Svajonė – autoservisas ant ratų kariaujantiems broliams

Svajonė – autoservisas ant ratų kariaujantiems broliams
Šiauliai
Audronio Rutkausko nuotr.
Oksana Laurutytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Savaitraštis „Etaplius“

Šiauliuose apsigyvenusių ukrainiečių Zojos ir Oleksandro Lymar svajonė yra nupirkti kariaujantiems tėvynainiams automobilį – autoservisą ant ratų – ir nugabenti jį į karo veiksmų zoną. Jau keturis kartus Oleksandras su bendraminčiais vežė broliams humanitarinės pagalbos, įkūrė fondą VšĮ TRUCK HELP UA-LT ir prašo mūsų – geros valios žmonių – kiek kas gali pagelbėti pinigine auka.

„DopomagaiKo“

Į „Etaplius“ redakciją pakviestos ukrainiečių Zojos, Oleksandro ir jų sūnaus Kirilo Lymar šeimos istorija abejingų nepalieka. Patys sutuoktiniai apie karo pradžią, šeimos išsiskyrimą, ilgai trukusią tylą, pabėgimą iš degančio Iziumo (Charkivo sritis) ir džiaugsmingą susitikimą Šiauliuose be ašarų kalbėti negali. Įsikūrę mūsų mieste, sutikę būrį geradarių, ukrainiečiai tėvynainiams jau keturis kartus gabeno humanitarinės pagalbos. Galiausiai Lymar šeima įkūrė VšĮ TRUCK HELP UA-LT (vieša feisbuko grupė TRUCK HELP UA-LT), kurios tikslas – nupirkti dyzelinu varomą automobilį „Volkswagen Transporter T4“, kuris pasitarnautų kaip autoservisas ant ratų. Jame būtų suvirinimo aparatas, aušinimo sistemos remonto rinkinys, kompresorius ir kt.

Šiuo automobiliu į karo zonas būtų pristatomos ir kitos reikalingos priemonės, maisto atsargos, vaistai, juo taip pat būtų privežamos automobilių atsarginės dalys ir kt. Lėšų tokiam automobiliui aukoja patys Ukrainos žmonės, paaukoti prašoma ir mūsų, lietuvių. „Mes tikime pergale! Mes tikime Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis! Be jūsų niekaip. Kartu mes esame jėga!“ – ragina labdaros fondo vadovas Oleksandras.

Organizacijos TRUCK HELP UA-LT sąskaita Lietuvoje: „Swedbank“– LT 6973 00010 174197040. Automobiliui nupirkti reikia apie 4 tūkst. Eur.

„Nė vienas centas nebus panaudotas netinkamai. Pateiksime smulkią ataskaitą“, – žada vyras, su bendraminčiais sugalvojęs ir automobiliui smagų vardą – „DopomagaiKo“.

 

22 dienos okupacijoje

Oleksandras daug metų dirbo tolimųjų reisų vairuotoju įmonėje, registruotoje Lietuvoje, žinia apie karą tėvynėje jį pasivijo, gyvenant Šiauliuose. Zoja jam paskambino ir pasakė: „Karas.“

Charkivo sritis jau pirmosiomis Rusijos karo prieš Ukrainą dienomis buvo apšaudyta, subombarduota ir okupuota, šeimos galvos svarbiausia užduotis buvo sužinoti, ar visi artimieji sveiki, gyvi ir kaip juos iš karo zonos išgabenti.

Zoja, prisiminusi, ką teko išgyventi, apsipila ašaromis. Pamatęs verkiančią žmoną, ašarų nesulaiko ir Oleksandras. O tarp tėvų įsitaisęs Kirilas, dabar besimokantis Simono Daukanto gimnazijoje Šiauliuose, kukliai šypsosi. Tėvas sako, kad sūnus per pabėgimą iš okupuotos teritorijos buvo toks optimistiškas, kad tik tais momentais, kai Kirilas apsiverkdavo, tėvas suprasdavo – jo šeimai tikrai labai sunku ir baisu...

Net 22 dienas šeima praleido okupacijoje. Vasario 24 d. apie 5 val. ryto jiems paskambino teta iš Charkivo ir paklausė, ar jie žino, kad bombarduojamas Kyjivas, Charkivas, kad prasidėjo karas.

Zoja su sūnumi ir dviem seserimis – Valia ir Nataša – skubiai pradėjo pakuotis lagaminus, rinktis būtiniausius daiktus, bet niekur pabėgti nepavyko – aplinkinėse teritorijose vyko mūšiai. Po keturių dienų į namus nebetekėjo dujos, dar po kelių dienų dingo ir elektra. Šeima nuo apšaudymų glaudėsi atskiro pastato rūsyje namo kieme. Lauke buvo 16 laipsnių šalčio, o namuose, į kuriuos ateidavo nusiprausti ir pagaminti maisto, – 0 laipsnių.

Apšaudymams šiek tiek nurimus, Zoja nutarė eiti į turgų nusipirkti maisto, išsigryninti pinigų. Pamatė, kad ir turguje, ir parduotuvėse viskas išvogta, išgrobstyta – marodieriai, savi marodieriai visas prekes išgrobstė.

Kovo 8-ąją pro langus jau pamatė gatve riedančius rusų tankus, pėstininkų kovos mašinas BTR, ZYL’us su kariškiais ir kt. Kareiviai pradėjo vaikščioti po namus, klausinėti, kur gyvena šeimos, kurių vyrai kariauja už Ukrainą, ir kt.

„Iziumo centrą jie bukai išsprogdino, kasdien bombardavo, nes galvojo, kad ten yra ukrainiečių karinės bazės. Pirma susprogdino visus tiltus, o tada kažkoks kolaborantas jiems parodė vietas, kaip per upę patekti į Iziumą“, – sako Oleksandras.

Vyras be perstojo galvojo, kaip parsigabenti šeimą iš okupuotos teritorijos. Pardavė mašiną, ketino pirkti džipą ir važiuoti į Iziumą savo šeimos. Zoja vyrą atkalbinėjo, neleido važiuoti, nes buvo tikra – jei vyras atvažiuos, rusai jį sušaudys.

„Iziumas dabar jau išlaisvintas, ten rasta apie 10 kankinimo kamerų. Jose už Ukrainą kariaujančių vyrų šeimų narius kankino, bandė išgauti informaciją. Jei mūsų tėtis būtų kariavęs, būtų kankinę ir mus“, – paaiškina Kirilas.

Oleksandro teigimu, Iziumo meras pabėgo, o mieste galvas pakėlė kolaborantai. Jie agitavo vietos gyventojus būti draugiškiems užpuolikams, priešams pasakojo, kokios kurio ukrainiečio pažiūros, kieno artimieji kovoja už Ukrainą ir kt. „Vienos šeimos namą susprogdino. Visiškai. Iš tanko sviedinį paleido. Vien už tai, kad jų sūnus kariauja Ukrainos pusėje. Kolaborantai šią šeimą išdavė“, – sako vyras.

 

„Buvo labai baisu“

Oleksandras prisimena, kaip kartą, telefonu bekalbant su Zoja, ji pasakė, kad nebegali kalbėti, nes atskrenda sprogmuo. Tada ryšys dingo. Visai savaitei. „Man tada konkrečiai stogą nurovė“, – apsiašaroja vyras.

Tuo metu Zoja su sūnumi ir dviem seserimis pasibalnojo dviratį, susikrovė daiktus ir nutarė iš okupuoto Iziumo bėgti. Pamatė žmogų, kalbantį telefonu, paprašė leisti paskambinti, paskambino Oleksandro seseriai, kad visi gyvi ir sveiki.

Iziumo gyventojai būriais lipo ant vienos kalvos, nuo kurios buvo įmanoma prisiskambinti artimiesiems. Ten Zoja sužinojo, kaip pabėgti iš miesto: esą reikia geležinkelio bėgiais apie 10 km keliauti iki tilto, kurį perėjus pateksi į saugesnę Ukrainos teritoriją.

Kovo 18-ąją, kai dvi dienas nebegriaudėjo sprogimai, keturiese nutarė bėgti. Vos išėjus iš namų, vėl pradėjo bombarduoti, teko grįžti atgal. Taip šeima dvi dienas vaikščiojo pirmyn atgal. „Mano sūnus labai užsispyręs. Kartą nukirto, kad nebegrįš, eis tik pirmyn. Ir nuėjo. Mamai su seserimis teko paklusti“, – nusijuokia Oleksandras, pasidžiaugdamas sūnaus drąsa.

Keliavo Slavianogorsko link, pasiekė Kapytolivką, virš galvos skrido bombos, pakeliui matė tankų, priėjo rusų kariškių postą. Pradėjo meluoti, kad malkų išėjo ieškoti, kad šalta. Praleido.

Visiškai nežinodami kelio, pėsčiomis keliavo toliau, kažkas parodė, kur pasukti tilto link. Ten vėl rado rusų postą.

„Galvojome, kad savi, bet ten du rusų kariškiai gulėjo žolėje, du stovėjo už kolonos, du atkišo automatus. Pakėlėme rankas, vyriausioji sesuo pasakė, kad į Slavianogorską einame, ieškome pagalbos. Atidavėme kariškiams dokumentus, telefonus, kuriuose visas nuotraukas, visą informaciją buvome išsitrynę. Jie klausinėjo, kam skambinome, kur dabar mūsų vyrai. Buvo labai baisu“, – sako Zoja.

Tiltas per upę buvo sugriautas, bet juo, brendant per vandenį, buvo galima pereiti į kitą pusę. Kariškiai šeimą palydėjo iki upės, atidavė dokumentus, telefonus ir paleido.

„Praėjome gal 40 km. Paskambinau tėvui, kuris žemėlapyje sekė mūsų kelionę ir pasakė, į kurią pusę pasukti“, – šypsosi Kirilas.

Galiausiai pabėgėliai pasiekė Slavianogorską. Sutemus rado sandėlius, ten ketino pernakvoti. Kažkokia močiutė davė vandens atsigerti, bet pernakvoti neleido. Patarė keliauti iki gretimo miestelio dar 7 kilometrus.

„Jie jau isterijoje buvo. Tamsu, pavargę, sušalę, kojos nutrintos, verkia, nebežino, ką daryti, kur eiti. Aš jau tada savanoriavau, puoliau skambinti kolegoms, kad mano šeima jau Slavianogorske, klausiau, kas juos gali paimti, išgelbėti. Daviau telefono numerį. Galiausiai po keliaaukščių skambučių paskambino Zoja, kad jie jau saugūs, jau važiuoja su savanoriais, su apsauga. Liepiau neužsibūti bazėje, važiuoti į Lietuvą, į Šiaulius. Pas mane“, – ašaras braukia Oleksandras.

 

Karas parodė, kas draugas, kas priešas

Lymar šeima Šiauliuose pamažu apsiprato, nurimo. Zoja dabar dirba vienoje kepykloje konditere, Kirilas lanko mokyklą. Oleksandras vilkiko nebevairuoja, nes savanoriauja – renka tautiečiams paramą, kurią pats gabena į Ukrainą.

Nuo kovo mėnesio su žmona, sūnumi ir bendraminčiais Oleksandras jau sugebėjo surinkti lėšų keturioms išvykoms į kariaujančią tėvynę. Nugabeno dėžes maisto, rūbų, avalynės, higienos priemonių, vaistų, sukrautų į „Land Rover“, „Opel Zafira“ automobilius, nupirktus už suaukotas lėšas. Visą paramą vyras veža į priešakines karo linijas – kariaujantiems vyrams, ligoninėms, likusiems savo sodybose gyventojams.

Oleksandras vardija pavardes lietuvių, kurie labiausiai padėjo: Aurelijus Končius, Vladas Damulevičius, Irena Krištopaitienė, Romas Strazdas, Irena Zaveckienė ir kt., ir neslepia – tikrai susidūrė ir su tokiais, kurie yra nesąžiningi, kurie karo metu siekia naudos sau. Net savanoriaudami galvoja, kaip praturėti, pasipelnyti. „Karas visiems parodė, kas tikras draugas, o kas – ne“, – sako vyras.