Susitikimas po 65 metų

Praėjęs penktadienis net 19 per 80 metų perkopusių vyrų ir moterų buvo ypatingas – į klasės draugų susitikimą iš Šiaulių ir kitų šalies miestų žilagalviai susirinko, praėjus net 65 metams po Juliaus Janonio vidurinės mokyklos baigimo.

Klasiokai – svarbesni nei giminės

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje gegužės 19-ąją susirinko buvę janoniečiai, gimnaziją baigę 1958-aisiais. Žilaplaukiai 107-osios laidos dviejų klasių absolventai nusifotografavo prie mokyklos fasado, apsilankė mokyklos muziejuje, kuriame specialioje knygoje tradiciškai įrašė savo vardus, pavardes, telefono numerius, pabendravo su muziejaus vadove Rita Margevičiene, gimnazijos direktoriumi Sauliumi Vaivada, apžiūrėjo mokyklos patalpas.

Vėliau janoniečiai drauge papietavo kavinėje, išsidalijo skubiai padarytas susitikimo nuotraukas ir išsiskirstė kas kur, taip ir nenutarę, ar surengs kitą klasės draugų susitikimą. Paprastai susitikimus J. Janonio gimnazijos absolventai rengia kas penkerius metus, šiemet tarėsi susitikti po trejų metų, bet sprendimo taip ir nepriėmė.

„Žinote, man toks džiaugsmas su visais susitikti. Kai kurie svarbesni nei giminės. Turiu tų nuotraukų visokių. Pasižiūriu, visi tokie savi. Visi labai džiaugiasi. Kuo toliau, tuo labiau džiaugiamės susitikimais“, – sako bendraklasių susitikimų organizatorė Regina Sebeckaitė-Šatūnienė.

Moteris neslepia, kad kai kovo mėnesį skambino buvusiems klasiokams ar paralelinės klasės draugams, kviesdama vėl susitikti, labai bijojo. „O jei išgirsiu, kad iškeliavo amžinybėn?..“ – neslepia ji.

Guvi šiaulietė sako labai apsidžiaugusi, kad visus klasės draugus, kuriems paskambino, rado gyvus ir sveikus. Ir tai nuostabu – prasiautusi koronaviruso pandemija nė vienam žilagalviui dalgiu nepagrasino...

J. Janonio gimnazija, buvusi Šiaulių berniukų gimnazija, po Antrojo pasaulinio karo pervadinta vidurine mokykla. 1954 metais ji tapo mišria, tad į mokslus pradėjo priimti ir mergaites, ir berniukus. R. Šatūnienės teigimu, tais metais vaikų susirinko labai daug – iš visų Šiaulių, todėl susidarė gausios, net iš 35 mokinių susidedančios penkios paralelinės klasės – A, B, C, D, E.

Pamažu klasėse vaikų mažėjo, daugelis įstojo į profesines mokyklas ar, metę mokslus, išėjo dirbti, tad J. Janonio mokyklą iš minėtos laidos baigė tik A ir B klasių mokiniai. Jie praėjusį penktadienį ir susirinko pasimatyti.

Pasak R. Šatūnienės, mokytis reikėjo labai stengtis, mat antriems metams administracija mokinius palikdavo lengva ranka – neišlaikei egzamino ir lieki žemesnėje klasėje. Ne taip, kaip dabar... Ji pati mokėsi labai neblogai, buvo mokyklos sienlaikraščio redkolegijoje. Tiesa, buvo komjaunuolė, o pionierė – ne. „Mamos atsiklausiau, ji neleido pioniere būti“, – šypteli pašnekovė.

Noriai mokėsi – ilgai gyvena

Pasak kitos neeilinio susitikimo liudininkės šiaulietės Teresės Pučinskienės, klasės draugai tikrai stengdavosi mokytis, nebuvo jokių patyčių, nors pokariu visi gyveno vargingai – nei batų gražių neturėjo, nei gražiau apsirengti. Tiesa, mokyklą visi lankė vilkėdami uniformas. „Vyresniosios sesės uniformą vilkėjau. Kaip aprengdavo tėvai, taip gerai ir buvo“, – sako moteris.

T. Pučinskienės prisiminimu, jos klasės auklėtojas buvo lietuvių kalbos mokytojas Mykolas Stulgys. „Mes labai gerai mokėjome lietuvių kalbą. Daug skaitėme, daug citatų, eilėraščių atmintinai žinojome. Buvo pagarba mokytojams, noriai mokėmės, tikrai netingėjome, siekėme, kiek galėjome“, – sako T. Pučinskienė, visą gyvenimą dirbusi prekyboje, buvusi ir parduotuvės vedėja bei iki šiol besidominti miesto, giminės, žinomų žmonių istorijomis, su džiaugsmu skaitanti „Etaplius“ savaitraštį.

Ir R. Šatūnienė iki šiol aktyvi moteris. Ji sudarė savo giminės medį, o oficialiai į pensiją išėjo vos prieš dvejus metus – iki 80 metų ji vadovavo dviem daugiabučių namų bendrijoms: „Mes visi – prieškariniai. Varganą vaikystę turėjome. Aš gimusi 1941-aisiais, 10 savaičių iki karo, todėl buvau klasėje viena jaunesnių. Buvau labai smulkutė. Dar kai ėjau į pirmąją klasę I pradinėje mokykloje (dabartinė S. Šalkauskio gimnazija, – aut. past.), mokytojai sakė pažiūrės, kaip man seksis, ir tada spręs, ar leis mokytis toliau. Bet man gerai sekėsi, aš labai norėjau mokytis. Ir iki šiandien dar noriu mokytis. Mes visi tokie – iki šiol visi judame.“

Didžiuojasi

J. Janonio gimnazijos 107-osios laidos abiturientai reguliariai susitinka kas penkerius metus. Tiesa, kartais susitikdavo ir neplanuotai – aplankyti kurį draugą ligoninėje, namuose, nupirkti maisto ar... palydėti anapilin. „Daugiausia vyrai iškeliauja“, – atsidūsta R. Šatūnienė.

Nepaisant visko, žilagalviai mokyklos absolventai iki šiol didžiuojasi, kad jų bendraklasiai tapo gerais žmonėmis, puikiais savo srities specialistais, visuomenės veikėjais, menininkais ir mokslininkais. Todėl daugelį savo buvusių mokytojų jie prisimena su didžiule pagarba ir dėkingumu.

Tiesa, 107-oji laida nėra J. Janonio gimnazijos absolventų susitikimų tradicijos rekordininkai. Prieš kelerius metus yra buvę abiturientų susitikimų, kurie mokyklą baigė 1954 ar net 1951 metais.