Sumanių ir darbščių žmonių dėka kuoliukai iš Papalazdijų keliauja į Vokietiją, Prancūziją

„Idėja – pusbrolio Arūno, aš įgyvendinu. Parašėme projektą ir abu kartu dabar darbuojamės. Kuriame šeimos verslą“, – sako 24 metų jaunoji verslininkė Viktorija Launikonytė iš Nemajūnų kaimo.
Ji tikra – reikia bandyti: „Kodėl gi nepabandžius? Manau, kad ir Lietuvoje galima ir gyventi, ir pragyventi. Tas, kuris nebando, bijo, nieko ir nepasiekia.“

Nustebo: užsienio rinkai skirti kuoliukai paklausūs ir Lietuvoje

Idėja, rodos, labai paprasta – kuolų, kuoliukų gamyba vynuogienojams, medeliams ar tiesiog tvoroms. Ir visa tai gaminama Papalazdijų kaime senose fermose, kurias jau gerokai seniau buvo įsigijęs Viktorijos pusbrolis Arūnas Kvederavičius. Dabar jose – tikras gamybos cechas. „Privažiavimas geras, o ir garsas, kurį skleidžia staklės, niekam netrukdo, nors nesakyčiau, kad staklių skleidžiamas triukšmas labai jau didelis“, – sako pašnekovė.

„Kuoliukai skirti užsienio rinkai. Juos noriai perka Vokietijoje, Prancūzijoje“, – patikina Viktorija. Pasakoja, kad vežti jiems patiems savo pagamintų kuolų niekur nereikės – juos pasiims iš Papalazdijų. O ir užsakovus susirasti pavyko. „Arūno draugas, kuris taip pat užsiima tokia pat gamyba, pagelbėjęs mums“, – neslepia Viktorija.

 Kadangi produkcija skirta užsieniečiams, todėl, anot jos, apie juos niekas nieko ir nežinojo: „Visi nustebo pamatę mano skelbimą apie gaminamus ir parduodamus kuoliukus.“

Jiedu tik dabar nutarė pabandyti savo kuoliukų pasiūlyti ir Lietuvos pirkėjams. „Pagalvojome, kodėl gi nepabandžius. Nustebome, kad tokių kuoliukų tikrai reikia. Tegu ne po daug, užsakomi kiekiai paprastai nedideli, bet reikia tvoroms gyvulius aptverti, mažesnio diametro vaismedžiams, tvorelėms namų valdoms aptverti taip pat tinkami. Mano telefonas netyla, rašo žinutes teiraudamiesi. Susidomėjimas tikrai didelis“, – prisipažįsta V. Launikonytė.

Staklės atgabentos net iš Brazilijos, tačiau rankų darbo taip pat reikia

„Kiekvienas kuoliukas rankomis apglostytas“, – prasitaria Viktorija. Jaunoji verslininkė pasakoja, kad tai netekinti, o natūralūs žievinti kuoliukai, kurių viršus bukintas, apačia smailinta kvadratiniu smailinimu. Kuoliukų diametras nuo 5 centimetrų iki 12, o aukštis, anot Viktorijos, kokio reikia klientui. Jų gaunamos medienos aukštis paprastai siekia 2,5 metro. Medieną jiems tiekia UAB „Dzūkijos mediena“. „Daugiausia naudojame pušis, šiek tiek eglių“, – paaiškina.

Paklausta, kiek per dieną jiedu pagaminantys kuoliukų, sako, kad apie 150–200. Kol kas dirba penkias dienas per savaitę, bet jei jau reikėtų daugiau užsakymų vykdyti, padirbėtų ir savaitgaliais: „Juk sau dirbame.“ Kuoliukų kaina svyruoja nuo 1 iki 3 eurų.

Šiai gamybai reikalingų žievės pašalinimo staklių jiedu ilgai laukę, jos atgabentos net iš Brazilijos. „Kodėl iš taip toli? Tiesiog tokių Lietuvoje neradome“, – tikina Viktorija. Tačiau tai ne vienintelės staklės, kurios reikalingos gamyboje, turi dar ir kitokias.

Vis dažniau susimąsto ir apie atliekas, kurios taip pat galėtų būti panaudojamos. Mano, kad transporteriu krūvon keliaujančios žievės puikiai tiktų kaip mulčias šilauogėms, o išdžiovintas skiedras galima būtų panaudoti medžio drožlių plokščių gamyboje ar tiesiog biokurui.

Vis pagalvojantys: jei tik verslas gerai seksis, įdarbins ir daugiau žmonių.

Pandemija trukdė įsivažiuoti

Viktorija neslepia, kad 40 000 eurų jie gavę pagal projektą, tačiau ir savų pinigų reikėję. Tikina, kad savą verslą jie pradėję jau prieš metus: „Tačiau kol susiruošėme, kol stakles gavome, paskui patalpas paruošėme, lyg jau pradėjome, pasiruošėme medieną, tada pandemija, reikėjo viską stabdyti, tad tik dabar jau bandome rimtai įsivažiuoti. Galima sakyti, kad tik šiais metais pradėjome nuolat dirbti“.

Anot jos, pradžia nelengva. „Na, manau, kaip ir kiekvieno verslo pradžia, taip ir mūsų – nėra lengva. Viskas nauja, bandome, mokomės, – pasakoja ji. – Tačiau tai nėra sudėtinga. Aš pati dirbu ir viskas gerai.“

Trumpai papasakoja darbo procesą: pašalina žievę, džiovina, supjauna pagal reikiamą ilgį, bukina, smailina, suriša.

Paklausta, ar nesunku moteriai suktis tokiame darbe, sako – tikrai ne. Esą ji visad tokia: aktyvi, judri, kaip pati sako, imlesnė, tad joks fizinis darbas jai nebaisus, o jeigu jau prireikia didesnės fizinės jėgos, pusbrolis Arūnas džentelmeniškai padeda. „Tikrai nebaisu, tikrai nesudėtinga, susitvarkome mudu. Juolab kad dirbame pagal individualią veiklą, užsakymus turime padaryti, bet kiek mes darbuojamės, kada pradedame darbą, patys ir susitariame“, – pasakoja Viktorija pridurdama, kad lankstus darbo grafikas jai labai tinka.

Mat Viktorija tikisi visur suspėti: ir daržus apravėti, ir būsimą 10 metrų šiltnamį prižiūrėti. Juolab kad augina ne tik įprastas daržoves – jau ne vienus metus jų šeima valgo savus arbūzus, melionus. Šiemet kol kas dar ant palangių, bet jau auga 15 veislių pomidorų daigai. Prasitaria, kad bandys vyro išprašyti, kad šiltnamyje įrengtų šildymą, o tada, sako, prisiaugins visko, ko širdis geidžia. Daržuose moteris atsipalaiduoja.