetikiu aš jais, tas klausimas - miręs. Kuo labiau pažįstu vyrus, tuo labiau myliu šunis. Du vyrus turėjau, abu pasirodė niekam tikę. Man vis sekasi - nu, su tokiais durniais ir glušais susipažįstu! Geri vyrai nesimėto, rasti protingą laisvą vyrą - man jau utopija. Aš labai gerai jaučiuosi ir viena - žmonės mane myli, manimi žavisi, man ploja. Ko daugiau reikia? Kai duktė ištekės ir išvažiuos, gal bus vienai liūdna, tačiau dabar tas žodis "laisvė" man labai saldus. Pati pagalvokit - aš su draugėmis šampaniuką gurkšnoju, plepu, o čia slankioja koks dvikojis patinas susmirdusiom kojom ir burba, bus barščių ar nebus (juokiasi). Turiu gražų šuniuką pekinuką. Kaip jis manimi džiaugiasi, pasiilgsta! Šuo niekada neišduos.

- Kokią knygą skaitote?

– Apie dietą. Knygą "Atkinsono dieta" gavau dovanų.

- Kada paskutinį kartą verkėte?

– Oi, neprisimenu. Aš paprastai verkiu iš laimės, kai žiūrovai man nuoširdžiai ploja, kai sulaukiu jūros gėlių. Prisimenu verkiau dėl šuniuko, kai susirgo. Veterinaras buvo per didelę dozę vaistų suleidęs - ėmė šunelį paralyžiuoti. Dabar mano šunelis sveikas.

- Kokia moteris yra ideali?

– Protinga, graži, tvarkinga, gera šeimininkė ir mama. Aš tikrai neideali. Kai grįžtu iš koncertų, dažnai visus daiktus po namus išmėtau ir nesitvarkau. Galiu visą dieną po namus su naktiniais marškiniais vaikščioti, indų galiu neplauti visą dieną - viskam savas laikas, namai turi tarnauti žmogui, o ne žmogus namams. Kai būna noras, viską "išsičiustiju".

- Ar žiūrite muilo operas?

– Pasižiūriu. Kai pradedi žiūrėti, nebegali atsitraukti. Dabar žiūriu "Maištingą angelą". Manau, kad muilo operas žiūrėti geriau nei filmus ar laidas, kur šaudo, gaudo, kraujas liejasi. Juk pati matot, kokia dabar televizija - smurtas, prievarta. Prisižiūri vaikai tokių filmų, ir pirmyn...

- Ko labiausiai bijote?

– Bijau gamtos stichijų. Kokie mes laimingi, kad gyvename Marijos žemėje - čia nei žemės drebėjimų, nei cunamių nebūna.

- Kaip save įsivaizduojate po dvidešimties metų?

– Nebedainuosiu, būsiu jaunatviška senelė, džiaugsiuosi anūkais. Mano dukra dainuos Palangoj, toje pačioje kavinėje, kur aš dainavau, o aš eisiu su anūkais pro šalį ir jiems apie praeitį pasakosiu.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA