Svei­ka­tos spe­cia­listė: „Ką dek­la­ruo­ji, taip pri­va­lai ir gy­ven­ti“

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dybės vi­suo­menės svei­ka­tos biu­re dir­ban­ti As­ta Ivoš­kienė šyp­so­si: anks­čiau spor­tuo­ti nemė­go, bet su­si­pa­ži­nus su vy­ru ir pa­gimd­žius vai­kus, vis­kas ap­si­vertė. Šiau­lie­čiams įvai­rius už­siė­mi­mus or­ga­ni­zuo­jan­ti ir ska­ti­nan­ti jų sveiką gy­ven­seną mo­te­ris yra pui­kus pa­vyz­dys, kaip rei­kia mėgau­tis ak­ty­viu lais­va­lai­kiu, pa­mil­ti sportą. As­ta pa­ta­ria – iš­ban­dy­ki­te kuo dau­giau veiklų ir ne­bi­jo­ki­te pra­dėti: „Tie kie­tes­ni spor­ti­nin­kai kaž­ka­da ir­gi bu­vo to­kie kaip jūs.“

Viliojo sveikatos sritis

Visuomenės sveikatos srityje, kaip juokiasi Asta, ji atsidūrė labai keistai. Baigus socialinės krypties bakalaurą ir anglų kalbos išlyginamąsias studijas, kurį laiką teko padirbėti anglų kalbos mokytoja. Visgi pajautė, kad šis darbas – ne jai. Po dviejų vaikų auginimo atostogų grįžti į mokyklą nebesinorėjo, o galvoje niekaip nenustojo suktis mintys apie sveikatos mokslus ar darbą, susijusį su šia sritimi.

„Mano įsitikinimu, jeigu visą likusį gyvenimą turėsi eiti į darbą ir jame kankintis, nieko gero nebus. O medicina man nuo pat gilios vaikystės buvo įdomi, net svajojau būti daktare, nors tėvai ir neskatino rinktis medicinos“, – pasakoja pašnekovė.

Medicinos mokslams krimsti dviejų vaikų mamai jau buvo per vėlu, bet draugės gydytojos paskatinimas bandyti siekti savo noro įkvėpė drąsos. Pasiskundusi, kad norėtų kito darbo, bet negalinti įsidarbinti dėl trūkstamo medicinos išsilavinimo, ji išgirdo raginimą: „O tu bandei?“

„Man tai įkvėpė pasitikėjimo ir aš iš tikrųjų radau skelbimą, kad reikalingas Šiaulių apskrities visuomenės sveikatos ugdymo centro direktoriaus pavaduotojas“, – mena ji. Nežinojo, nei kas yra visuomenės sveikata, nei tikėjo, kad gali užimti tokias rimtas pareigas, bet pabandė. Ir Astai pavyko – gavo darbą, susijusį su išsvajota sritimi. Centre buvo vykdomi įvairūs mokymai, vedamos paskaitos, organizuojami renginiai. Asta vykdavo į visas įmanomas konferencijas, seminarus, kad tik tobulėtų šioje srityje.

Vėliau tokie apskrities centrai buvo likviduojami, ėmė steigtis visuomenės sveikatos biurai ir Asta po kurio laiko įsidarbino dabartinėje darbovietėje. Visuomenės sveikatos stiprinimo specialistė savo darbą apibūdina kaip visuomenės šviečiamąjį ir edukuojamąjį: „Mūsų užduotis – skatinti sveiką gyvenseną, nes tokiu būdu yra stiprinama sveikata. Tai yra prevencinis darbas.“ Pašnekovė šypsosi: jiems reikia informuoti visuomenę paprasta ir lengvai suvokiama kalba, o ne perteikti sunkiai ir moksliškai tai, kas žmonėms svarbu.

„Visuomenės sveikatos stiprinimas – labai platu. Iš esmės dirbame ir su dar negimusiais kūdikiais, t. y. su nėščiosiomis, ir su senjorais. Mūsų auditorija ir temos labai plačios: turi išmanyti ir apie mitybą, ir fizinį aktyvumą, psichikos sveikatą ir lėtines neinfekcines ligas, priklausomybes, jų priežastis ir prevenciją“, – vardija.

Aktyvi gyvensena atėjo brandžiame amžiuje

Daugiausia už fizinio aktyvumo veiklas darbe atsakinga specialistė pasigirti sportavusi nuo jaunystės negali. Asta prisipažįsta: suvokimas, kad reikia judėti ir propaguoti aktyvų gyvenimo būdą, atėjo su branda. „Niekada nebuvau sportininkė. Netgi mano laikysena susiformavo netaisyklinga, nes paauglystėje daug skaičiau, sėdėdama susikūprinusi, buvau labai nepasitikinti savimi. Apskritai visą laiką buvau tokia perkarusi, nevalgi, neturėjau fizinės jėgos...“ – nusišypso pašnekovė.

Tiesa, sporto vaikystėje ragavo – lankė krepšinį. Fizinės jėgos stoka kamuoliui neleisdavo net pasiekti lanko, metant nuo tritaškio linijos, bet trenerė, matyt, įžvelgė potencialą. Nežinia, kaip būtų susiklosčiusi ta krepšininkės „karjera“, jei treniruočių kartu nebūtų lankiusi viena tyčiotis linkusi mergaitė.

Savimi nepasitikėjusiai Astai išgirstos kandžios replikos pradangino norą lankyti treniruotes. „Tėvai tuomet nesistengė perkalbėti. Tokiu atveju patartina įsigilinti į situaciją, padėti vaikams išspręsti problemas, kartais nenoras lankyti treniruotes net nesusijęs su sportu. Mes savo vaikus visada skatiname pagalvoti, neskubėti arba rinktis kitą sporto šaką, svarbu, kad užsiimtų judėjimu, išbandytų save, gal ras sau tinkamą veiklą“, – sako ji.

Reguliariai ėmė sportuoti maždaug prieš 15 metų. „Mano vyras, kiek aš jį atsimenu, mankštą daro kiekvieną dieną, – pabrėždama paskutinius du žodžius, ištaria Asta. – Be to, dar porą kartų per savaitę žaidžia krepšinį ir tinklinį. Kartais jam sakau: o tu gali nebūti toks pavyzdingas?“

Kaip minėta draugė gydytoja pastūmėjo pretenduoti į darbo vietą, taip vyras ištarė lemtingą frazę. „Bet ir tu gali eiti“, – išgirdo vyro atsaką į priekaištą, kad jis po darbo kartu su draugais dar eidavo į treniruotes, kai ji kiauras dienas praleisdavo su mažu vaiku. „Tiksliai“, – tąsyk pagalvojo Asta ir ėmė dairytis patinkančių užsiėmimų.

Išbandė ir skirtingas treniruotes, ir trenerius

Surasti, kuris užsiėmimas artimas širdžiai ir tinkamas jos kūnui, šiek tiek užtruko. Asta išmėgino aerobiką, pilatesą, jogą. „Tikrai visiems rekomenduočiau pradėti nuo stuburą stabilizuojančių pratimų ir mankštų. Nuo tų bazinių dalykų, kurie sustiprina vidinius raumenis“, – pataria aktyvi moteris.

Asta neslepia, kad pakeitė ir daug trenerių: „Man patinka išbandyti daug žmonių, nes atsibosta… Kiekvienas turi savo stilių, vėliau viskas tampa rutina, o kai atsiranda rutina, nori kažko naujo.“

Bet sportas parodo savo veidą: kai jau pradedi sportuoti, judėti ir padarai pertrauką, vėliau pajauti, kad to ima trūkti – ir dėl fizinės, ir dėl psichologinės sveikatos. „Regresas pasijunta labai greitai, ne taip, kaip progresas. Porą savaičių nepasportuoji ir tampi kerpe...“ – šypsosi.

Nemokami užsiėmimai – lyg vilioja, bet nedrąsu

Apkerpėti jai neleidžia darbas, mat Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras jau šeštus metus organizuoja miestiečiams nemokamas lauko mankštas. Jose, žinoma, dalyvauja ir pati Asta. Atrodo, nemokami užsiėmimai turėtų pritraukti nemažai žmonių, juk vieni kitiems nuolat skundžiamės ar girdime, kad sportuoti brangu.

Asta paneigia: „Branduolys esame mes, organizatoriai, ir tie entuziastai, kurie supranta, kad tai nemokama, kad tai dovana tau. Bet tokių nėra daug. Dažniausiai mūsų susirenka apie 20, bet visada norisi, kad būtų daugiau. Štai senjorai, kuriems mankštas organizuojame jau daugiau nei dešimtmetį, yra puikus pavyzdys visiems. Jie greitai vieni per kitus susižino, kada ir kur vyks biuro nemokamos mankštos, ir, žiūrėk, jau vos telpa į sales. Šiemet teko net skirti juos į kelias grupes ir išnuomoti krepšinio salę, kad kažkas neliktų už durų.“

Nei lietus, nei vėjas neturėtų sutrukdyti ateiti į mankštas. „Jei ateina kokie 6 žmonės, tada, žiūrėk, ir iš pakampių ima lįsti kiti, pamatę, kad net ir, rodos, netinkamu oru užsiėmimai vyks. Jeigu nevyks, tai tikrai niekas neateis, o jei ateis vienas, tikrai ateis ir dar kokie trys, – sako Asta. – Spėlioju: gal kartais žmonės ir to viešumo privengia, mat užsiėmimai vyksta viešose miesto erdvėse, tai vis tas nepasitikėjimas savimi: „Kaip aš atrodau?“ Labai svarbu, kad žmonės nesistengtų lyginti savęs su kitais, reikia sekti savo progresą – ką aš padarau daugiau, stipriau ar geriau, negu seniau padarydavau, ir tuo didžiuotis. Mūsų pareiga – užtikrinti, kad žmonės mankštintųsi taisyklingai, nepadarytų sau daugiau žalos nei naudos.“

Pasirodo, nemokami užsiėmimai gali tapti net minusu. „Žmonės būna nepareigingi, nes patys nemoka. Bet juk sumokama už tai iš valstybės lėšų, nesvarbu, kad ne iš jūsų paties kišenės“, – sako Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė.

„Pati turiu būti pavyzdžiu“

Nuo gegužės prasidedančios lauko mankštos pakeičia ir Astos sporto rutiną. Sporto klube tuomet jau rečiau lankosi, o kūną lavina savo organizuojamuose užsiėmimuose, daugiau laiko leidžia gamtoje su dviračiu. „Visų pirma pati privalau būti ten, ką organizuoju. Kitas dalykas – sutaupau pinigų“, – atvirauja pašnekovė ir stebisi, kodėl daugelis žmonių vis dar bijo prisijungti prie šių entuziastų.

Nors Asta yra labai liekno kūno sudėjimo, neapsigaukite – ji gali atlikti tokius pratimus, kurie retam yra lengvai įveikiami, o kiti išvis neprisiverčia išmėginti. Astos šeimos namuose prie durų staktos kabo skersinis. Nupirko jį Kalėdų proga savo sūnui, bet išmėginti susigundė ir pati: „Galvoju, aš esu tokia lengva – negi negaliu padaryti vieno prisitraukimo? Ir iš tikrųjų negalėjau!“

Sūnus gatvės gimnastika susidomėjo rimtai, o pačiai Astai retsykiais atliekami pratimai ant lauko treniruoklių padėjo atrasti iki tol nepažintą sporto rūšį. Netikėtu metu jis pačiai Astai atnešė naudos: naujai atsidaręs sporto klubas vykdė akciją bulvare ir surengė rungtis – kuo daugiau kojų pritraukimų moterims ir prisitraukimų vyrams. Paskatinusi jėgas išmėginti sūnų, vėliau į skersinį įsikibo ir mama.

„Pati net nežinojau, kiek jų padarau, niekada neskaičiavau. O tuomet irgi tiesiog dariau, ir tiek. O treneris sako: „Žinai, normaliai čia... 35 padarei.“ O kitos buvo padariusios po 15 ar 16. Galvoju, geras! Buvau savimi patenkinta“, – juokiasi pašnekovė ir priduria tąsyk laimėjusi mėnesio abonementą į naująjį klubą ir pradėjusi užsiimti krosfitu.

Asta įsitikinusi: jei nori, kad kiti imtų judėti, pati turi rodyti pavyzdį. Juo labiau kad dažnas iš mūsų baiminasi žengti pirmąjį žingsnį ir pradėti sportuoti. „Mūsų darbe netinka pasakymas, kad batsiuvys yra be batų. Mums šiuo atveju tai nebūtų pagyrimas… Tu turi toks būti, ką deklaruoji, kitaip nebūsi autoritetas“, – tikina pašnekovė.

Ką ji pataria tiems, kuriems trūksta vieno mažo žingsnio, kad atvertų sporto klubų duris? „Gali padėti išorinė motyvacija – nusipirktas abonementas, nauji sportiniai bateliai ir pan., bet labai svarbu atrasti sau priimtiną judėjimo būdą: vienam netinka bėgimas, kitas nuobodžiauja jogos užsiėmimuose… Reikia rasti, kas patinka, ir nebijoti bandyti. Pradedantiesiems atrodo, kad visi aplink yra tokie kieti. Bet juk ir jie kažkada pradėjo nuo to! Išnaudokite ir nemokamus užsiėmimus, kur įgysite bazinių įgūdžių. Galų gale, tiesiog kasdien vaikščiokite.“