Šventų giesmių giedojimas

Vaidinimo pabaiga į mamos širdį dar daugiau gailesčio pripylė. „Riktelėjo už ežero, atsiliepė melduose, skardžiuje, už liepto... Atsiliepti atsiliepė, bet išeiti ir pasirodyti nedrįso. Tada jau Veronika pamažėl pradėjo bristi į vandenį. Krūptelėjo vandeny žvaigždelės, subruzdo ajerai, sulingavo amžinai sargyboje stovinčios nendrės, nutirpo persigandę meldai, ir viena paskui kitą į visas šalis pradėjo bėgti nuo Veronikos bangutės...

Kai po pusvalandžio iš po debesėlio išlindęs mėnulis apšvietė žemę, tylu ir ramu buvo nurimusiame vandens plote: saldžiai miegojo ajerai, snaudė ant meldų pasirėmusios nendrės, ir milijonai žvaigždelių žiūrėjo iš dangaus ežeran. Miegojo ir žmonės, ir gamta, tik vienas vienužis mėnuo, liūdnas ir susimąstęs, budėjo ties ta nelaiminga šalimi, kur taip daug meldžiamasi ir taip daug ašarų liejama...“ Mama neturėjo jėgų garsiai net paprašyti puodelio vandens, tik pirštu pamojo seseriai ir parodė į prie durų stovėjusį kibirą ir aliuminį puodelį.

Gėrė iš kaimyno Miko Zakarausko šulinio atneštą vandenį lėtai, paskui juo dar ir akis pavilgė. Tik po kelių minučių, nusišluosčiusi veidą skarelės kampu, paėmė sesers ranką ir pusbalsiu pasakė: – Tokios grožybės gyvenime nesu girdėjusi... Jos akys spinduliavo, dar matėsi kampučiuose nespėjusių nudžiūti ašarų blizgučių. Mama ašarų gėdijosi, tad jas jau buvo nusišluosčiusi skarelės kampeliu, paskui dar ir delnu, tačiau kartais, visiems matant, jos išriedėdavo nelauktai, per ilgai akyje užsilaikiusios. Šį vaidinimą radijas kartodavo nuolat, gal kas du tris mėnesius.

Mama mintinai žinojo kiekvieną vaidinimo dialogą, prieš skaudžias Veronikai vietas susigūždavo, tarsi pati laukė smūgio. Ir taip kiekvieną kartą, kai mūsų didžiajame kambaryje ant sienos pritvirtintas radijo taškas pradėdavo giedoti šventas giesmes, mama pasikeisdavo, susijaudindavo gal ne dėl Veronikos nuodėmės, kiek dėl šventų giesmių, kurios ją jaudindavo, o bažnyčia buvo nepasiekiama.

O gal ji savo sunkų gyvenimą lygino su tos nelaimėlės, pasirinkusios ežero bangų ir gilumos draugystę? Ar ne sotesnį prieškario gyvenimą lygino su tuomečiu, kai vaikui nebuvo ant stalo iš kur ir duonos riekės padėti? Tačiau vieną kartą, dar po vieno išklausyto vaidinimo ir poteriavimo, mama atsisėdo savo patale ir, kalbėdama apie girdėtą vaidinimą, atsargiai prasitarė:

– Viskas ne visai taip buvo... Aš pažinojau Veroniką, ji nuskendo visai ne ežere, o Nemune... Mes nustebę tylėjome, tik sesuo Janina, kuri jau buvo pusmergė ir mokėsi devintojoje klasėje, pakėlė akis nuo žarijomis prikaitinto lygintuvo, kuriuo lygino plisuotą savo sijoną, ir nustebusi paklausė: – Mama, jūs pažinojote Veroniką? Tai gal čia ne ta, jei nepaskendo? Rašytojo Antano Vienuolio tikroji pavardė Antanas Žukauskas, jis iš Anykščių, pas mus, Rumšiškėse, gal niekada nebuvo, tai kas jam miestelio istorijas pranešė?..

– Tas, – užtikrino mama. – Jei kitas, tai tu man, vaikeli, pasakyk, ale kaip galima taip viską teisingai aprašyti, kas dar prie Smetonos mūsų kaimynei Tuškevičiaus Veronikai nutiko? Tarnavo ji pas Babkauskus samdine, gražiai dainavo... O Eidukaičių Juozelis iš Gardino gatvės, ar ne jis Amerikon išvažiavo, palikęs namus ir seseris be kraičio? Tu, vaikeli, negimus dar buvai, nes ir aš dar po stalu nepasilenkus vaikščiojau... Sesuo neprieštaravo. Tylėjome ir mes, nesupratę apie ką mama su seserimi, drabužius lyginančia, kalba.

