Šurmulį sukėlęs E. Macronas

flf74fexoaq5wki
Pasaulis
Twitter nuotr.
Rytas Staselis Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Pirmasis Vakarų politinis lyderis – Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas – išdriso viešai apsvarstyti tikimybę, kad NATO bloko šalių kariuomenė galėtų ne tik telktis ginti „kiekvieną NATO teritorijos colį“ (JAV prezidento Joe Bideno politinė formulė), bet ir pasiųsti savo kariškius į pagalbą prieš Rusiją kovojančiai Ukrainai į Ukrainą.

Pareiškimas iškart buvo sumaišytas su srutomis beigi rusiškos propagandos. E. Macroną idėją paneigė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas, NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas bei kiti panašaus kalibro veikėjai.

Lietuva buvo, regis, viena nedaugelio šalių, kurios prancūzų lyderio nesiėmė smerkti. Mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis per interviu agentūrai ELTA pažymėjo, esą būtų nebloga tokias idėjas bent jau aptarti, užuot rytiniame NATO pakraštyje laukti agresyvios, tačiau konvencinės Rusijos atakos.

Šioje vietoje maga priminti, kad maždaug prieš metus tokią idėją (siųsti NATO karius į Ukrainą) kėlė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tąsyk, galbūt dėl jos tuometinio politinio statuso – kadenciją baigusios valstybės vadovės – į pareiškimą nebuvo aktyviai reaguojama. Vis dėlto Lietuvoje buvo gana kritiškai sureaguota.

E. Macronas nusišnekėjo? Galima būtų taip mąstyti, nes po jo pareiškimo prancūzų diplomatai tuojau ėmėsi pastangų jį švelninti ir nelabai talentingai interpretuoti. Tačiau labiau atrodo, kad Prancūzijos prezidento pareiškimas buvo gerai apgalvotas, planuotas. Ir apie tai, ką jis iš tikrųjų norėjo pasakyti. Viena vertus, tai patvirtina iš dalies tai, kad šios savaitės antradienį jis paragino visus Vakarų šalių lyderius „nebūti bailiais“.

Kita prielaida sudėtingesnė. Antrus metus stringanti Vakarų parama Ukrainai leido Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui bei jo režimui pasijusti itin komfortiškai. Kremliuje mėgstama turėti reikalų su tokiais lyderiais kaip O. Scholzas, kuris praėjusią savaitę dar kartą kategoriškai atmetė galimybę Ukrainai perduoti 500 km galinčių skrieti sparnuotųjų raketų „Taurus“. Tokie politikai, nors ir yra oponentai, tačiau netrykštantys drąsa. Todėl jų baimėmis dėl galimo pasaulinio karo galima be pertraukų žongliruoti.

Tad visai gali būti, kad E. Macrono idėja – gana paprasta: viešai paskelbti kokią nors šiuo metu neįtikėtiną idėją tam, kad Kremliuje būtų idėta tam tikrų pastangų teorinę prielaidą priimti domėn. Tai tikra galimybė ar tik blefas? Parodžius, kad Vakaruose yra ne tik O. Scholzas.

Trečiasis svarbus aspektas galėtų būti tas, kad Prancūzijos prezidentui, pirmajam iš Vakarų lyderių, tokiu būdu kilo mintis šiek tiek supurtyti kolektyvinę vakariečių sąmonę. Įskiepijant gana paprastą mintį – globalus ginkluotas konfliktas ar net pasaulinis karas yra arčiau nei bet kada nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.

Per dvejus metus trunkantį karą bent jau Europa (taip teigiama) jau veik išsėmė ekonominio poveikio priemones prieš Maskvą (esą sankcionuoti nebėra ko). O vakarietiška pramonė tik dabar sulaukia pirmųjų konkrečių sprendimų, kurie per keletą metų padidintų karinių įrenginių bei amunicijos gamybą. Ukrainiečiai tuo metu žūsta fronte.

Dėl išsemtų ekonominio poveikio priemonių norėtųsi pasiginčyti. Viena vertus, Rusijos ekonomikoje bei globaliu mastu tebeveikia tokie „neliečiamumo statusą“ turintys junginiai kaip korporacija „Rosatom“, kurią vengia sankcionuoti ne tik ES, bet ir JAV su Kanada (apie tai minėjau dar 2022 m.). Kita vertus, randu tik menkų paaiškinimų, kodėl tebeegzistuoja „Kaliningrado tranzitas“ per Lietuvos teritoriją. Suprantama, kad tai – ne Lietuvos, o Briuselio kompetencija. Tačiau, regis, šiuo klausimu itin trūksta tiek lietuviškos, tiek europinės politinės valios. Pirmiausia – lietuviškos, nes „Kaliningrado tranzitas“ – ir prekinis, ir keleivinis – manding yra galimų hibridinio karo provokacijų Lietuvoje židinys.

O eksklavą turinčiam agresoriui, jeigu jis toks pripažįstamas, jį išlaikyti derėtų, mokant visą įmanomą kainą. Žinia, kai kas pasakytų, esą toks Lietuvos ar ES prendimas keltų didesnę regioninio konflikto grėsmę. O. Scholzas šiais laikais taip ir kalba.