Sutvarkytas Milžinkapis ir Lapynų mitologinis akmuo

Tauragiškiai nepamiršo Pasaulinės paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dienos. Nors ji tradiciškai minima balandžio 18 d., tačiau šiemet dėl karantino nepavyko įgyvendinti suplanuotų renginių. Tauragiškiai sumanymų neatsisakė, planus perkėlė į birželį. Tauragėje buvo įprasta šią dieną švęsti tvarkant kultūros paveldo objektus. Sušvelninus karantino sąlygas, birželio mėnesį Tauragės rajone užbaigti Pasaulinei paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dienai skirti darbai. Kaip pasakojo Tauragės kultūros centro Kultūros paveldo tarnybos vyr. specialistė Birutė Urbutytė, šia proga pastatyti informaciniai stendai ir sutvarkyta aplinka prie Lapynų mitologinio akmens bei Vaitimėnų senkapio.

Birželio 11 d. kartu su Šilinės girininkija pastatytas informacinis stendas prie Lapynų mitologinio akmens, vadinamo Buveine. Sutvarkyta aplinka, nušienauta žolė. Lapynų akmuo apipintas legendomis, pasakojama, kad jis nukrito iš dangaus 1863 metų sukilimo metu. Akmeniui nukritus prasidėjo derlingi bei laimingi metai, todėl žmonės jį ėmė garbinti, po gabalėlį veždavosi namo. Pasižiūrėjus iš viršaus akmuo iš tiesų yra nuskaldytas.

2011 metais akmuo savavališkai buvo perkeltas į Dauglaukį. Tai nustačius, paveldo objektas grąžintas į pirminę vietą bei paženklintas mediniu informaciniu stendu. Lapynų akmuo įtrauktas į Lapynų pažintinį taką, stendui sunykus nuspręsta pastatyti naują informacinę lentą ir tokiu būdu lankytojus informuoti apie akmens reikšmę kultūros paveldui.

Krito iš dangaus per perkūniją

Kaip apie šį Lapynų akmenį knygoje „Lietuva. 101 legendinė vieta“ yra rašę Vykintas Vaitkevičius ir Daiva Vaitkevičienė, „akmuo Perkūno rankose yra ginklas, kuris gali būti ir šautuvas, ir šaudmenys – kulkos. Perkūno kulkos yra daugelyje pasaulio tautų nuo seniausių laikų žinomas vaizdinys, nereikalaujantis specialių paaiškinimų. Tikima, kad per perkūniją žemėn tarsi meteoritai krinta ir sminga akmenys (...) Perkūno kulkos esančios karštos, žmonių randamos ten, kur perkūnija skaldė medžius ar akmenis, arba tiesiog arimuose, mat daugelis tų kulkų sminga į žemę 7, 9 arba 12 stuomenų (1 stuomuo, arba sieksnis, lygus 2,13 m), vėliau palengva, po stuomenį kasmet, kyla aukštyn. Nuo senų laikų atokioje Lapynų miško Buveinėje taip pat gulėjo per perkūniją iš dangaus nukritęs akmuo. Kaip dera visiems tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis žemėje atsiradusiems Perkūno akmenims, Buveinės akmuo taip pat buvo ypatingas – teikė žmonėms „laimę ir džiaugsmą“. Atrodo, analogiško akmens, XVIII a. lotyniškame šaltinyje įvardyto žodžiu Szora (pavadinimas primena tarmiškai pasakytus žodžius iš ora), garbinimą su nuostaba aprašė 1724 m. Lietuvos kaime dirbę jėzuitų misionieriai. Tikėjimas nepaprastomis Perkūno akmenų ypatybėmis dar iki neseno laiko buvo visuotinis: jie teikė laimę ir sveikatą, gydė žmonių ir gyvulių ligas, nuo ugnies ir visų kitų nelaimių saugojo gyvenamuosius ir ūkinius pastatus. Antai, archeologų nuostabai, Perkūno kulka – titnaginis nugludintas kirvelis, pagamintas apie 2000 m. pr. Kr., buvo surastas dar ir 1926 m. Kaune, Žaliakalnyje, pastatyto namo palėpėje, užkištas už stogo gegnės. Taip su Perkūno akmenimis daugelį amžių elgėsi kaimo ir miesto gyventojai tiek Rytų, tiek Vakarų šalyse. Šiandien tyrinėtojai neabejoja, kad akmeniniai kirviai, aptikti viduramžių miestų kultūriniame sluoksnyje, kapinynuose ir žemės paviršiuje šalia šventais laikomų akmenų, yra susiję su senąja religija. Pagal vietos žmonių padavimus, jis yra nukritęs „metežmetyje“ - labai drėgnais ir nederlingais metais, ir atnešęs žmonėms laimę ir džiaugsmą. Jam iš dangaus nukritus, oras atšilęs ir prasidėję derlingi bei laimingi metai. Todėl žmonės jį garbino. O kad būtų laimingos ir šeimos, žmonės atsiskeldavo jo dalelę ir nešdavosi į namus.“

Milžinkapis ir paslaptingojo Stabinė

Birželio 12 d. suorganizuota aplinkos tvarkymo talka Vaitimėnų senkapyje, vadinamu Milžinkapiu. Prie talkos prisidėjo Mažonų seniūnija bei Vaitimėnų bendruomenė. Pastatytas informacinis stendas, šiaurinis senkapio kampas nušienautas ir išgenėti krūmai, surinktos šiukšlės. Teritorija saugoma nuo 1973 metų, nustačius kad tai IV-V a. kapinynas. Ilgą laiką senkapio vietoje stovėjo sodyba, buvo vykdoma ūkinė veikla, kurios metu šeimininkai aptikdavo radinius, kurie, deja, neišliko. Milžinkapio teritorijoje iki šiol galima rasti buvusios sodybos ženklų, rūsių liekanų, žaliuoja seni vaismedžiai.

Už 2 km nuo senkapio yra Vaitimėnų akmenys, vadinami Stabinės akmenimis, tiksliau – Stabinės mitologinių akmenų grupė. Ją sudaro apie 30 įvairaus dydžio akmenų, išrikiuotų į vieną eilę. Tai išskirtinė vieta, pagonių šventvietė. Tarp akmenų - Krivio sostas, Žalčių alka, Velnio stalas bei kiti, kurie buvo naudojami apeigų metu. Krikščionybės laikais vieta praminta Stabine. Su akmenimis siejama daug legendų. Nors šventvietė gana sunkiai pasiekiama, ji yra turistų lankoma. Dabar atvykusieji prie Stabinės akmenų, galės aplankyti ir sutvarkytą senkapį (Milžinkapį), plačiau susipažinti su Vaitimėnų apylinkėmis.

Kaip keliautojo po Tauragės kraštą žinyne „Pietų Karšuva“ yra rašę Vytenis Almonaitis bei Junona Almonaitienė, „pats Stabinės pavadinimas, matyt, sietinas su žodžiu stabas. Netoli Stabinės esančio kaimo – Romės Lauko – pavadinimas primena žodį romovė. Šie vietovardžiai, užuominos apie bažnyčią tautosakoje ir kita leidžia manyti, kad Stabinė – ikikrikščioniška šventvietė. Ieškodami jos liekanų, 1971 metais šventakmenių aplinką tyrinėjo archeologai. Kultūrinio sluoksnio ir aukojimo apeigų pėdsakų neaptikta, bet buvo pastebėta, jog akmenys beveik tiksliai išsidėstę viena linija lygiai per juos. Taigi, Stabinė laikytina ir tam tikra paleoastronomine dangaus stebykla.“

2020 metai paskelbti tautodailės metais, ta proga išleistas ir informacinis lankstinukas apie Tauragės rajone esančius tautodailininkų skulptūrų ansamblius. Aprašytos medžio drožybos tradiciją Lietuvoje atspindinčios skulptūros Tauragės mieste, Mažonuose, Skaudvilėje bei Pagramantyje.