Pokalbis, mūsų supratimu, sviro jau mamos naudai. – Kartą, per Šventą Petrą, kai ant mūsų gryčios durų bernai iš vakaro du vainikus prikalė – mano tėveliui ir dar mažam broliui – kalbos apie Veronikos bėdą ir pasklido... Tada Eidukaičių Juozas pasiraitęs rankoves dirbo, plušo savo siauroje akalenijoje, o bėdai ištikus, pasiskolino kelis šimtus litų šipkartei ir išmovė laivu į Ameriką. Niekas jo nesulaikė – nei ašaroti Veronikos maldavimai, nei amžiną atilsį tavo senelio Petro grasinimai. Tavo senelis labai drąsus buvo, į visų bėdas lįsdavo...

Paskui tik mama gal pagalvojo, ar ne per anksti penkiolikmetei tokius dalykus aiškinti. – Mama, – tarsi papriekaištavo sesuo, išpurškusi ant lyginamo sijono vandenį, – mama, gal ir rašytojo krašte panaši istorija nutiko? O gal jis viską pats sukūrė, juk jis – rašytojas, kūrėjas. Per pamokas mes kartais ir kitus Vienuolio kūrinius skaitom, tai ar viskas būtinai turėjo gyvenime nutikti? Ir apysaka, mama, parašyta dar tada, kai Tuškevičių Veronika ir gimusi nebuvo Tik mama vis dar nepasidavė griaunamai jos iliuzijai, tarsi negirdėjo dukros aiškinimų, kalbėjosi lyg nieko negirdėdama:

– Ir pieva, kur Veronika savo nelaimę suprato, vaikeli, yra prie mūsų akalenijos, už Račiaus seredukų. Ar tu negirdėjai per radiją dainuotos dainos iš mano lūpų, – mama minutėlę palaukė ir tyliu balsu uždainavo: Ant kalno rugiai, pakalnėj kviečiai – Šūkavo ūkavo močia dukrelę: – Eik, dukrele, namo, eik, jaunoji, namo, Žada tave tėvulėlis už kriaučiuko duoti... Paskui atsiduso ir tarsi sau, o ne seseriai, ištarė: – Negi nebuvo nė vieno žmogaus, kuris nelaimėje jai būtų padėjęs? Tėvas mušė rykšte, o kiti – liežuviais... Būtų pas mus ar Teklę Sakalauskienę užėjusi...

Sesuo nieko neatsakė, tik padėjo ant krosnies vis dar karštą lygintuvą, nuėmė nuo stalo užtiesalą, užklojo staltiesę, pataisė mamos patalus ir išėjo iš trobos. Subildėjo durų klemka – pašoko viršun ir užtrenkė duris – kaip ir judviejų pokalbį, kurį mes ne visai supratome.

Tą popietę mama dar ilgai poteriavo lovoje už Veronikos vėlę, girdėjome tyliai šnabždant, kad rašytojui Dievulis duotų jėgų ir kantrybės papasakoti kitas mūsų miestelio istorijas. Dukros abejonės, kad aprašyta istorija vyko ne mūsų miestelyje, jos nepaveikė. Kaipgi galima aprašyti žmogaus gyvenimą taip tiksliai, įtikinamai, išspaudžiant skaitytojo ašarą, nebūnant arti aprašyto herojaus? Pala pala, o kai Veronika vakaruškose pas Dementavičius dėl savo nelaimės slapstėsi už pusmergių, o Jonienė atėjo su vytine Magdės namo varyti, kai už ilgą užsibuvimą prie visų ją rykštele čaižė, argi ne mūsų gatvėje buvo?
Kartą mama paprašė bibliotekoje dirbusią giminaitę Janiną Ulozienę atnešti jai Vienuolio knygų, visų pirma „Paskenduolę“. Bet kai bibliotekoje jų nebuvo, toji pažadėjo skaitytojo sugrąžintą jai pirmai atnešti. Mama tenkinosi radijo vaidinimu ir dažnais pokalbiais su mumis apie iš radijo taško sklindančius įvykius, nutikimus, smulkmenas, kurios dažnam pro ausis praslysdavo.

Knygų skaitymas mamai buvo tikra palaima. Skaitydavo ji jas tarsi laiškus, parašytus artimo žmogaus. Visada skaitydavo pusbalsiu, garsiau ar tyliau, tačiau galėdavome gerai suprasti, ką ji perskaitydavo. Būdavo taip įsijautusi į skaitymą, kad net nepastebėdavo aplinkui susispietusių.
* * *

Tada mūsų mama parašė laišką rašytojui, paprašė seserį jį nunešti į paštą, nupirkti ten voką su ženklu už keturiasdešimt kapeikų ir išsiųsti, tik adreso nežinojo. Tad liepė taip ir užrašyti ant voko: „Anykščiai, rašytojui Vienuoliui“. Ir perskaityti savo laišką seseriai leido. Ta nustebusi ir susižavėjusi rašinį permetė akimis, paskui neatsispyrė pagundai ir, paprašiusi pašte lapo popieriaus, jį perrašė. Po daugelio metų aš to laiško nuorašą aptikau mūsų namo palėpėje, tik gaila, kad sesuo, perrašydama mamos kūrinėlį, ištaisė gramatikos klaidas, sudėliojo kablelius ir taškus.

Skaičiau jį ir prisiminiau tą įvykį, kai radijo taškas giedojo šventas giesmes, ir įsivaizdavau mamą vieną, prietemoje, rašančią laišką nepažįstamam žmogui, kurio niekada nebuvo sutikusi, o ir girdėjusi per radiją tik vieną jo kūrinį. Jos veidas turėjo ypatingai spindėti, nes mama visada, gražaus įvykio ar istorijos sujaudinta, tapdavo laimingiausiu žmogumi. „Gerbiamas rašytojau, sėdžiu lovoje ir galvoju, iš kur jūs, Tamsta rašytojau, taip gerai žinote mūsų miestelio gyvenimą, mūsų kaimynės Veronikos Tuškevičiūtės istoriją?

Su visom smulkmenom, pokalbiais ir kasdieniniais nutikimais. Per mūsų radiją praėjusį sekmadienį girdėjau pasakojimą apie mūsų Veroniką, klausiau, ir ašaros byrėjo. Aš atpažinau išdrožinėtą mūsų miestelio Didžiosios gatvės medinį Mikalojaus kryžių ties Ridiko grinčele, kur visada būdavo pamesta eglišakių ar lauko gėlių. Tik tų ąžuolų prie jo nepamenu, bet čia galėjo ašaras lieti ir apgauta Veronika. Ir aš esu ne kartą ten padėjusi rugiagėlių vainikėlius, ir mano gyvenimas buvo sunkus, o jį aprašius, gražus pasakojimas išeitų...

Vaidinime atpažinau mūsų kleboną Joną Jurevičių. Gal ir negerai padarė, pasmerkęs Veroniką, ale kad joks kunigas už tokią nuodėmę neatleidžia. Reikėjo jai būti kantresnei ir kasdien Dievulio, o ne kunigo atleidimo prašyti. Jis – geras, visus supranta. Ir tą vaikelį būtų užsiauginusi. Ne pirmas ar paskutinis kartas mūsų krašte. Tamstos aprašytas mūsų kapinaites ir dabar akyse matau: verkia motutės dukrelių, o dukrelės motučių, jaunos našlės – vyrų ar vaikelių... Koplytėlės pavėsyje susitikę bučiuojasi seserys, seniai nesimatę, nes nutekėjusios į skirtingus kaimus. Ir man širdį skauda pagalvojus apie savo seseris, nors visos mes gyvename netoliese...

Mes išpuošėme kapus ropikėmis, samanėlėmis, išdėliojome jomis kauburių kraštus ir kryžius, nes čia tik smėlis, kuriame sunkiai auga gėlės. Kitos samanos – jau kapinių pakraštyje: baltos, kelis kartus didesnės už ropikes, užplūdę nykią už tvoros esančią žemę; jų nei gyvulys ėdė, nei žmonės į kapines nešė. Tik ežerėlis yra jau gerokai toliau nuo miestelio. Ir į mūsiškį nepanašus.

Tamsta galėjai nežinoti, kad Veronika brido į Nemuno vandenį, kad užbaigtų šios žemės neteisybes. Žmonės ją matė einančią prie Kalinausko valčių, o surado nelaimėlės kūną už trijų kilometrų, jau prie Aštrago. Tamsta galėjai nežinoti, kad po dešimties metų sugrįžo iš Amerikos Juozas Eidukaitis, su bostoniniu kostiumu, skribliumi, tai pirmiausiai pradėjo klausinėti apie Veroniką, o teisybę sužinojęs, sako, net balsu verkęs, paskui nuėjo į senąsias miestelio kapines...

Gyvenimas, rašytojau, kaip augantis bezo lapas: čia, žiūrėk, dar tik sprogsta į tirpstantį sniegą žiūrėdamas, čia jau krenta į sulytą mūsų gatvelės smėlį. Dievulis jau seniai atleido Veronikai nuodėmę, nes ji nebuvo didelė nusidėjėlė. Saugok, Viešpatie, ir mus nuo nuodėmių. Būkim mažesni už skruzdėlytę ir kantresni už namo slenkstį. Dievulis yra pasakęs, kad niekas žmogaus nežemina taip, kaip ko didybė, manymas, kad yra svarbiausias pasaulyje...“
Mamos laiškas nesugrįžo atgal, tai galėjo reikšti, kad rašytoją jos sielvartas pasiekė. Kaip jautėsi Vienuolis, girtas išgirtas už savo talentą paprastos vargo moterėlės iš miestelio, kuriame jis niekada nebuvo ir jo istorijų nežinojo, ir Veronikos kančios tikrovišką aprašymą, jau niekas nesužinos. Ir tas laiškas neužsilaikė ilgai rašomojo stalo stalčiuje... O gal jis buvo ant stalo, kai rašytojas rašė testamentą:

„Prašau palaidoti mano kūną sodyboje, kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės gatvės. Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių laukų akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius ir parašyti šie žodžiai: „A.Vienuolis“ ir pažymėti mano gimimo ir mirties metai. Tokia yra mano paskutinioji valia. Norėčiau, kad ji tiksliai būtų įvykdyta.“

Pabaiga. Pradžia Nr. 68 (2270)
Stanislovas Abromavičius