Sukrečianti šiaulietės istorija: sadistas sugyventinis džiaugėsi dėl persileidimo

Šiauliai

Pixabay.com nuotr.

Reporteris SkaistėŠaltinis: Etaplius.lt

198546

32-iejų šiaulietė Vida – iš pirmo žvilgsnio itin linksma ir savimi pasitikinti moteris. Tačiau to, ką ji patyrė gyvenime, nepalinkėtų net didžiausiam priešui. Anksti pradėjusi vartoti alkoholį ir susiradusi sugyventinį, Vida 10 metų kentė tikrą pragarą šalia sadisto vyro.

Sudėtinga vaikystė

Straipsnio herojė gimė ir augo Šiaulių rajone, nedideliame miestelyje. Jos tėvai buvo itin tvarkingi, neturėjo jokių žalingų įpročių, mergaitė nuo pat mažens buvo auklėjama griežtai. Kai Vidai buvo ketveri, gimė jos jaunesnioji sesutė. Nuo tada moteris pasakoja pajutusi didelę atskirtį ir nemeilę šeimoje.

„Pamenu, viskas, kas geriausia visada buvo sesei. Sesė, sesė ir sesė, jai atitekdavo visas dėmesys, meilė ir rūpestis. Man jau likdavo tai, kas likdavo. Dažnai buvau barama, toli gražu ne visada pelnytai. Pavyzdžiui, jei mokykloje gaudavome vienodą pažymį, sesei nesakydavo nieko, o ant manęs šaukdavo, kodėl tik tiek ir kad tingiu mokytis. Dėl to manyje pabudo maištautoja“, – pasakoja Vida.

Būdama maždaug 10 metų, mergaitė ėmė vis dažniau atsikirtinėti tėvams. 12 metų pirmą kartą pabėgo iš namų. Tiesa, nepraėjus nei parai buvo surasta ir taip gavo pylos, kad sako nepamiršianti visą gyvenimą. Tačiau šiurkštus tėvų elgesys ir jų gąsdinimai bręstančią paauglę skatino elgtis vis problemiškiau. 14 metų ji susirado kompaniją, su kuria pradėjo girtauti.

„Iš pradžių daug nepakeldavau, po stiklinę alaus ar sidro ir apsvaigdavau. Tačiau kai organizmas adaptavosi, alkoholio kiekiai vis didėjo, prasidėjo ir degtinė, samagonas.“

Meilė suteikė vilties

Toje kompanijoje ji ir susipažino su savo sugyventiniu, kurio tikrojo vardo minėti moteris sako nenorinti, todėl vadina jį Andriumi. Jis tuomet buvo jau aštuoniolikmetis, aprūpindavo nepilnamečių kompaniją alkoholiu, mainais į galimybę pačiam su jais išgerti. Jaunutei merginai Andrius atrodė tikras idealas – simpatiškas, tamsiaplaukis, pasportavęs.

Vida jam pasakodavo apie savo tėvų elgesį su ja, jis išklausydavo ir sakydavo, kad tai neteisinga, kad jos tėvai – seni nuobodos ir nesupranta jaunų žmonių. Laikui bėgant tarp judviejų ėmė megztis daugiau nei draugiški santykiai. Paaiškėjo, kad Andriaus tėvai – alkoholikai ir smurtautojai. Iš viso jo šeimoje buvo šeši vaikai, mažesnieji augo vaikų globos įstaigose. Pagal amžių Andrius buvo antras, jis turėjo porą metų vyresnę seserį, kuri laimės ieškoti išvyko į užsienį. Jis yra prasitaręs Vidai, kad iš savo vaikystės pamena tik nuolat girtus tėvus, alkį, nepriteklių ir siaubingą smurtą. Vaikai buvo mušami viskuo, kas pakliūva po ranka, smurtavo ne tik patys tėvai, bet ir prisigėrę jų svečiai.

Vidos santykiai su tėvais ėjo tik blogyn. Kai jai buvo šešiolika, netikėtai mirė Andriaus teta, liko laisvas butas bendrabutyje Šiauliuose. Jį paveldėjo tetos dukra, Andriaus pusseserė, tačiau jauna moteris tikino, kad jai tokio gero nereikia, todėl pasiūlė ten kraustytis gyventi jam. Neilgai trukus Andrius pasiūlė Vidai palikti tėvų namus ir eiti gyventi su juo. Mergina tą kartą labai apsidžiaugė ir nedvejodama sutiko. Iš namų išėjo su didžiuliais skandalais, tėvai pareiškė, kad dukra jiems mirusi. Tačiau Vidai tai mažai rūpėjo, ji, jauna ir naivi, tikėjo, kad išeina į gražų gyvenimą kartu su mylimuoju.

Nuo vilko ant meškos

Vidai greitai teko labai skaudžiai nusivilti. Persikrausčius su Andriumi į bendrabutį, šis greitai ten susirado „draugų“. Kompanija gerdavo kone iki sąmonės netekimo. Su sugyventiniu gėrė ir Vida. Greitai moteris pastebėjo, kad jos mylimasis labai greitai susierzina, o susierzinęs darosi agresyvus. Iš pradžių jis apsiribodavo žodžiais.

„Būdavo, geriam kur pas kaimyną kambary. Aš jam pasakydavau, kad gal jau einam pas save, miegot norisi. Jam tik akys persiversdavo, kad puldavo jis mane keikti, padla, auka ir daug baisesniais žodžiais išvadindavo. Tie „draugeliai“ dar užvesdavo, kad teisingai, neleisk, kad boba už kiaušinių laikytų. Panašu, kad jam tokie padrąsinimai labai patiko“, – prisimena moteris.

Pirmą kartą fizinį smurtą iš sugyventinio Vida patyrė maždaug po pusės bendro gyvenimo metų.

„Buvo eilinis užgėrimas. Kai parėjome į savo kambarį, lova buvo neklota, šiaip visokių daiktų ne vietoje mėtėsi. Ir tada jis pašėlo. Griebė mane už plaukų, trenkė į sieną, sudavė per veidą. Užlaužė ranką, sakė, kad tvarkos mane, sutrę, išmokys. Paskui taip pat staiga nurimo ir lyg niekur nieko miegoti nuėjo“, – pasakoja Vida.

Paklausta, kodėl jau tada nekvietė policijos ir nebėgo nuo šito vyro, moteris sako, kad pati buvusi neblaivi, todėl policijai skųstis bijojo. O išeiti tiesiog neturėjo kur.

Nuo to karto smurto atvejai vis kartojosi ir dažnėjo, o vyro kankinimo metodai tapo itin gąsdinantys. Nuo to, ką pasakoja moteris, šiurpsta oda.

„Nežinau iš kur, bet jis turėjo antrankius. Būdavo, prirakina mane prie radiatoriaus kokioms trims paroms. Iš pradžių rėkdavau, pagalbos šaukdavausi, bet tai jį erzindavo ir sudaužydavo mane baisiai. Jeigu tylėdavau, tai nemušdavo. Valgyti ir gerti neduodavo, tik pastatydavo kibirą šalia, kad gamtinių reikalų ant grindų nedaryčiau. Išeidavo gerti pas kaimynus, būdavo grįžta, pasiima peilį, glosto jį ir žiūri į mane. Žiūri ir tyli. Po kelių parų atrakindavo mane ir elgdavosi lyg niekur nieko.“

Tačiau net ir po tokių kankinimų, Vida vis tiek nepaliko sugyventinio. Ji buvo tikra, kad daugiau neturi kur eiti.

Negimusį kūdikį išvadino benkartu

Vida jau žinojo, kad kai Andrius užsimano, jog ji atliktų moters „pareigą“, geriau jam nesipriešinti, nes bus mušama kone iki sąmonės netekimo. Todėl lytiniais santykiais pora užsiimdavo, nors Vida su sadistu sugyventiniu to daryti ir nenorėdavo. Vieną dieną Vida pasijuto labai prastai, ėmė skaudėti pilvą, darėsi negera, prasidėjo kraujavimas iš makšties. Kaimynė iškvietė greitąją. Paaiškėjo, kad moteris buvo nėščia jau tris su puse mėnesio ir patyrė persileidimą. Tą kartą ji nebuvo girta, o ant jos kūno nesimatė smurto žymių, todėl niekam moters situacija neužkliuvo. Gydytojams sakė, kad menstruacijų nebuvo tik antrą mėnesį, ji maniusi, jog dėl streso, o kūno pokyčių dar irgi nesimatė. Paleista iš ligoninės ir grįžusi namo apie taip ir negimusį vaikelį iš Andriaus ji išgirdo tik vieną sakinį: „Ir gerai, kad tas benkartas nudvėse, vis tiek neaišku, kas tave išp…o ir nuo ko jis buvo.“

Vida mano, kad tas persileidimas buvo lemtingas – daugiau pastojusi ji nebuvo.

„Suprantu, kad moteriai tai turėtų būti tragiška, bet aš džiaugiuosi, kad nesusilaukiau vaikų su tuo žvėrimi. Jis tikrai būtų juos mušęs, būtų mušęs mane jų akivaizdoje. Ką tie vargšai vaikeliai būtų matę?“ – retoriškai klausia moteris.

Visiškas dugnas

Vidos gyvenimas nuo to laiko slinko it slogiame rūke – jis stengdavosi kuo daugiau gerti, kad tik kuo mažiau jaustų. Jei neatsimindavo, kaip ją mušė sugyventinis, laikė tai nusisekusia diena. Andrius buvo žiaurus ir mėgavosi savo kankinimais. Tiesa, jis buvo gudrus. Stengdavosi nesmūgiuoti tiesiai į veidą, kad paliktų kuo mažiau matomų smurto žymių. Tačiau turėjo kitų metodų, pavyzdžiui, lauždavo galūnes, skaudžiai sugnybdavo odą, smūgiuodavo į šonkaulius.

Kone dešimtmetį tai buvo Vidos kasdienybė. O juk ji buvo tokia jauna – jai buvo vos dvidešimt šešeri.

Vieną dieną, po eilinio sumušimo Vida suprato, kad atėjo pabaiga.

„Pamenu, buvo žvarbi vasario diena, už lango snyguriavo. Aš gulėjau kambaryje ant grindų, neturėjau jėgų pakilti. Pro langą mačiau krintančias snaiges ir staiga man taip supaudė širdį. Viešpatie, pagalvojau, ir tai mano gyvenimas… Niekada nieko šviesaus taip ir nepamačiau. Man buvo taip negera“, – susigraudina pašnekovė.

Moteris nuėjo į bendro naudojimo dušų patalpas ir nusprendė, kad laikas pasitraukti iš gyvenimo. Neetiška pasakoti, kaip ji bandė tai padaryti, tačiau Vidą laiku surado kaimynas ir iškvietė greitąją. Moteris pateko į ligoninę, kur jos gyvenimas pamažu ėmė keistis.

Nauja viltis

„Liaudiškai tariant, aš patekau į psichiatrinę. Tiesa, tuo momentu man nelabai rūpėjo, kas ką su manimi darys. Dar gavau raminamųjų, tai buvau visai apatiška“, – prisimena Vida.

Tačiau kiek atsigavusios moters gydytojas ėmė atsargiai klausinėti apie gyvenimą. Klausinėjo iš pradžių labai abstrakčiai: su kuo ji gyvena, ar dirba, ar turi vaikų, šeimą. Kadangi ant jos kūno buvo smurto žymių, atsargiai paklausė, ar tai jos draugo darbas. Vida tylėjo. Gydytojas ilgai ir nuoširdžiai su ja kalbėjo. Jis sakė, kad niekas neturi teisės kelti skausmo ir skriausti kito žmogaus, ragino nebijoti ir priminė, kad ji yra ne viena.

Ne, Vida neįdavė sugyventinio policijai, niekada neparašė ant jo pareiškimo dėl siaubingo smurto. Bet atgavo ryšį su jaunesne seserimi. Kai ligoninėje jos paklausė, kam iš artimųjų galima pranešti, kad ji čia, Vida nurodė sesę, mat turėjo jos telefono numerį, viena kitą per didžiąsias metų šventes jos pasveikindavo trumposiomis žinutėmis.

Jaunėlė sugebėjo įtikinti Vidą bėgti nuo Andriaus kuo greičiau ir kraustytis pas ją į butą, kurį ši nuomojosi Šiauliuose.

„Aš ant jos niekada nepykau, vaikystėje mes gerai sutarėme, tik tėvai buvo neteisingi. Kai išėjau su Andriumi, bendravome nedaug. Buvau arba girta, arba sumušta. Pamiršau, kad turiu seserį ir kad jai rūpiu“, – vėl ašarą nubraukia Vida.

Andrius jos daug neieškojo, mat nežinojo, kur ji kraustosi. Be to, kompanija ir alkoholis jam rūpėjo šimtą kartų labiau už Vidą. Keletą kartų rašė neadekvačias grasinančias žinutes, bet sesuo paragino užblokuoti jo numerį, tuo kontaktas ir baigėsi.

Su tėvais moteris nebendrauja iki šiol, tačiau persikėlus pas sesę, jos gyvenimas ėmė šviesėti kiekvieną dieną. Sesuo paskatino stoti į profesinę mokyklą, įgyti profesiją, vėliau Vida susirado darbą. Šiandien ji jau pati gali leisti sau nuomoti būstą, taupo pradiniam įnašui, nes planuoja įsigyti nuosavą. Į vyrus kol kas Vida ir žiūrėti nenori, tačiau sako, kad nespjauna į vandenį ir palieka meilės reiklaus likimui spręsti. Išlaikė vairavimo egzaminą ir nusipirko ne naujausią, bet patikimą ir jai patinkantį automobilį. Su sese palaiko puikius santykius ir yra jai nepaprastai dėkinga.

„Tereikėjo tik vieno žmogaus, kuris uždėtų ranką ant peties ir pasakytų: „Tu man rūpi“. Tikiu, kad tokioje neviltyje, kokioje buvau aš juodžiausiame savo gyvenimo taške, yra daug žmonių. Aš noriu jiems pasakyti, kad neskubėtumėte ir nedarytumėte neapgalvotų žingsnių. Pakilti visa įmanoma. Ateityje laukia tiek daug gražių dalykų. Būkite geri, nepasiduokite, nes jūs nesate vieni“, – pasakojimą baigia Vida.

pagalbos-galimybia-lentela-a-3-4iniasklaidos-priemona-ms-2017-page0001.jpg

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt