Susitaikę per Kūčias, Kalėdas švęsime širdimi

Šiauliai

Au­ri­mo Ša­to­ki­no nuo­tr.

Ugnė UrbonėŠaltinis: Etaplius.LT

335185

Visais laikais lietuviams rūpėjo stebuklinga Kalėdų išvakarių diena – Kūčios. Tai šventė, sutelkianti visą šeimą prie bendro vaišių stalo. Nors šios lietuviams svarbios šventės tradicijos bėgant metams smarkiai pasikeitė, etnologai kviečia prisiminti magišką ir simbolinę jos prasmę. Be to, neužmiršti šiandien kaip niekad aktualaus susitaikymo ritualo. Jis būtinas, norint Kalėdas švęsti širdimi.

Kūčios sutelkia šeimą

Krikščionims didžiosios metų šventės, Kūčios ir Kalėdos, asocijuojasi su Jėzaus Kristaus gimimu. Visiems bendrai – tai ilgiausios nakties ir trumpiausios dienos sandūra, po kurios pamažu artėjame pavasario link.

Rašytiniuose šaltiniuose randama, kad žodis „kūčia“ pradėtas minėti XII a. Teigiama, kad jis atėjęs iš Graikijos per slavų kultūrą, tačiau manoma, jog Lietuvą pasiekė per Lenkijos teritoriją. Pati kūčia – tai valgis, pagamintas iš įvairiausių grūdų ir pasaldintas medumi ar saldžiu vandeniu. Senovėje manyta, kad tai patiekalas, pamaitinantis vėles. Kiek vėliau kūčia įgavo gausos ir derliaus simbolį.

Žaliūkių malūnininko sodybos-muziejaus edukatorė Laimutė Tomkuvienė pasakoja, kad Kūčios nuo seno lietuviams buvo ypatinga šventė.

„Kūčių vakaras sutelkia visą šeimą į krūvą. Kur bebūtų žmonės, kur bedirbtų – ar svečiose šalyse, ar kur nors netoliese, visa šeima grįžta į namus, sėdasi prie bendro apeiginio stalo. Štai čia susitelkia visa šeima ramiai Kūčių vakarienei ir linksmai Kalėdų dienai“, – šypsosi pašnekovė.

Šiandien įprasta daugiausiai savo laiko, energijos ir fantazijos skirti maisto gamybai – kad Kūčių stalas stebintų valgių įvairove. Tačiau, anot L. Tomkuvienės, kadaise vakarienė buvo tik vakaro ritualas. Anksčiau žmonės griežtai laikėsi pasninko, o visa Kūčių diena buvo skiriama kruopščiai apgalvotam švenčių pasiruošimui.

Eglutės puošyba – tik per Kūčias

„Per visą dieną šeima tvarkosi ir ruošiasi. Bet įdomu tai, kad šeimą gaubia tam tikra nuotaika – tarpusavyje susitaikoma, atsiprašoma, apsikabinama ir netgi su kaimynais – tas pats. Jeigu turime kažkokių nesutarimų, neišspręstų klausimų, kaimynas pas kaimyną netgi negali ateiti, būna siunčiami vaikai. Mažieji kaimynams nuneša kalėdaitį, medaus indelį ar dar kažko ypatingesnio. Kaimynas būtinai su meile dovanas priima ir atgal duoda obuolių. Toks nebylus susitaikymas tarp mūsų visų turi įvykti, kad Kalėdas švęstume širdimi“, – praeitin pasakojimu nukelia L. Tomkuvienė.

Per Kūčias visi turėdavo veiklos. Net ir patys mažiausi šeimos nariai. Visa šeima kartu tvarkydavo namus, namų šeimininkės ruošdavo valgius vakarui, o vyrai rūpindavosi svarbiausia švenčių puošmena – eglute.

„Nerasime vyresnio amžiaus žmonių, kurie prasidėjus adventui jau puošia eglutę. Anksčiau taip nebūdavo. Šeimoje tėvas būdavo atsakingas už eglutę. Jis parnešdavo medį tik po pietų, kai jau visa šeima pasiruošusi, o kambariai sutvarkyti ir ateina laikas juos papuošti. Seniau eglutė buvo puošiama vaikų pagamintais žaisliukais iš šiaudelių ar popierėlių. Nebuvo nieko ypatingo, nes ir laikmetis buvo kuklesnis. Nebuvo skubos, noro šventes paankstinti. Reikėjo išlaukti. Man norėtųsi, kad šeimos mokytų savo vaikus išlaukti ir sulaukti tam tikro meto, nepradėti visko iš anksto. Širdžiai labai gražu, kai aplinkui viskas spindi, tačiau per adventą turėtume giliau žvelgti į savo širdį, susitelkti į gerus darbus ir į tai, ką mes galime padaryti dėl ramybės tarpusavyje, pasaulyje ir mūsų aplinkoje“, – sako pašnekovė.

„Vi­siems ad­ven­to lai­ko­tar­piu lin­kė­čiau dau­giau ra­my­bės, ma­žiau sku­bos. No­riu pa­ska­tin­ti daug ką da­ry­tis pa­tiems. Kai val­gį ruo­šia­me sa­vo­mis ran­ko­mis, ta­ria­mės šei­mo­je, tas lau­ki­mas įgau­na pra­smę. Ma­žiau bliz­ge­sio, ma­si­nio šur­mu­lio“, – sa­ko Lai­mu­tė Tom­ku

Kūčių stalas – ateinančių metų pranašas

Svarbiausias Kūčių stalo akcentas kiekvienuose namuose – deganti žvakė. Pagonybės laikotarpiu ji simbolizavo šviesą. Visais laikais žmonija laukdavo grįžtančios saulės ir dienos šviesos. Tikintieji žvakę tapatina su tikėjimo šviesa – Jėzaus Kristaus gimimu.

L. Tomkuvienė atskleidžia, kad turime dar vieną iš senųjų laikų išlikusią tradiciją – ant mūsų Kūčių vakarienės stalo turi puikuotis 12 valgių.

„Patiekalų skaičius ant Kūčių vakarienės stalo – simbolinis. Juk 12 mėnesių, 12 Jėzaus mokinių. Daug kur mes sutinkame būtent šį pasikartojantį ypatingą skaičių. Todėl per Kūčias ant stalo turime 12 patiekalų. Suskaičiuoti ir įvardinti šiuos valgius yra labai paprasta, galime įskaičiuoti ir kūčiukus, pupas, žirnius, duoną, kalėdaitį, taip pat viską, ką namų šeimininkė pagamino. Labai greitai vaikai suskaičiuoja tuos valgius“, – pasakoja muziejaus edukatorė.

Tiesa, anksčiau valgiai ant stalo būdavo išdėlioti tam tikra tvarka. Pačiame centre – paguldytas kryželis, simbolizuojantis gulintį kūdikėlį Jėzų, ir kalėdaitis. Aplink išdėliojami apvalios formos valgiai: kūčiukai, pupos, obuoliai, riešutai, karštos bulvės ir kt. Toliau nuo centro sudedami likę patiekalai.

Svarbiausias šios vakarienės patiekalas – patys kūčiukai, dar vadinami šližikais arba prėskučiais. Jie simbolizuoja grįžtančią saulę.

„Anksčiau ant Kūčių stalo būtinai stovėdavo barščių dubuo su grybais. Žuvis, ypač lydeka, buvo laikoma vaisingumo simboliu. Taip pat būdavo patiekiama miežių košė, valgoma su aguonpieniu. Kad niekas neverktų visus metus, ant stalo puikuodavosi žirniai. Vyravo visokie gražūs dalykai: kviečiai – skalsos ir duonos simbolis, kūčia – derliaus, medus – sveikatos“, – vardija L. Tomkuvienė.

Įdomu, kad po Kūčių vakarienės Žemaitijoje stalą nukraustydavo, o Vidurio ir Rytų Lietuvoje stalą palikdavo vėlėms maitintis.

„Vadinasi, mūsų artimųjų vėlės sugrįžta, būna mūsų namuose ir sotinasi. Tai simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio bendrystę. Kitur yra paprotys šaukštus kniūbsčia palikti, užverstus, kad kitais metais jie būtų pilni. Visgi kitose vietovėse tai buvo bauginanti žinia: jeigu Kalėdų rytą rasi šaukštą atverstą, tai ištiks mirtis. Dar kitur, Varėnoje, šeima visus šaukštus surišdavo rankšluosčiu, kad gyvuliai vasarą neišsisklaidytų ir nepasiklystų“, – prisimena pašnekovė.

Magiški Kūčių ritualai

Nuo senų laikų buvo įprasta Kūčių vakarą burtis, spėti ateitį. Spėjimai daugiausia būdavo susiję su vedybomis ir kitų metų derliumi.

„Jaunimas visada norėdavo sužinoti, ar ateinantys metai bus poringi. Ypač smalsaudavo merginos, kurios net ir prie Kūčių stalo, visų akivaizdoje, drąsiai traukdavo šiaudą. Jeigu šiaudas storas, tai vyras bus turtingas, geras gaspadorius ar verslininkas, jeigu šiaudas plonas – vyras bus kuklesnis. Iš šiaudo ar smilgos žmonės dar spėdavo, kokios trukmės bus gyvenimas, na, o jeigu šiaudas susilankstęs, vadinasi, gyvenime kitąmet bus išbandymų. Žmonės viską norėjo numatyti“, – teigia muziejininkė.

Ateitį jaunimas spėdavo, semdami valgius sauja, pavyzdžiui, kūčiukus ar pupas. Jeigu skaičius lyginis – metai esą bus poringi. Poringus metus buvo galima spėti ir kitais būdais – apglėbiant tvorą ir skaičiuojant apglėbtus statinius arba žiūrėti, kiek į glėbį telpa malkų.

„Senovėje lietuviai spėdavo kitų metų orus. Tai buvo labai svarbu. Vyrai visada eidavo kieman ir žiūrėdavo, koks dangus. Jeigu jis žvaigždėtas – galima tikėtis gerų metų, gero javų derliaus, dėslių vištų, grybingų metų, trumpai tariant, šeima išgyvens. Jeigu oras lietingas, derės miežiai, netrūks pašaro, bus alaus. Remiantis šiais Kūčių vakaro spėjimais, žmonės susiplanuodavo, ko daugiau sėti. Net ir šiandien žmonės nori žinoti, kokia vasara laukia. Jeigu ne derlius, tai atostogų oras tikrai visiems svarbus“, – pastebi L. Tomkuvienė.

Pašnekovė mano, kad burtai arba, kaip pati mėgsta sakyti, spėjimai, šiandien taip pat aktualūs. Esą vedybų klausimas kiekvienam jaunuoliui pradeda rūpėti, kai širdyje pajaučiamas bruzdesys. O pačius spėjimus galima atlikti ir patyliukais, niekam nesakant.

„Burtuose galima likti nepastebimam“, – šypsosi.

Norintiems šiemet kartu su šeimynykščiais atgaivinti kiek pamirštą burtų paprotį, L. Tomkuvienė siūlo išbandyti šį spėjimą:

„Šeima visada planuoja vasarą, ateinančius metus. Kūčių vakarą visi gali paspėlioti, ar vasaros atostogų metu jie kur nors iškeliaus, ar ne. Kažkuris iš šeimos narių prieina nugara prie durų, nusiauna batą ir meta per petį durų link. Jeigu batas atsisuka į duris nosimi – bus kelionė ar išvyka, jeigu batas atsistoja skersai ar kulnu, deja, nieko naujo nenusimato.“

Mažiau blizgesio – daugiau džiaugsmo

Kūčių vidurnaktis visais laikais buvo laikomas stebuklingu. Kaip teigia etnologai, vidurnaktis susijęs su virsmu.

„Anksčiau būdavo pasakojama, kad vidurnaktį vanduo šulinyje virsta vynu, tik reikia spėti jo pasisemti, atsigerti ir tada tu tapsi visa žinančiu. Bet reikia būti labai apsukriam, – juokiasi L. Tomkuvienė. – Tai tik mistika, bet pasakojimai labai gražūs. Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad vidurnaktį prabilusių gyvulių klausyti nevalia. Tai lemia bloga.“

Visi šie prietarai kadaise buvo gajūs. Jais nuoširdžiai tikėta. Šiandieniniam žmogui – tai tik smalsumą žadinantys pasakojimai, trumpam nukeliantys mus į protėvių laikus. Tačiau pokyčių yra ir daugiau. Kaip pastebi L. Tomkuvienė, dabar žmonės linkę skubėti, adventą ne ramybėje, o triukšme ir šurmulyje sutikti.

„Visiems advento laikotarpiu linkėčiau daugiau ramybės, mažiau skubos. Noriu paskatinti daug ką darytis patiems. Kai valgį ruošiame savomis rankomis, tariamės šeimoje, tas laukimas įgauna prasmę. Mažiau blizgesio, masinio šurmulio. Kūčių vakarą mes susitinkame kukliai pavakarieniauti, o visas džiaugsmas, didysis ragavimas bus per Kalėdas. Visiems linkiu ramybės, susitaikymo, šviesos, darnos, taikos pasaulyje. Juk visi to siekiame“, – pokalbį užbaigia Žaliūkių malūnininko sodybos-muziejaus edukatorė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt