Sutartinės Suvalkijoje? Tai „Dijūta“

Marijampolė

Loreta AkelienėŠaltinis: Etaplius.lt

25854

Gruodžio viduryje Marijampolės kultūros centre vyko adventinis vakaras, kur su vaikų ansambliu „Žolynukai“ dalyvavo ir kultūros centro apeiginio dainavimo ansamblis „Dijūta“. Pasirodo, tai ne visai naujas ansamblis – moterys jame dainuoja jau nuo 2012-ųjų. Dabartinė jo vadovė Audronė Jusaitytė sutiko papasakoti susikūrimo istoriją, apie dainininkes ir repertuarą.

giesmininkes-1.jpg

Pasiūlė giedoti sutartines

Pasirodo, šio ansamblio sumanytoja ir iniciatorė yra žinoma keramikė, buvusi Kraštotyros muziejaus darbuotoja Audronė Šlyterienė. Ji vis dar ateina padainuoti, kai būna Lietuvoje (dabar dirba užsienyje).

„Aš vis nueidavau į muziejuje rengiamus mokymus – tai molio lipdymo, tai audimo. Vaikystėje to nesu bandžiusi, tad buvo smalsu. Ten su A. Šlyteriene ir susipažinau, susidraugavome. Ji vieną kartą man ir sako: „Giedam sutartines“. Ji aukštaitė, taigi jai sutartinės – savastis, o aš visai nemokėjau. Taip ir pradėjome, bet kadangi dviese nepadainuosi, tai pasikvietėme dar „Žolynukų“ vadovę Dalią Venskienę ir mokytoją Rasą Slankauskienę iš Sūduvos gimnazijos. O „Dijūta“ buvo pirma mūsų sutartinė. „Dijūta kolnali“ – daugiau žodžių joje ir nėra. Audronė taisydavo tarimą: iš knygų skaitant pagal savo tarmę pamokydavo. Ji buvo mūsų kalbos mokytoja“, – apie pradžią prisiminė A. Jusaitytė, Rygiškių Jono gimnazijos muzikos mokytoja.

Narių būna tai daugiau, tai mažiau. Bazinė sudėtis – toji, kuri ir koncertavo advento vakare: Virginija Lenkauskienė, Virginija Sagulina, Vita Gvazdaitienė, Dalia Venskienė, Aistė Grinevičienė ir A. Jusaitytė, nebuvo tik Rasos Slankauskienės. „Mes visus priimame, nesirinkdami pagal gabumus. Nors pačios ir nekviečiame. Štai iš „Žolynukų“ viena mama neseniai prašėsi, kita po koncerto irgi susidomėjo“, – sako vadovė.

Paplitusios tik šiaurės rytų Lietuvoje

Kaip rašoma www.šaltiniai.info: XIX–XX a. sutartinės buvo paplitusios tik šiaurės rytų Lietuvoje. Sutartines giedodavo tik moterys, o vyrai jas grodavo pučiamaisiais instrumentais. Sutartinėms būdingas polifoninis daugiabalsumas. Tai ypatingas dainavimas, kai vienu metu skamba du tekstai, atliekami skirtingomis melodijomis ir skirtinga ritmika. Sutartines dainuodavo dvi, trys, keturios, o kartais ir visas pulkas dainininkių. Sutartines nuo dainų skiria ir tik joms būdingi garsiažodiniai priegiesmiai arba refrenai (sodauto, lioj saudailio, dautuvo, lingo rito, dūnoj ir pan.). Savitus priegiesmius turi ir kalendorinės dainos, ir kai kurios darbo dainos. Daugelis sutartinių buvo atliekamos su judesiu: moterys eidavo ratu, vaikščiojo viena prieš kitą, sukdavosi už parankių ar judesiais imituodavo apdainuojamus darbus, gyvūnus ir t. t. Lietuvių sutartinės paskelbtos UNESCO nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Įdomu, kad sutartinėms artimas giedojimo būdas ir net muzikiniais sąskambiai yra užfiksuoti Bosnijoje ir Hercegovinoje, Korsikoje, bet sutartinių pėdsakų nėra kaimyninėje Latvijoje.

„Taip, suvalkiečiai sutartinių neturi, nedainuoja. Yra folkloro specialistų, kurie sako, kad sutartines gali dainuoti tik aukštaičiai. Bet dabar žmonės juk taip maišosi. Jei atvyksta žemaitis į Suvalkiją gyventi, tai ar jam čia dainuoti suvalkietiškai? Tiesa, būna, kad kitur stebisi, kaip mes galime kito krašto dainas dainuoti. O kaip tada Vilnius ir Kaunas – jie tai viską gali! Argi turime laukti, kol sutartinės išnyks. Štai aukštaitė atvyko į Suvalkiją ir suvalkietes išmokė savo sutartinių“, – samprotavo A. Jusaitytė.

Reikia puoselėti ir giedoti

Ji prisiminė, kad Kaune gruodžio pradžioje „Dijūta“ dalyvavo vakaronėje, kur buvo net šeši kolektyvai ir visi vien sutartines giedojo. „Mes giedame po kelias vienoje grupėje, o kitos giedojo tik po vieną balsą kiekviena. Ten ne visi traukė aukštaitiškai, buvo ir bendrine kalba giedančių“, – apie vakaronę papasakojo vadovė.

A. Jusaitytė sako, kad būtų nuostabu, jeigu atsirastų vietų, kur užsieniečiai galėtų paklausyti lietuvių paveldo – sutartinių. „Kai buvome Gruzijoje, nuėjome į vieną restoraną, kur atliekama vienos valandos tautinė programa: gruzinų šokių ir dainų. Ir Portugalijoje galima rasti tokių kavinių, kur atliekama jų nacionalinė muzika, pvz. fado. O kur Lietuvoje liaudies muzikos galima paklausyti? Mes ją saugome, ji įrašyta į UNESCO paveldą, bet jos niekur tarsi nėra...“ – stebisi muzikos specialistė.

Atlieka ir apeigines dainas

Nors prasidėjo viskas nuo sutartinių, ansamblis dainuoja ir apeigines dainas. „Mes dainuojame ritualines, apeigines, tikėjimo, mitologines dainas. Jos turi savo siužetą (pvz. užteka teka šviesi saulelė, devynis rytus neužtekėsiu, rasos nekrėsiu). Apeiginės dainos – tai lyg meldimasis dievams, garbinimas saulės, ugnies.“

„Dijūtą“ Onutė Surdokienė kažkada pakvietė į savo rengiamą Rasų šventę (Kupolines). Moterys dainuoja ir renginiuose „Duonos keliu“, „Lino taku“, specialiai paieškojusios tos temos dainų.

Repertuarą pačios renkasi – yra knygų, kompaktinių plokštelių, atsirenka tai, kas tinka, kas įdomiau. „Vienos lengvesnės, kitos sunkesnės. Sutartinių iš natų negali mokytis, taigi mokomės tik per repeticijas atmintinai. Beje, liaudies muzika nėra skirta koncertams: jei verpė, tai ir dainavo, jei pjovė šieną, tai po darbų dainavo. Dar yra vestuvinės, jaunikio sutikimo, jaunosios išlydėjimo raudos, tokių juk bet kada neparaudosi, tiesiog scenoje parodymui...“ – sako A. Jusaitytė.

Liaudies dainos, o tuo labiau sutartinės, ne bet kam patinka, ne kiekvienas mėgsta jų klausytis ir tuo labiau dainuoti. Kaip ir visokia muzika – skonio reikalas.

„Norisi, kad klausytojai irgi įsitrauktų, nes ir senovėj dainavo visi, be jokios atrankos. Nors tiesą sakant, dainuodamos mes turime tarpusavy „sutarti“, o ne su klausytojais, todėl turėtume giedoti sustoję ratu. Bet tai ne visada įmanoma. Manau, kad žiūrovui irgi įdomiau, kai pats dalyvauja.“

Džiaugiasi patalpomis

„Dijūtos“ moterys džiaugiasi gavusios patalpą repeticijoms kultūros centre. Dabar gali repetuoti net iki 20 val.

„Pernai balandžio mėnesį tapome kultūros centro kolektyvu. Labai tikimės, kad centras padės pasisiūti mums ir autentiškesnius rūbus“, – sako kolektyvo vadovė. Dabartiniai rūbai pačių jėgomis ir lėšomis pasisiūti. Jie buvo taikyti prie XIII amžiaus laikotarpio. O rūbų autentiškumo išlaikymas vis dėlto svarbu – kad ir norint patekti į Dainų šventę. „Jei kas ne taip, tai ten specialistai mirtinai sukritikuoja už bet kokią netinkamą smulkmeną. Bet argi taip norime išlaikyti autentiškumą? Manau, reikėtų gal mažiau kritikuoti, o daugiau patarti, pamokyti“, –savo nuomonę išdėstė moteris.

Didžiosios šventės praėjo, atidainuota, sudalyvauta, o dabar kolektyvas pradeda rengtis balandį būsiančioms Jurginėms. Repetuoja kiekvieną ketvirtadienį nuo 18 val.

Ričardo PASILIAUSKO nuotraukos

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt