Sugrįžimas į Rokiškį: niekas su gėlėmis nelaukė

Regionai deklaruoja, o statistika patvirtina, kad jaunimas mažuose miesteliuose neužsibūna – emigruoja arba bando įsitvirtinti didmiesčiuose. O jeigu jaunas žmogus dar ir išsilavinęs, apdovanotas talentu, likti regione – nonsensas. Tokių nepriviliosi. Bet pasitaiko, kad jaunas žmogus pats susivilioja likti. Tik ar iš tiesų jo čia reikia? Tokį klausimą sau ne kartą uždavė ir AB „Rokiškio sūris“ profilaktoriumo kineziterapeutas Juozas Karka.

Pradžia: nei darbo, nei klientų

J. Karka pasakoja, kad baigęs Utenos kolegijoje kineziterapijos mokslus nusprendė grįžti į Rokiškį. Optimizmo nestokojo, nes dar studijuodamas užsitarnavo pacientų pasitikėjimą ir tiek jų turėjo, kad sunku buvo surasti laiko baigiamajam darbui. „Diplominį darbą sėkmingai parašiau ir apsigyniau, nes ši specialybė – mano pašaukimas, myliu šį darbą“, – sako J. Karka.

Vis dėlto pradžia Rokiškyje nuvylė. Teko padirbėti ir TOPO centre, ir apsaugininku. Blaškėsi ir šen, ir ten –jauno ir perspektyvaus specialisto niekam nereikėjo. „Tuomet įstojau į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą toliau studijuoti kineziterapijos. Po kurio laiko supratau –studijos man nieko nebeduoda. Vien teorija, jokių klinikinių atvejų, jokios praktikos, o geru masažuotoju teoriškai tapti neįmanoma. Studijas nutraukiau ir vėl grįžau į Rokiškį“, – prisimena J. Karka.

Ir šįkart – nieko. Tuomet vaikinas išėjo tarnauti į kariuomenę. „Tarnaudamas supratau: nereikia nieko laukti, pats turiu daryti. Baigęs tarnybą grįžau kitaip nusiteikęs – pasiryžęs pats sukurti sau darbo vietą“, – šypsosi jaunasis kineziterapeutas.

Tik prieš tai išvyko į Druskininkus, į dar vienus masažo kursus pas Renatą Kaminskienę. „Ji mane moraliai labai sustiprino, padėjo atgauti pasitikėjimą savo jėgomis ir pašaukimu. Ji man kartojo: „Juozai, tu esi labai stiprus masažuotojas, turi Dievo dovaną ir talentą, ypatingas rankas. Retai tokių būna. To negalima ignoruoti. Todėl nesustok, nepasiduok, turi panaudoti savo talentą.“ Nusprendžiau toliau eiti pašaukimo keliu“, – sako J. Karka.

Po kursų Druskininkuose jis gavo pasiūlymą dirbti kineziterapeutu Šventojoje. Apsigyveno pajūryje, bet neilgam. „Ten nepatiko nei darbo sąlygos, nei požiūris į darbuotojus ir klientus, todėl neužsibuvau, grįžau į Rokiškį nusprendęs dirbti savarankiškai“, – prisipažįsta J. Karka.

Ledai pajudėjo

Jaunasis kineziterapeutas, grįžęs į Rokiškį, ėmė važinėti po visą rajoną, pasakoti apie masažų naudą ir siūlyti iš pradžių išbandyti juos nemokamai, kad žmonės patys įsitikintų jų teigiamu poveikiu. „Žmonės reagavo nepatikliai ir pasyviai, atsisakė net nemokamų masažų“, – prisimena J. Karka.

Jaunuolis grįžo į gimtąjį Aukštakalnių kaimą (Kamajų sen.) ir rimtai susimąstė, ar tikrai čia jo vieta… Niekam jo paslaugų nereikia, pastangos nedavė jokių rezultatų. Gal kaip ir daugelis emigruoti ar leistis į Vilnių? Juo labiau kad sostinėje gyvena viena iš jo seserų, gydytoja. Kita gyvenimą kuriasi Italijoje, dirba ambasadoje, o vyriausioji – Mančesteryje (Didžioji Britanija). Taigi galimybių yra įvairių.

„Bet staiga kažkas atsitiko. Po labai sunkios pradžios reikalai pajudėjo – iš pradžių masažų ateidavo mamos draugės, ėmė sklisti informacija apie gerą masažuotoją, geras rankas, apie poveikį ir išspręstas problemas. Ir pats nepamačiau, kaip ėmė burtis klientai“, – šypsosi jaunasis specialistas.

Visai netikėtai jaunuolis sulaukė skambučio iš AB „Rokiškio sūris“ profilaktoriumo. „Pasiūlymas padirbėti sudomino. Čia radau pavydėtiną darbo vietą – puikų kolektyvą, labai geras darbo sąlygas ir pagarbų požiūrį į žmogų – tiek klientą, tiek darbuotoją. Jaučiuosi čia reikalingas ir džiaugiuosi, kad mes padedame išgyti daugeliui“, – apie netikėtą sėkmę, sutrukdžiusią jam išvažiuoti, pasakoja J. Karka.

Pirmosios talentą įvertino seserys

Paklaustas, kada suprato turįs ypatingas rankas, galinčias gydyti, J. Karka sako ne pats tai suvokęs. „Augau su trimis vyresnėmis sesėmis. Jos vis prašydavo, kad pamasažuočiau, o buvau kokių septynerių. Man patiko tai daryti, o jos sakydavo, kad mano rankos stebuklingai gydo. Nelabai supratau, ką tai reiškia. Tik vėliau susimąsčiau apie pašaukimą, todėl pasirinkti specialybę nebuvo sunku“, – pasakoja jaunuolis.

„Uždedu ant žmogaus rankas, perbraukiu ir iš karto juntu, kas jam negerai. Beveik niekuomet neklystu“, – prisipažįsta Juozas, dabar dirbantis ne tik „Rokiškio sūrio“ profilaktoriume, bet vakarais vykstantis ir pas privačius klientus. O jų būna įvairių. Ir įvairaus amžiaus.

Kūdikiams reikia švelnumo, senjorams – pakeisti požiūrį

J. Karka sako, kad sunkiausi pacientai – skeptikai, tie, kurie iš anksto nusistatę, kad jiems nepadės jokie masažai, kad tai tik akių dūmimas. „Labai džiaugiuosi, kai pavyksta pakeisti tokį požiūrį. Kaip ir daugelio senjorų nusiteikimą, esą ką jau čia, vaikeli, kam besistengti, judėti, mankštintis ar masažuotis, – niekas jaunystės nebegrąžins. Bet juk ir senatvė gali būti pilnavertė, nesurakintu kūnu ir aktyvi. Todėl ir šviečiu, mokau žmones“, – šypsosi jaunasis kineziterapeutas.

Na, o kūdikiai, atrodytų, masažuotojo rankoms turėtų pasiduoti lengvai. „Čia jau kitos problemos. Kūdikiai bijo, verkia išsigandę, todėl aš su jais elgiuosi ypač švelniai, atsargiai, po truputį juos jaukinuosi. Ir matau, kaip atsipalaiduoja, nušvinta, ima juoktis“, – apie darbo niuansus kalba J. Karka.

Svajoja apie savo kliniką

Ar tai galutinė stotelė? J. Karkos žodžiais, kol turi darbą „Rokiškio sūrio“ profilaktoriume, negalvoja kelti sparnų. Daug mokosi, skaito specialią literatūrą, važinėja po seminarus, sportuoja, kuria internetinę kineziterapijos priemonių parduotuvę ir po truputį artėja prie savo svajonės.

„Norėčiau ateityje atidaryti savo kliniką, turėti savo mokinių ir perduoti jiems žinias, patirtį, savo vertybes. Svarbiausia – ne pinigai, svarbiausia – būti naudingam žmonėms, padėti, gydyti. Tai mane motyvuoja. Mano misija – padėti žmonėms. Jeigu motyvuotų pinigai, čia neužsilikčiau, bandyčiau įsitvirtinti kokioje Šveicarijoje, kur turtingi senjorai dėl sveikatos ir savijautos negaili jokių pinigų“, – juokiasi J. Karka.

Ar įmanoma, kad tokia klinika atsirastų Lietuvos regione? „Galbūt“, – sako J. Karka. Vis dėlto jauniems žmonėms regionuose nėra tinkamų sąlygų įsikurti, gyventi, trūksta kad ir šiuolaikiškų būstų. „Paradoksas – žmonija tiek milijardų išleidžia destruktyviems dalykams, naikinimo ginklams, o geriems dalykams pinigų vis trūksta. Reikia keisti mąstymą, požiūrį. Turime gyventi vieni dėl kitų, atsisakyti blogų darbų. Juk viskas veda į vieną Dievą, kuris yra meilė“, – įsitikinęs J. Karka, kuris tiesos ieškojo ir krikščionybėje, ir Rytų filosofijoje.