Su­gy­ven­ti­nė ne sa­vo no­ru

Ban­gų ne­bi­jan­čios žu­vėd­ros, tri­jų lai­vų si­lue­tai pilkš­va­me ho­ri­zon­te ir į jū­ros gel­mes pa­ma­žu be­si­lei­džian­ti sau­lė. Rau­do­nas ple­das, plas­ti­ki­nės, bet grakš­čios šam­pa­no tau­rės ir py­ra­gai­čiai su braš­kė­mis ant vir­šaus. „Tai bent ro­man­tiš­ka gim­ta­die­nio iš­vy­ka“, – my­li­mo­jo staig­me­na džiau­gia­si Vai­va ir, nu­tai­kiu­si pro­gą, ap­žiū­ri ne­prie­kaiš­tin­gą sa­vo ma­ni­kiū­rą. Gal pa­ga­liau jos pirš­te­lį pa­puoš žie­das?

Pen­ke­ri me­tai su vy­ru, bet be žie­do

Vos su­si­lai­ko neaik­te­lė­ju­si, kai my­li­ma­sis iš kel­nių ki­še­nės iš­trau­kia ne­di­de­lę ak­so­mi­nę dė­žu­tę. Ją ati­da­rius, emo­ci­jas ten­ka slėp­ti dar­kart: dė­žu­tės vi­du­je – auk­si­nis rak­to for­mos pa­ka­bu­kas, ku­rio vi­du­ry­je mels­vai žai­ža­ruo­ja sa­fy­ras. „Kaip gra­žu!“ – su tru­pu­tį per di­de­liu en­tu­ziaz­mu džiau­gia­si Vai­va, o pa­slap­čia gal­vo­ja: ko tik ne­pa­do­va­nos vy­ras, kad ne­rei­kė­tų rink­ti su­ža­dė­tu­vių žie­do.

Vai­va iš vi­sų jė­gų sten­gia­si ap­si­mes­ti, kad vis­kas ge­rai. Drau­ge – pen­ke­ri me­tai. Ly­giai, nes ka­dai­se su­si­pa­ži­no bū­tent per jos gim­ta­die­nį. De­šim­tys kar­tu ap­lan­ky­tų ša­lių, nu­pirk­tų bal­dų, drau­gų ves­tu­vių ir krikš­ty­nų. O žie­do kaip nė­ra, taip nė­ra.

Iš pa­jū­rio grįž­ta pa­nak­čiais, pa­var­gę, bet Vai­va nie­kaip ne­ga­li už­mig­ti. Ant ke­lių pa­si­de­da ne­šio­ja­mą­jį kom­piu­te­rį. „Pen­ke­ri me­tai kar­tu, be­veik tiek pat lai­ko drau­ge gy­ve­na­me. Sva­jo­ju iš­te­kė­ti, bet jis ne­si­per­ša. Esu su­gy­ven­ti­nė ne sa­vo no­ru“, – guo­džia­si mo­te­riš­koms dis­ku­si­joms skir­to­je in­ter­ne­to sve­tai­nė­je.

Pa­to­gi ar vie­nin­te­lė?

Tą nak­tį at­sa­ky­mų ne­su­lau­kia, ta­čiau iš ry­to jų ran­da iki so­ties.

„Aš ir­gi su­gy­ven­ti­nė ne sa­vo no­ru. Kar­tu gy­ve­na­me dve­jus me­tus, drau­gau­ja­me dau­giau nei ket­ve­rius. No­riu te­kė­ti, no­riu ži­no­ti, kad esu jam ne pa­to­gi mo­te­ris, o ta vie­nin­te­lė. Ne­be­no­riu bū­ti pri­sta­to­ma ki­tiems kaip drau­gė. Ne­be­no­riu juo­kais nu­leis­ti ar­ti­mų­jų klau­si­mų „Ka­da ves­tu­vės?“, nes jis tik šyp­so­si ir ty­li. Kai pa­ti to klau­siu, pri­si­pa­žįs­ta, kad san­tuo­kai dar nė­ra pa­si­ren­gęs, ar­gu­men­tuo­ja, jog pir­ma no­ri tu­rė­ti sa­vo bu­tą. Bet aš imu gal­vo­ti, kad tie­siog nė­ra pa­si­ren­gęs san­tuo­kai su ma­ni­mi. Nes ir bu­to no­ri SA­VO, o ne MŪ­SŲ“, – ra­šo vie­na mer­gi­na.

„No­rė­čiau ir aš pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi, tik ne sa­vo. Tu­riu drau­gę, ku­ri jau ke­le­tą me­tų gy­ve­na su vy­ru. Jai 40 m. Jos drau­gas tu­rė­jo šei­mą – ofi­cia­liai neiš­sis­ky­ręs. Iš pra­džių, kai su­si­pa­ži­no ir gy­ve­no at­ski­rai, jis ruo­šė­si tvar­ky­ti sky­ry­bų do­ku­men­tus, kal­bė­jo apie ves­tu­ves. Ma­no drau­gė skrai­dė kaip ant spar­nų. Ta­da jie kar­tu ap­si­gy­ve­no, ves­tu­ves jis vis ati­dė­da­vo, sky­ry­bos už­stri­go... Ei­na me­tai, o ma­no drau­gės gy­ve­ni­me nie­kas ne­si­kei­čia. Ven­gia klau­si­mų apie bend­rą atei­tį, apie vai­kus, nors jų la­bai no­ri. Jos akys vi­sa­da liūd­nos, ma­to­si, kad jai skau­da. Bet grei­čiau­siai bi­jo jį pra­ras­ti, lai­ko­si įsi­ki­bu­si, nors ir nė­ra pa­ten­kin­ta sa­vo gy­ve­ni­mu“, – ra­šo ki­ta.

„Sa­vo ap­lin­ko­je ma­čiau ne kar­tą, kai po­ros n me­tų gy­ve­no kaip su­gy­ven­ti­niai. Ga­lų ga­le vis tiek iš­si­skir­da­vo, nes vy­rai su­tik­da­vo jau­nes­nių, gra­žes­nių ir grei­tai su jo­mis su­si­tuok­da­vo – netgi la­bai sėk­min­gai. Mū­sų vi­suo­me­nė­je vy­rai užė­mę tam tik­rą po­zi­ci­ją, to­dėl ar­ba ten­ka su ja su­si­tai­ky­ti, ar­ba im­tis ini­cia­ty­vos, ar­ba nu­trauk­ti san­ty­kius. Nut­rauk­ti juos ge­riau anks­čiau nei vė­liau, nes me­tai mo­te­riai, de­ja, nė­ra dė­kin­gi“, – ra­šo tre­čia.

„Kaip ro­do liūd­ni pa­vyz­džiai, lau­kian­čio­sios po 5, 7 ir dau­giau me­tų lie­ka be nie­ko. Nors ati­duo­da tiems vy­rams gra­žiau­sius sa­vo me­tus, jau­nys­tę, ener­gi­ją. O vy­rai su­si­ran­da ki­tų, kaž­ko­dėl vi­sa­da ste­buk­lin­gai grei­tai jas ve­da, ku­ria šei­mas, gim­do vai­kus
ir t. t.“ – ra­šo ket­vir­ta.

Vesk ar­ba ne­švais­tyk lai­ko

Po pa­sku­ti­nių ko­men­ta­rų Vai­va ima des­pe­ra­tiš­kai su­kti pe­ly­tės ra­tu­ką, ieš­ko­da­ma pa­ta­ri­mų, kaip iš­veng­ti iki plau­kų šak­nų iš­gąs­di­nu­sios atei­ties per­spek­ty­vos.

„Tai tik dar sy­kį ro­do, kad ne­rei­kia kar­tu gy­ven­ti prieš san­tuo­ką. Sa­ky­si­te, o kaip­gi ki­taip pa­žin­si žmo­gų? Įma­no­ma, jei no­ri­te. Ne po krū­mais lin­dė­ki­te, o ei­ki­te į žmo­nes, kar­tu leis­ki­te va­ka­rus, sa­vait­ga­lius, ke­liau­ki­te. Juk vy­rui, il­gai gy­ve­nant su mo­te­ri­mi, praei­na no­ras da­ry­ti ra­di­ka­lius žings­nius. Tam­pa pa­to­gu, eko­no­miš­ka – kam pirš­tis? Juk ir taip gau­na vis­ką, ką gau­tų san­tuo­ko­je“, – pa­ta­ria mo­te­ris.

Vai­va su­pyks­ta: jos at­ve­ju šaukš­tai po pie­tų. Skai­to to­liau.

„Esu tos nuo­mo­nės, kad rei­kia iš­sa­ky­ti sa­vo no­rus, jaus­mus. Nors vy­rai ir ven­gia tos te­mos kaip vel­nias kry­žiaus. Prie­šin­gu at­ve­ju jie ne­ži­nos, ne­sup­ras, kas ne­ge­rai, ko­dėl mo­te­ris už­si­sklen­du­si, liūd­na. Ma­no drau­gas ži­no, kad jau no­riu ves­tu­vių, vai­kų. Ir jei­gu jis ne­ga­lės to man su­teik­ti, tai lai pa­lie­ka ma­ne ra­my­bė­je ir ne­švais­to lai­ko. Taip jam ir pa­sa­kiau. Da­bar kaž­ką pra­dė­jo myk­ti apie ru­de­nį. Žiū­rė­si­me, kaip bus“, – pa­ta­ria ki­ta.

Vai­va su­si­mąs­to: apie sa­vo sva­jo­nes už­si­min­ti iš­drįs­ta ne­bent juo­ko for­ma.

„Paš­ne­kė­ki­te ir nu­si­sta­ty­ki­te sau ter­mi­ną. Tar­ki­me – me­tus. Jei per tą lai­ką nie­ko ne­paaiš­kės, va­di­na­si, nė­ra ko gaiš­ti lai­ko. O jei­gu ar­tė­ja tris­de­šimt­me­tis, lauk­ti iš vi­so ne­pa­tar­čiau. Ge­riau tie­siai švie­siai pa­sa­ky­ki­te: ar­ba per­šie­si, ar­ba...“ – pa­ta­ria dar vie­na.

„Tiek ve­dęs, tiek ne­ve­dęs žmo­gus yra lais­vas paukš­tis“

To­kia min­tis nu­gąs­di­na ne tik Vai­vą.

„Ul­ti­ma­tu­mas – tai at­skai­tos taš­kas, nuo ku­rio ne­bė­ra vie­tos de­ry­boms. Tai ne tik par­tne­rio įva­ry­mas į kam­pą, bet ir iš pa­čios sa­vęs atim­tos pa­si­rin­ki­mo tei­sės, ga­li­my­bės. Ul­ti­ma­tu­mų ne­ken­čiu iš prin­ci­po“, – ra­šo dis­ku­si­jos da­ly­vė.

„Iš kur toks des­pe­ra­tiš­kas no­ras iš­te­kė­ti? Ką tas ofi­cia­lus žmo­nos sta­tu­sas pa­kei­čia rea­lia­me gy­ve­ni­me? Jei bi­jo­te dėl tur­to, tai jį ga­li­ma re­gist­ruo­ti per­pus, ne­bū­nant su­tuok­ti­niais. Svar­bi ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė? Bet juk ne ap­lin­ki­niai gy­ve­na jū­sų gy­ve­ni­mą“, – ra­šo ki­ta.

„Vi­siš­kai ne­svar­bu: žmo­na ar su­gy­ven­ti­nė. Tik nuo mo­ters pri­klau­so, kaip ir kiek ją gerbs vy­ras. Jūs man pa­ro­dy­ki­te įsta­ty­mą, ku­ris drau­džia tei­sė­tam su­tuok­ti­niui tu­rė­ti mei­lu­žę, pa­lik­ti žmo­ną su vai­kais ir t. t. Tiek ve­dęs, tiek ne­ve­dęs žmo­gus yra lais­vas paukš­tis“, – ra­šo tre­čia.

Vai­va pa­pur­to gal­vą – san­tuo­ka nuo pat ma­žens jai at­ro­dė di­džiau­sia ver­ty­bė. O dvie­jų paukš­čių liz­das nei­šar­do­mas.

„Ga­lė­si­me dar kar­tą nu­va­žiuo­ti prie jū­ros?“ – tą pa­čią die­ną klau­sia iš krep­ši­nio tre­ni­ruo­tės grį­žu­sio my­li­mo­jo.

Po sa­vai­tės prieš Vai­vos akis – ban­gų ne­bi­jan­čios žu­vėd­ros, tri­jų lai­vų si­lue­tai pilkš­va­me ho­ri­zon­te ir į jū­ros gel­mes pa­ma­žu be­si­lei­džian­ti sau­lė. Raus­vas ple­das, ar­ba­ta ir ban­de­lės su obuo­lių dže­mu.

„No­riu su ta­vi­mi apie kai ką pa­si­kal­bė­ti...“ – į my­li­mą­jį krei­pia­si Vai­va ir, dar ne­pra­dė­ju­si iš anks­to pa­ruoš­to mo­no­lo­go, sau pa­ža­da: pirš­ly­bų lauks ne il­giau kaip pu­sę me­tų.