Šv. Kalėdų provokacija ir pamokos

Kalėdos yra neabejotinai grakščiausia metų šventė, kai visi bent akimirkai leidžiame sau pasijusti vaikais, patikėti stebuklais, kai kasdieniai rūpesčiai ir bėdos tarsi apgobiamos šventės skara. Na, o lietuviškas Kūčių vakaras – tai labiausiai į amžinybę įaugusi metų diena, pažadėtosios Rojaus bendrystės žemiškas atspindys: Kalėdaitį laužanti užstalės bendruomenė, prie metai iš metų tik per Kūčių vakarienę sugrįžtančiais patiekalais apkrauto stalo. Kai maistas įgauna sakralinę prasmę, kai svarbu ne tai, ką, bet su kuo valgai. Kai tuštėjančios vietos prie stalo primena, jog visi mes svečiai šioje žemėje. Tačiau kartu ir tai: kas įauga į širdį, tas išlieka amžinai.

Tiesa, vis dažniau nuaidi skundas, kad per skubėjimą, rūpesčius sunku pajusti tikrąją šventės dvasią. Tačiau, jei sudrumstoje kūdroje sunku įžvelgti žvaigždžių atspindį, tai nereiškia, jog žvaigždžių nebėra. Kalėdų stebuklo esmė visai ne ta, jog šventinę naktį prabyla gyvūnai, jog gauni dovaną, kurios tiek laukei, o tai, jog visatos Kūrėjas, užuot nubaudęs mus už mūsų silpnybes ir nuodėmes, nužengė į pasaulį kaip kūdikis, skelbdamas, jog išganymui nereikia pinigų ir galios, rūmų ir kariuomenių, jog viskas, kas svarbu ir tikra, gimsta iš silpnumo ir trapumo.

Paradoksali Geroji Kalėdų Naujiena, kuri sunkiai dera prie mūsų kasdienių įpročių, gyvenimo planų ir sėkmingos karjeros sampratos. Mes bandome sau ir kitiems įrodyti, kad esame kažko verti, kolekcionuodami gėrybes ir galios ženklus, kovojame kasdienius mūšius. Tačiau viso to nereikia Kūdikiui Išganytojui, kuris gimsta laikų sutemose, atšiauriame ir skurdžiame kampelyje. Jam reikia mūsų širdžių, o ne piniginių. Šią Gerąją Naujieną nėra paprasta priimti, pripažinti jos gerumą.

Daug paprasčiau gyventi, tarsi nieko nebūtų įvykę ar užtrenkti Kūdikėliui namų ir širdies duris, atiduoti Jį į kurį nors „gyvybės langelį“. Paprasčiau tikėti, jog išganymas – galia ir pinigai, mokėti Dievui duoklę, „pasamdyti“ Jį konkrečioms užduotims. Paprasčiau gailėtis savęs, skųstis prasta lemtimi ir aplinkinių kietomis širdimis. Paprasčiau manyti, kad Kūčių vakarienė tėra tik duoklė tradicijai, o Kalėdos – tik dar vienas laisvadienis. Tačiau visa tai labai sunkus „paprastumas“, nuo kurio labai greitai pavargstame, kuris verčia gūžtis beprasmybės ir sunkumų akivaizdoje.

Kalėdos mus kviečia į kitokį gyvenimą. Jis nėra paprastas, tačiau prasmingas ir tikras. Tai gyvenimas dalijantis, rizikuojant vardan kitų, auginant širdį ir viliantis, jog kantri meilė gali ištirpdyti bet kokias kliūtis. Tai gyvenimas, į kurį žvelgiame tyromis kūdikio akimis, sugebančiomis matyti pirmapradį kūrinijos grožį, gydančiomis, o ne teisiančiomis, puoselėjančiomis, o ne kaltinančiomis.

Kalėdos – tai pasirinkimas ir kartu pagalba renkantis, nes kasdien esame kryžkelėje, kasdien renkamės arba iliuzijų pasaulį, arba trapumo ir vilties tiesą. Kodėl turėtume džiūgauti per Kalėdas? Nes jau nesame vieniši, nes visada mums šviečia Betliejaus žvaigždė ir leidžia atrasti išeitį pačiose sudėtingiausiose situacijose.

Kalėdos – tai durys į stebuklingą pasaką, kuria tampa mūsų gyvenimas, jei tik sugebame į viską žvelgti trapaus kūdikio akimis.

Nuo pat ankstyvosios krikščionybės Kalėdos buvo siejamos su šviesos simbolika. Tai akimirka, kai šviesa įveikia tamsą. Įsikūnijijmo šviesa prasiveržia pro nuodėmės luobą ir tirščiausios sutemos negali jos užgožti.

Tiek šiandien, tiek daugiau nei prieš du tūkstančius metų, regis, nebuvo jokių prielaidų radikaliems pokyčiams. Išrinktoji tauta kentė okupaciją, buvo išblaškyta ir nusivylusi. Tiesa, buvo audžiamos svajos apie lyderį, kuris stos tautos priešakyje, atkovos laisvę ir gerovę. Retsykiais plykstelėdavo maištai, apsireikšdavo gelbėtojai, tačiau viskas baigdavosi visiška nesėkme ir dar didesne neviltimi. Išsigelbėjimo žvalgytasi į rūmus, tviskančius ginklus, o Išgelbėtojas gimė aptriušusiame tvartelyje, skurde, aplinkinių įtariais žvilgsniais varstomoje šeimoje.

Laukėme visagalio rūstaus Dievo, o mus išgelbėjo trapus kūdikis. Žmonijos nuodėmės buvo išpirktos meilės auka. Dievo ir žmonijos likimai visam laikui persipynė. Šis svarbiausias žmonijos istorijos įvykis, brangiausia Dievo dovana savo kūriniams, be kitą ko, mums pateikia tris svarbias pamokas. Vilties, tiesos ir solidarumo.

Viltis. Nėra tokios vidinės tamsos, dvasinių griuvėsių, kurių Viešpats negalėtų atstatyti. Net jei jaučiamės visiškai pasiklydę, prislėgti, sugniuždyti, tai nėra galutinis nuosprendis. Kiekviena akimirka gali būti radikalių permainų pradžia. Jei šiandien nežinome atsakymo, nereiškia, kad jo apskritai nėra. Kai prieš nosį užtrenkiamos durys, įdėmiai apsižvalgykime, ar neatsidarė kuris nors langas. Prisiminkime, kad ir kur nuklystume, Viešpats mūsų nuolat ieško. Dievo Sūnaus gimimas yra šių paieškų kulminacija. Jis gimė ne tam, kad pasmerktų, o tam, kad išgelbėtų kiekvieną iš mūsų, jei tik mes leisimės atrandami.

Tiesa ir įvaizdis. Kas svarbiau – būti ar atrodyti? Viešpaties gimimo istorija mus moko, jog tikrasis turtas dažnai nėra išvaizdus. O tai, ką garbina minia, ką sekioja nuo emocijų alpstantys gerbėjai dažnai tėra menkavertė regimybė. Jėzaus gimimas ir gyvenimas visiškai neatitinka sėkmingo gyvenimo įvaizdžio, kuris vyrauja šių laikų pasaulyje. Ne apie tokius gyvenimus rašomi straipsniai į blizgius žurnalus, kuriamos išpudruotos televizijos laidos.

Marija buvo priversta gimdyti tvartelyje, nes jai neatsirado vietos nakvynės namuose. Vargana šeima su moterimi, kuri turi netrukus gimdyti, nebuvo patogūs svečiai, dėl jų, regis, nevertėjo sukti galvos, atrandant jiems šiltesnį kampą. Beje, ar mes šiandien panašesni į tuos, kurių namuose neatsirado vietos stokojantiems, ar į piemenis, kurie pasidalino viskuo, ką turi?

Vertingiausi dalykai labai dažnai nebūna madingi ir žėrintys. Vaikydamiesi įvaizdžio kerų neretai pražiopsome tikrus turtus. Nuolat nerimaujant, ką apie mus pagalvos kiti, kaip pateikti save viešumoje, nebelieka laiko puoselėti tų įgimtų turtų, kuriuos kiekvienas turime. Pernelyg dažnai blizgučiai, kurių vaikomės, tik sumenkina mus.

Solidarumo pamoka. Negalėdamas mūsų pakelti iki savęs, Viešpats nusilenkia iki mūsų. Dievas įsikūnija ne tam, kad pademonstruotų mums savo visagalybę, tačiau idant solidariai prisiimtų žmogišką mūsų prigimtį. Jėzus buvo žmogus: kentė nepriteklių, pavargdavo, nusimindavo, reikšdavo emocijas, ginčijosi, susižeisdavo kojas į aštrius akmenis ir erškėčius, patyrė pažeminimų, išdavystę, apleistumą, buvo kankinamas. Nė vienas iš mūsų nebegali pasakyti: „Viešpatie, Tu nežinai, kaip man sunku.“ Ne, jis nenurankioja spyglių nuo mūsų kelio, bet ištiesia ranką, kai tampa itin sunku.

Ėdžiose gimęs Viešpats savo pavyzdžiu mus moko, jog pražūvame tada, kai užsisklendžiame, kai gyvename saugodamiesi, kai atsiribojame nuo kitų, nesidalijame savo gyvenimu. „Ne sveikiems, bet sergantiems reikia gydytojo“, – sakė Jėzus ir ėjo ten, kur, regis, amžiams buvo įsiviešpatavusi nuodėmė. Atkreipkite dėmesį, jog Jėzus barė ir ginčijosi išskirtinai su tais, kurie buvo patenkinti savimi, vadino save teisuoliais ir nė karto nepasmerkė nusivylusiųjų ir palūžusiųjų. Jis buvo su silpnaisiais, gydė juos ir drąsino. Jis nekvietė į barikadas, neskatino pavydo ar neapykantos, priešingai, jis kantriai kartojo, kad pavojingiausios tos barikados, kurias esame pasistatę širdyje, kurios trukdo ištiesti ranką kitam, atsiverti ir priimti kitą žmogų. Ne, jis neteisino nuodėmės, nepataikavo cinizmui, neskatino socialinio pasyvumo. Jis nuosekliai liudijo, jog, jei norime padėti nelaimės ištiktajam, pirmiausia turime ištiesti jam ranką, atsistoti šalia, o ne talžyti moralizavimu ir pasmerkimais. Turime nusilenkti iki pagalbos stokojančiojo, kad padėtume jam tvirtai atsistoti ant savo kojų.

Kiek esame išmokę šias pamokas? Kiek dabartinėse krizėse sugebame neprarasti vilties, siekti tiesos, nesivaikydami blizgių įvaizdžių, būti solidarūs, nešioti vieni kitų naštas? Tebūnie šis klausimas ne aukštas slenkstis, tirpdantis ryžtą, bet veikiau kvietimas į kelionę. Tikrai nėra geresnio laiko pradėti gyventi kitaip nei šiandien.

Tad sveikinu ir linkiu kiekvienam drąsos ir nuostabių nuotykių permainų kelyje.

Andrius Navickas