Susipynė Lietuvos ir Katalonijos meilės ir laisvės keliai

Panevėžys

Prie Lietuvos valstybės sienos Baltijos keliu einantį kataloną Jordi Arrufat Agramunt pasitiko būrelis bičiulių ir giminaičių. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

42151

Penktadienio vakare Lietuvos–Latvijos pasienyje būrelis nuotaikingai nusiteikusių bičiulių išskleidžia Lietuvos ir Katalonijos vėliavas, bendrauja, fotografuojasi, o pro šalį važiuojantys automobiliai pypsi, signalizuoja, vairuotojai šypsosi, mojuoja, rodo pergalės ženklą. Tokia nuotaika priminė Baltijos kelią beveik prieš 29 metus, 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją.

– Tada man buvo vos dveji metukai, taigi Baltijos kelio neprisimenu, – šypteli iš Kiemėnų kaimo kilusi ir aštuonerius metus Katalonijoje gyvenanti Kristina Prancikevičiūtė, su vyro tėčiu Jose Arrufat Rodriguez ką tik atskridusi iš Katalonijos sostinės Barselonos ir Lietuvos–Latvijos pasienyje su būreliu giminaičių, kaimynų ir bičiulių laukianti savo vyro Jordi Arrufat Agramunt, kuris pėsčiomis tiksliai pakartoja Baltijos kelio maršrutą nuo Talino iki Vilniaus.

Katalonas Jordi iš Talino nuo Hermano bokšto iškeliavo gegužės 1-osios dešimtą valandą, Lietuvos pasienį pasiekė gegužės 25-osios vakare, o iki Vilniaus suplanavęs nueiti birželio 5 dieną.

Jordi pėsčiomis iš viso įveiks 690 kilometrų. Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje jis ne tik keliauja, bet ir susitinka su vietiniais žmonėmis, bendrauja, įrašo jų pasakojimus, taip kaupia Baltijos šalių istoriją.

Beje, visas šis sutikimas su kiemėniečio Antano Atkočiūno akordeono muzika prie Lietuvos valstybės sienos, taip pat vakaras „Pakelės namų“ baltojoje salėje – keliaujančiam Jordi buvo didžiulė staigmena. Jis net neįtarė, kad šį savaitgalį iš Barselonos į Lietuvą atskris ir žmona Kristina, ir juolab tėtis.

– Sakiau, jog negalėsiu atskristi, nes man reikia dirbti, – prisipažįsta staigmeną iškrėtusi Kristina, Barselonos valstybinėje ir privačioje mokyklose mokanti prancūzų ir anglų kalbų, o Lietuvoje praleidusi tik savaitgalį. – Jau sekmadienį iš Rygos išskrendam į Barseloną, nes pirmadienį turiu būti darbe.

Lietuvos–Latvijos sieną kertančio Jordi žvilgsnis buvo kupinas nuostabos, pamačius ir Kristiną, ir savo tėtį, ir būrelį bičiulių. Staigmena pavyko!

– Labai ačiū už staigmeną, – jau prie stalo „Pakelės namuose“, kur gardžius šašlykus kepa Kristinos tėtis Bronius, kataloniško vyno taurę kėlė jo žentas Jordi. – Pėsčiomis keliaudamas per Estiją, Latviją, Lietuvą, noriu kuo daugiau pamatyti, susitikti su žmonėmis, išgirsti ir užrašyti jų istorijas. Sutinku žmonių, kurie pasakoja apie tremtis, Sibirą, apie tai, ką jie išgyveno. Baltijos šalių antikomunistinė istorija pasaulyje turi būti geriau žinoma. Apie tai ketinu parašyti knygą. Už laisvę!

O apie Kataloniją mūsų žmonės irgi daugiau išgirdo turbūt tik pastaraisiais metais, kai pernai spalio 27 dieną Katalonijos parlamentas, remdamasis referendumo rezultatais, nubalsavo dėl nepriklausomybės paskelbimo. Iki tol daugumai tebuvo Ispanijos regionas ir istorinė sritis, kurios garsiausias Barselonos miestas…

Politikų patarėjas Jordi Arrufat Agramunt pirmą kartą Lietuvoje lankėsi 2006 metais, nes Vilniuje dirbo jo draugas ispanas. Dar po trejų metų čia atvykęs antrąkart, Jordi mūsų sostinės klube ir sutiko Vilniaus universitete prancūzų filologiją studijavusią Kristiną.

– Mes tuomet bendravome prancūzų kalba, nors studijuodama mokiausi ir ispanų, – prisiminė Kristina, kuri Kiemėnuose baigė aštuonias klases, o po to – Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. – Prancūzų kalbos mokytoja Janina Mockuvienė buvo su polėkiu, vėliau pas ją ir praktiką atlikau.

kata2.jpg

Vilniaus universitetą Kristina baigė 2010-aisiais ir išvyko į Kataloniją:

– Trejus metus gyvenome Tortosoje, o dabar jau penkerius – Barselonoje. Baigiau magistro studijas ir dirbu prancūzų bei anglų kalbų mokytoja.

Prieš dvejus metus Kristina ir Jordi susituokė, dideles ir gražias vestuvės iškėlė jaukioje Lietuvos sodyboje.

– Iš Katalonijos atvyko dvidešimt keturi svečiai, kuriems penkias dienas teko vertėjauti ir organizuoti jų viešnagę. Tada tai buvo rūpesčio, – prisipažino Kristina.

Tačiau ir šiame vakare dalyvavę svečiai prisiminė labai gražias vestuves, o katalonai buvo be galo linksmi, nuoširdūs ir draugiški. Per tas linksmybes neliko net kalbos barjero.

– Jordi jau kažkiek supranta lietuviškai, kai ką ir gali pasakyti, – išduoda Kristina, be gimtosios lietuvių, bendraujanti prancūziškai, angliškai, ispaniškai, katalonų ir rusų kalbomis…

Kaip katalonui Jordi kilo mintis pėsčiomis įveikti mūsų istorinio Baltijos kelio maršrutą? Jis parodė į prie stalo sėdintį Latvijos rašytoją Otto Ozols, kuris prieš dvejus metus nuėjo keturių šimtų kilometrų Katalonijos kelią.

O Katalonijos kelią prieš penkerius metus įkvėpė visame pasaulyje Estiją, Latviją ir Lietuvą išgarsinęs 1989-ųjų Baltijos kelias.

– Nustebino, kai keliaudamas Bauskėje sužinojau, jog Baltijos kelias buvo suorganizuotas per vienuolika dienų. Ir tai buvo padaryta be interneto, be mobiliųjų telefonų. Jau šiais laikais Katalonijos keliui rengėmės porą mėnesių, – palygino Jordi.

Taigi 2013 metų rugsėjo 11 dieną Ispanijos šiaurės rytuose esančio Katalonijos regiono gyventojai susikibo rankomis, taip išreikšdami savo nepriklausomybės siekį.

Keturių šimtų kilometrų žmonių rankų grandinė nusidriekė per visą Kataloniją – nuo Pirėnų iki Valensijos. Šis regionas yra stipriausia Ispanijos dalis, nusidriekusi palei Viduržemio jūros pakrantę. Katalonai rugsėjo 11-ąją švenčia savo nacionalinę šventę. Taip jie mini Barselonos užkariavimą 1714 metų rugsėjo 11 dieną. Ispanų karaliaus Pilypo V daliniams tuomet užėmus miestą, Katalonija neteko autonomijos teisių. Beje, 2006-aisiais šis regionas praplėtė savo autonomiją, tačiau labai dažnai nesutaria su Ispanijos valdžia, kuri yra griežtai prieš Katalonijos atsiskyrimą.

2016-aisiais Katalonijos kelią nuėjo latvių rašytojas Otto Ozols, kuris dabar padėjo katalonui Jordi Latvijoje įveikti Baltijos kelio maršrutą.

Beje, Jordi yra trečias oficialiai žinomas žmogus, pasiryžęs nueiti Baltijos kelią. 2004 metais pėsčiomis jį pakartojo anglas, 2014-aisiais šį kelią nubėgo latvis, o 2018 metais keliauja katalonas.

Jordi kasdien nueina vidutiniškai 20–30 kilometrų, daugiausia per dieną įveikė keturiasdešimt. Kartu keliauja ir penkiolikos kilogramų kuprinė. Stengiasi, kad ją kas nors pavežtų, tačiau tenka ir pačiam nešti. Nakvoja dažniausiai pas žmones. Nakvynę susiranda paprastai internetu. Kiemėnuose porą naktų nakvojo pas Kristinos tėtį.

kata3.jpg

Keliaudamas Jordi susitinka su savivaldybių, bibliotekų, muziejų darbuotojais, daug žurnalistų prašo interviu, Vilniuje jau suplanuotas pokalbis su Laisvės televizijos žurnalistu Andriumi Tapinu.

– Labai karšta. Nesitikėjau, kad bus taip karšta, – nuo Bauskės iki pasienio atėjęs prisipažino Jordi, kuris pietų Europoje, atrodo, įpratęs prie karščių. – Bet pas jus gražiai žalia, daug gandrų, vadinasi, tiek gausiai nenaudojat chemijos.

Sunkiausia buvo Estijoje, tikriausiai ir dėl to, jog ten žygio pradžia, o estai dar ir santūresni.

– Bet viskas gerai, – optimistiškai įvertino Jordi ir šypsodamasis prisiminė, kaip jau visai netoli Lietuvos sustabdė Latvijos pasieniečiai ir netikėtai paklausė: „Ar jūs meksikietis?“

Vis dėlto paaiškinimas apie Kataloniją ir Baltijos kelią iš karto įtikino pasieniečius.

– Jordi keliauja tiksliai tuo maršrutu, kur 1989-aisiais žmonės buvo susikibę rankomis. Tarkim, nuo Panevėžio eis senuoju keliu. O šiaip kiekvieną dieną su vyru susirašom, susisiekiam, – sako Barselonoje gyvenanti buvusi kiemėnietė Kristina Prancikevičiūtė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt