Statybvietėje – senųjų anykštėnų atminties ženklai

Didžiule statybų aikštele šį pavasarį virtusi Šventosios pakrantė Tilto gatvės pradžioje ne tik keičia Anykščių miesto centro vaizdą, bet ir dovanoja naujų eksponatų A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejui. Eksponatų, kurie primena jau pamirštus miesto žmonių vardus, liudija jų darbus ir pomėgius.

Iki pamatų jau išardytas istorinis Karvelių šeimos namas, šioje vietoje stovėjęs daugiau kaip 90 metų. Rekonstrukcijos metu laikinai pradingdamas iš miesto panoramos, jis dar pasidalijo su muziejininkais seniai saugotomis paslaptimis. Muziejaus fonduose išliks vaizdo įrašuose ir fotonuotraukose užfiksuotas kiekvienas senojo pastato kampelis, priminsiantis įvairiu metu čia vykusią skirtingą veiklą.

Ardant pastatą, viena iš senųjų koklinių krosnių buvo atsargiai išardyta ir iškeliavo į Muziejų, turint vilties, kad bent jos fragmentas kada nors bus atkurtas tame pačiame pastate po rekonstrukcijos. Šie kokliai, pažymėti įspaudu „Lemanas Ukmergė Pivonija“, XX a. antrojoje pusėje dar šildė naujagimių palatas Anykščių gimdymo namuose. Muziejus saugos ir savitus šio kadaise prabangaus Anykščių miesto pastato konstrukcijos elementus – durų ir langų vyrius, rankenas.

Nors Karvelių šeimos asmeninių daiktų 1948 m. nacionalizuotuose jų namuose seniai nebebuvo, tačiau statybininkai tarp pastato liekanų surado ir muziejininkams perdavė tikriausiai namo savininkams priklausiusį gipsinį bareljefą, vaizduojantį virš kažkokio pastato skriejančią deivę. Gali būti, kad tai operos solistės Onos Karvelienės iš Pietų Europos į Anykščius parvežtas suvenyras.

Kitapus Tilto gatvės stovintis Čižų šeimos namas, statytas 1930 m., rekonstrukcijos metu išliko nesugriautas – pašalinta tik susidėvėjusi jo apdaila, stogo danga. Ardant šį pastatą, mansardoje po grindimis buvo aptiktas paslėptas molinis dažytas Vytis – Nepriklausomos Lietuvos amatininkų kūrinys. Bene jo brolis dvynys kabo ir Siauruko muziejuje, stoties viršininko kabinete... Ten pat gulėjo ir du uniformuoto vyro portretai – gali būti, kad tai buvusio šių namų šeimininko geležinkelių policininko Prano Čižo (1897–1989) atvaizdai, giliai paslėpti, nes sovietmečiu šeimai galėję sukelti grėsmių.

O svarbiausias šių namų radinys – beveik nepažeista Klemenso Daujoto siuvyklos skardinė iškaba, priminusi žymiausią XX a. 4-ojo dešimtmečio Anykščių siuvėją.

„Dėmesio jaunalietuviams, šauliams, vyrams ir moterims, vasaros sezonui užėjus galite gražiai pasisiūti rūbus pas siuvėją Daujotą Klemą Anykščiuose, Stoties g-vė, Pr. Čyžo namas“ – taip skelbė Lietuvos pramonininkų ir amatininkų savaitraštis „Verslas“ 1936-ųjų pavasarį. O laikraštis „Aukštaičių žemė“ 1937 m. gegužę apie šį siuvėją rašė: „1928 mt. apsigyveno Anykščiuose ir, būdamas susipratęs amatininkas, greit įgijo visų simpatiją ir pasitikėjimą. Šiandien Daujotas yra vienas žymiausių Anykščiuose amatininkų. Jis yra Anykščių verslininkų skyriaus vadovybės narys ir visuomenės sluoksniuose turi gerą vardą“.

Autentiška iškaba, priminusi pamirštą amatininką, kurio atvaizdas išlikęs vienoje nuotraukoje šalia Antano Vienuolio, paskatino muziejininkus pasidomėti jo gyvenimu.

Kol kas žinoma, kad 1901 m. Kėdainių krašte, Gudžiūnuose, gimęs ir ten užaugęs K. Daujotas 1924 m. pavasarį Anykščių bažnyčioje vedė Kamilę Patumsytę iš Vikonių kaimo ir paskui keliolika metų gyveno Anykščiuose. Nėra žinoma, ar šeima turėjo vaikų. Vėliau šios šeimos pėdsakai dingsta – Daujotai neminimi nei tarp mirusių anykštėnų, nei tarp represuotų asmenų, nei tarp emigrantų. Gal Anykščiuose kas nors žino siuvėjo Klemenso Daujoto likimą?..

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus informacija