„Sveikatos, ramybės ir paguodos širdžiai…“

Kaunas

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

125244

Įžengėme į Didžiąją savaitę. Šiemet šis laikas – kitoks: žmonės sunerimę ir sutrikę dėl viruso grėsmės. Bet Šv. Velykų vis tiek laukiame. Apie tai, kokią žinią mums neša ši, viena iš prasmingiausių metų švenčių ir kaip jas išgyvensime šiemet, kalbamės su Kaišiadorių vyskupijos generaliniu vikaru, Jiezno šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo parapijos klebonu, kunigu Rolandu BIČKAUSKU.

– Šv. Velykos – tai vilties ir prisikėlimo šventė, liudijanti, ypač šių dienų kontekste, kad aukščiau visų pasaulio įvykių, nelaimių, negandų ir net mirties stovi Viešpats. Būtent tai, kad Dievas yra stipriau ir už mirtį, ligą, baimę, kad jam nėra negalimų dalykų. Tai patvirtina jo prisikėlimas.
Ten, kur Dievas, ten gyvybė, gyvenimas. Vadinasi, būk su Viešpačiu ir būsi saugus.
Ir jeigu kai kurie žmonės Velykas gretina tik su gamtos atgimimu, tai šiemet matome, jog gamta yra bejėgė, kad Šv. Velykų šventės prasmė – vilties teikiantis prisikėlimas.
– Pagal bažnyčios tradiciją Gavėnia skirta susikaupimui, atgailai. Karantinas privertė ieškoti naujų būdų dvasiniam atsinaujinimui išgyventi, prisiimti daugiau atsakomybės pačiam.
– Nors Gavėnia pastoviai mus ragina pristabdyti bėgimą, mes retai tam randame laiko. Tad šiemet pandemija Gavėnios metu mus tiesiog dirbtinai sustabdė. Sustabdė tam, kad susimąstytume, susivoktume, kad esame pažeidžiami ir trapūs. Naujai atrastume santyki su Dievu ir pačiu savimi. Prisiimtume didesnę atsakomybę už save ir kitus, nes, kaip sako popiežius Pranciškus, mes visi esame vienoje valtyje. Juk pasaulį užgriuvusi nelaimė vienodai parklupdo vargšus ir turtingus.
Nesiimu aiškinti koronaviruso atsiradimo priežasties, tačiau leisiu sau pafilosofuoti. Žmonija ilgus metus išnaudoja ir teršia gamtą. Vis garsiau pasigirsta jos aimanos. Ar ne laikas suklusti? Daugelis žmonių vienas į kitą žiūri kaip į daiktą, į prekę. Net santykiuose – perka, parduoda, išnaudoja. Arba žmonija vis daugiau rodo pretenzijos užimti Dievo vietą. Pavyzdžiui, su kokia didybe septynių galingiausių valstybių lyderiai priiminėja sprendimus, nulemsiančius pasaulio ateitį. Šis virusas apnuogino tikrovę – jie irgi žmonės ir jie bejėgiai. Tad turim suprasti, kaip viskas trapu ir kaip svarbu atsigręžti į tikrąsias vertybes, į Dievą. Ne tik lyderiai, bet kiekvienas iš mūsų, tai visų atsakomybė.
– O kaip Jūs asmeniškai išgyvenate karantino laiką?
– Ir aš priverstas sustoti, susimąstyti. Labiausiai jaudina iškilusi dviprasmybė dėl uždarytų bažnyčių. Istorijoje žinome daug pavyzdžių, kai, ištikus tragedijoms, katastrofoms, kitoms didelėms nelaimėms, bažnyčia visada telkdavo žmones, kviesdavo juos bendrai maldai, o dabar jos užsidaro. Bet, kita vertus, kai pagalvoji apie tai, kad taip pirmiausia saugomi kiti, – supranti, kad natūralu, jog ir bažnyčia prisitaiko prie galiojančių rekomendacijų. Nors ir su labai skaudama širdimi tenka tai priimti.
Man asmeniškai atrodo, kad kai kuriais atvejais tas ribojimas yra per griežtas. Kad ir su mirusiųjų išlydėjimu Anapilin. Rekomenduojama kunigui Mišias aukoti vienam, o apeigas atlikti tik kapinėse prie duobės. Aš leidžiu Mišiose dalyvauti keliems artimiausiems velionio artimiesiems, žinoma, laikantis visų apsaugos priemonių. Taip pat einu išlydėti mirusiojo iš šarvojimo salės. Toks mano asmeninis apsisprendimas.
– Velykos bus kitokios, nes karantino metu tikintieji negalės dalyvauti Velykų iškilmėje, kaip išgyventi Velykų slėpinį?
– Taip, kitokios. Pasigendantiems Šv. Mišių bažnyčiose tegaliu priminti, kad bažnyčia yra vieša erdvė, todėl gerbdami valstybės bei Vatikano rekomendacijas nekviečiame žmonių bendrai maldai. Menka drąsa būtų rizikuoti. Juo labiau, kad prašyti Dievo pagalbos galime ir kitomis formomis, tegul ir neįprastomis. Tad pirmas patarimas – pasigilinti į Velykų esmę. Taip jau yra, kai prisiriši prie tradicijų ir jas nuolat kartoji, atsiranda pavojus išleisti iš akių esmę. Tas seniai jau pastebima, pavyzdžiui, dažnam Velykos asocijuojasi su margučiu, bet ne Kristaus prisikėlimu. Tad gera proga apmąstyti paskutines Viešpaties Jėzaus žemiškojo gyvenimo dienas – jo kančią, mirtį ir prisikėlimą.
Antra – dalyvauti Velykų Tridienio pamaldose naudojantis komunikacijos priemonėmis: interneto, televizijos ar radijo pagalba. Galiu priminti, kad Didžiojo ketvirtadienio – Paskutinės Vakarienės Šv. Mišios bus transliuojamos iš Vilniaus Arkikatedros: 18 val.; Didžiojo Penktadienio – Kryžiaus Kelias iš Vatikano 22 val. Velyknakčio vigilija iš Vilniaus Arkikatedros 21 val.; Velykų ryto Šv. Mišios iš Vatikano ir Popiežiaus palaiminimas „Urbi et Orbi“ – 12 val.Taip pat galima jungtis ir prie kai kurių parapijų transliuojamų mišių Facebook. Reikia tik pasidomėti.
Tik prašymas. Prieš sėdant prie televizijos ekranų, pasistengti viską pašalinti iš artimos aplinkos, kas galėtų atitraukti dėmesį pamaldų metu (mobiliuosius telefonus), ir nieko nepalikti virtuvėje ant ugnies. Nurimti, susikaupti ir nuoširdžiai, kaip bažnyčioje, jungtis į bendrą maldą. Tokia šių dienų realija, bet ji jokiu būdu nemažina vilties tikėti Prisikėlimo stebuklu ir išgijimo stebuklu.
– Ko palinkėtumėte Jiezno krašto žmonėms ir visiems „Gyvenimo“ laikraščio skaitytojams šiuo neįprastu laiku ir sutinkant Šv. Velykų šventę?
– Tai, ko šiandien labiausiai reikia – sveikatos kūnams, ramybės ir paguodos širdims. Tegul šių metų Velykos bus ženklas, kad turime keistis, nusiimti populiarumo kaukes, rodyti daugiau žmogiškumo vieni kitiems, atsakomybės, neprarasti vilties ir pasitikėjimo Dievu, nes Kristus tikrai prisikėlė.
– Ačiū už pokalbį. Šviesaus Velykų ryto.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt