Sutvarkytas Raudonės pilies parkas

Sutvarkytas Raudonės pilies parkas
Tauragė
Brigita Šliužaitė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Kovo mėnesį KPD direktoriaus paskirta Tvarkybos darbų priėmimo komisija priėmė Raudonės rezidencinės pilies komplekso parko tvarkybos darbus, kurie apėmė XVI-XX a. pr. susiformavusių takų sistemos viršutinėje terasoje restauravimą, taisyklingo išplanavimo alėjų trasų restauravimą, išorinių alėjų, kelių ir takų dangų remontą. 

Dekoratyviniais krūmais ir gyvatvore apželdintas parterio pietinis šlaitas, suformuotas nuolydis lietaus vandens nutekėjimui, įrengta lauko akmens nuogrinda aplink pilį bei drenažo lovelių parteriai vandens pertekliui surinkti ir nudrenuoti. Takų stačiausiose reljefo vietose įrengtos akmens blokelių pakopos, taip pat užpiltos terasos šlaito išgraužos priešais pietinį pilies fasadą.

Darbai vykdyti pagal tvarkybos darbų projektą „Raudonės rezidencinės pilies komplekso parko (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22715), Pilies g. 1, Raudonės mstl., Raudonės sen., Jurbarko r. sav., tvarkybos darbų (restauravimo, remonto, avarijos grėsmės šalinimo) tvarkybos darbų projektas“ Projektą parengė UAB „Enero“, projekto vadovė Irena Sakalauskaitė. 

Iki XVI a. Raudonė buvo karališkasis dvaras, kurį Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas atidavė valdyti iš Prūsijos kilusiam pirkliui Krišpinui Kiršenšteinui, kuris čia pastatė renesansinio stiliaus raudonų plytų rūmus su gynybiniais bokštais ir šaudymo angomis. Tai pilies įvaizdį turintys reprezentaciniai rūmai, kurie niekada nebuvo naudoti gynybai. Raudonę ir kitus dvarus paveldėjo K. Kiršenšteino anūkas Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas. Pastarasis XVII a. II p. atliko pilies perstatymo darbus, bet XVIII a. pr. rūmai didiko palikuonių buvo gerokai apleisti, o dvaras ir visas turtas užstatyti.

Paskutiniams Kiršenšteinams išmirus palikimas atiteko Olendskiams, kurie apie 1810 m. pilį pardavė buvusiam Rusijos imperatorės Jakaterinos II favoritui grafui Platonui Zubovui. Pilis buvo apleista, apnaikinta gaisro, todėl Zubovas ėmėsi ją remontuoti, tačiau remonto nebaigė, nes rūmus nuniokojo dar vienas gaisras, o pats savininkas 1822 m. mirė. Raudonės pilis tris dešimtmečius stovėjo nenaudojama, jos sienų plytos buvo ardomos ir pardavinėjamos Jurbarke. Nauja Raudonės šeimininke tapo Zubovo duktė baronienė Sofija fon Pirch-Kaisarova, kurios nurodymu Raudonės pilis buvo dar kartą perstatyta. 1898 m. pilį paveldėjo vienintelis jos sūnus teisininkas Juozas de Faria e Kastro, kuris 1903 m. ją kapitališkai suremontavo.

Per Pirmąjį pasaulinį karą pastatą nuniokojo vokiečiai, išgrobstė ir sunaikino čia rastus paveikslus, biblioteką, kitas vertybes. Po karo pilis parduota iš varžytinių. Iš pradžių ją įsigijo malūnininkas Lizelis Gordonas, bet visuomenei reikalaujant, 1934 m. pilį perėmė Lietuvos bankas, ją taip pat globojo Švietimo ministerijos Kultūros departamentas. 1936-1939 m. pilis buvo remontuojama, nugriauta prie šiaurinio korpuso XIX a. vid. pristatyta cerkvės varpinė.

Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. rugpjūčio 6 d. atsitraukdami vokiečiai susprogdino didįjį bokštą, kuris virsdamas sugriovė dalį pietinio korpuso. 1945 m. nesugriautoje pilies dalyje įkurta mokykla. Mokyklai plečiantis, susirūpinta apgriautos pilies sutvarkymu, todėl 1959-1968 m. pilis restauruota pagal architektų Stefanijos Čerškutės ir Vytauto Jurkšto projektą. Pirmiausia atstatytas pietinis pilies korpusas, o 1968 m. didysis pilies bokštas.

Jame įrengti laiptai į apžvalgos aikštelę su atsiveriančiais unikaliais apylinkių vaizdais. Pilyje 1959 m. įsikūrė ir iki 2018 m. veikė Raudonės pagrindinė mokykla. Spėjama, kad mišriojo stiliaus, geometrinio plano Raudonės parką viršutinėje šlaito terasoje ir pietiniame šlaite įkūrė pirmasis pilies šeimininkas K. Kišenšteinas. Pilį perėmęs P. Zubovas parką rekonstravo, buvo iškastas tvenkinys, įrengtos apžvalgos aikštelės su puikiu reginiu į Nemuną, parkas ėmė panašėti į peizažinį. S. Kaisarovos valdymo laikotarpiu pilies parke įrengta nauja takų sistema, prie rūmų veikė fontanai, pasodintos alėjos bei egzotiniai medžiai – riešutmedis, europinis maumedis, baltažiedis vikmedis.

Deja, parkas nukentėjo karo bei pokario metais, dalis želdinių buvo iškirsti mokyklai kūrenti, taip pat dalį parko teritorijos besiplėsdamas užėmė Raudonės miestelis. Šiuo metu iš anksčiau augusių egzotinių medžių yra išlikusi 20 m aukščio kedrinė pušis, stambus 25 m aukščio pilkasis riešutmedis ir net 136 cm skersmens paprastasis kaštonas.

Nuo rūmų link tvenkinio veda kaštonų alėja, taip pat išlikusios liepų, ąžuolų, skroblų bei beržų alėjos. Iš vietinių medžių rūšių vyrauja paprastieji klevai, mažalapės liepos, paprastieji uosiai, paprastieji ąžuolai, eglės, pušys, šermukšniai, ievos, drebulės, blindės.

Išskirtini parko medžiai: paprastasis ąžuolas, vadinamas Gediminaičio ąžuolu, kurio kamieno skersmuo apie 155 cm, daugialiemenė didžialapė „Raudonės liepa“ ir triliemenė juodoji tuopa. Iki 2010 m. parko pietvakarinėje dalyje augo legendomis apipintas ąžuolas, vadinamas Gedimino ąžuolu, medžio aukštis siekė 20 m, kamieno skersmuo net 2,4 m, o apimtis 750 cm, šiuo metu parke likusi medžio išvarta.  

Raudonės rezidencinės pilies komplekso parko tvarkybos darbus atliko UAB „Jurmelsta“.