Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Arvydo Gudo nuotr.
Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT
– Netradicinę teatrinę patirtį siūlantis spektaklis „Pakeliui“ iškart susilaukė didžiulio žiūrovų susidomėjimo. Visi bilietai šiam rudeniui – parduoti. Kas, jūsų manymu, taip traukia publiką?
– Manau, suveikė kompleksas priežasčių. Visų pirma, publiką traukia neįprasta spektaklio-kelionės forma. Antra, tai galbūt primena nostalgiškus laikus, mokyklines ekskursijas. Trečia, toks spektaklis suteikia žmonėms galimybę nuveikti kažką nekasdieniško – į kelionę nenuspėjamu maršrutu leidžiamasi vėlai vakare. Nors keliaujama pro pažįstamus Šiaulius, tačiau miestas atsiveria naujai. Netikėtumo efektą sukuria vaidinimo vietose instaliuotas apšvietimas, neįprasti žiūrėjimo rakursai, nesurepetuoti trukdžiai, oro sąlygos. Netikėtai iš tamsos išnyrančios vaidinimų lokacijos, laikmečius atspindintys aktorių kostiumai, pati Rapolo istorija nukelia žiūrovus į praeitį tarsi laiko mažina.
Dar vienas svarbus populiarumą lemiantis veiksnys galėtų būti ir tai, kad norint suvokti ir patirti šį spektaklį nereikia ypatingų pastangų, specialaus išsilavinimo ar šiuolaikinio teatro išmanymo. Aš, kaip ir kituose savo spektakliuose, labiau akcentuoju emocinį poveikį ir jausminį pradą. Juk ir mokslininkai tvirtina, kad žmogus pasaulį pažįsta ne tik per faktus, bet ir per patirtis. Būtent spektaklio patyrimas, o ne suvokimas, yra kertinis šiame spektaklyje. Pastebėjau, kad ir žiūrovai, rašydami atsiliepimus apie „Pakeliui“ socialiniuose tinkluose, dažniausiai rašo, kad dalyvavo, patyrė, o ne žiūrėjo spektaklį.
– Galbūt veikia ir tai, kad „Pakeliui“ yra kito didžiulės sėkmės sulaukusio jūsų statyto spektaklio „Bagadelnia“ tęsinys?
– Manau, suveikė ir tai. Juk spektaklis „Bagadelnia“ yra žinomas didelei daliai Šiaulių teatro lankytojų. Naujajame spektaklyje jie tarsi turi galimybę dalyvauti „Bagadelnios“ tęsinyje.
Dar vienas nepaminėtas dalykas yra labai svarbus – tai puiki spektaklį kuriančių aktorių komanda. Jei „Bagadelnioje“ dalyvavo vyresnės kartos grandai, tai „Pakeliui“ dirbau su įvairių kartų aktoriais. Tai buvo išties didžiulis visos komandos kūrybinis darbas – man reikėjo ne atlikėjų, o kartu su manimi kuriančių menininkų. Didžiuliam mano džiaugsmui, Šiaulių aktoriai net pranoko lūkesčius, išgrynino idėjas, savarankiškai tobulino mizanscenas.
– Spektaklis „Pakeliui“ yra Lietuvoje dar gana naujo, bet vis labiau populiarėjančio vadinamojo įtraukiamojo, įvietinto teatro kūrinys. Yra teigiančių, kad šis žanras yra labiau jausminės prigimties ir dėl to nesunkiai paperka žiūrovą. O dėl ko jūs ėmėtės šio žanro?
– Šio žanro ėmiausi pirmą kartą, tačiau tikrai nemanau, kad įvietintas teatras yra nukreiptas į jausmus. Pavyzdžiui, mano matyti grupės „Rimini Protokol“ spektakliai apeliuoja į sąmoningą aplinkos ir to, kas vyksta su žiūrovu, suvokimą. Apskritai aš, kaip menininkas, tikrai neribočiau pasirenkamų formų ir priemonių, jei jos yra veiksmingos. Esu girdėjęs, kad panašiai publiką veikia ir scenoje gyvai atliekama muzika. Iš dešimties mano sukurtų spektaklių trijose skamba gyva muzika, bet tai darau dėl labai skirtingų priežasčių ir tikrai ne dėl to, kad priviliočiau ar lengviau paveikčiau publiką. Galų gale, nematau nieko blogo, jei muzika ar įvietintas spektaklis randa greitesnį kelią į žiūrovo širdį. Tikrai neturiu tikslo specialiai apsunkinti save ar žiūrovą sudėtingais keliais.
Edvardo Tamošiūno nuotr.
– Kas yra svarbu įvietintame spektaklyje? Kuo jis skiriasi nuo tradicinio?
– Įvietinto spektaklio kūrimas gerokai skiriasi nuo tradicinio teatro, kur paprastai atsispiriama nuo teksto ar aktorių. Čia svarbiausias elementas yra vieta, kuri diktuoja visą spektaklio vyksmą. Atvykęs į pasirinktą vietą, stengiausi į ją įsiklausyti, pajusti ir pagal tuos pojūčius kurti spektaklio veiksmą. Pavyzdžiui, nuvykęs į autoparką, pamačiau didžiulę asfaltuotą erdvę, betono dykumą. Iškart pagalvojau, kad jei joje patalpinčiau vieną žmogų, aktorių, jis atrodytų labai menkas ir vienišas. Supratau, kad reikės sukurti šią vietą atliepiantį išsiskyrimo ar vienatvės išgyvenimo epizodą. Taigi konkreti vieta padiktavo ir dramaturginius, ir režisūrinius sprendimus.
– Tai miestas tikrai buvo režisierius?
– Taip, miestas iš tikrųjų stipriai režisavo. Buvo labai įdomu repetuoti, nes praeiviai tuo metu dar nesuprato, kad vyksta spektaklio repeticijos. Susidurdavom su realiais žmonėmis, kurie manė, kad vyksta realūs konfliktai, meilės prisipažinimai. Jie sustodavo, norėdami įsikišti, padėti, laidydavo replikas. Tai buvo taip žavinga! Galėjome tarsi pasitikrinti, ar scenos atrodo įtikinamos. Jei praeiviai nesuprasdavo, kad tai repeticija, vadinasi, viskas vyko taip, kaip ir turėjo.
– Kaip repetavote? Kokie iššūkiai laukė aktorių ir visos kūrybinės komandos?
– Įprastų repeticijų salėje išvis nebuvo. Iškart ėjome į atviras erdves. Jei dar tiksliai nežinojome, prie kurio bendrabučio vyks veiksmas, ieškojome panašių kiemų. Aktoriai neturėjo repetavimo „juodoje dėžutėje“ komforto. Net karščiausiomis rugpjūčio dienomis repetavome lauke, girdėjome miesto triukšmus, virš galvų skraidančius NATO lėktuvus. Reikėjo laiko įsisavinti, kad viskas, kas girdisi ir vyksta aplink, yra ne trukdžiai, o neatskiriama spektaklio dalis. Toks procesas buvo nemenkas iššūkis aktoriams.
Be to, mums nuo pat pradžių labai reikėjo žiūrovų reakcijų, tad stebėti repeticijas kvietėme neužimtus aktorius. Svarbiausia – kad rašydamas tekstą pirmiausia turėjau tiksliai valdyti laiką. Naudodamasis „Google“ žemėlapio programėle, tiksliai išmatavau pervažiavimų laiką ir tik tada rašiau tekstą, jį garsiai skaičiau ir tikrinau, ar spėjame. Taip tikrindamas supratau, kad kai kurie mano parašyti monologai gerai klausėsi ramioje salėje, bet visiškai netiko autobuse. Visa tai vertė nuolat daryti korekcijas – ir dramaturgines, ir režisūrines, ir aktorines.
– Žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad šį spektaklį nesudėtinga rodyti – važiuoji su pasakojančiu aktoriumi autobusu, kelis kartus išlipi pažiūrėti vaidinamų scenų ir tiek. O kaip yra iš tikrųjų?
– O iš tikrųjų šio spektaklio parodymas yra techniškai sudėtingas ir reikalauja visų aptarnaujančių barų didelio dėmesingumo, sutelktumo, operatyvumo. Nežinau, ar žiūrovas pastebi, kad tarp važinėja ne tik autobusas. Visi techniniai darbuotojai, apšvietėjai, rekvizitininkai vyksta atskiru transportu. Be autobuso, važiuoja dar trys arba keturi automobiliai.
Sykį, man važiuojant autobusu su žiūrovais, pamačiau kaip mus aplenkė mikroautobusas, vežantis rekvizitą, kostiumus ir aktorius. Iki sustojimo buvo likę kokie 300 metrų, tad mikroautobuso vairuotojas rodė ženklus, kad autobuso vairuotoja sulėtintų greitį ir aktoriai spėtų pasiruošti būsimai scenai. Taigi, viskas šiame spektaklyje turi veikti kaip laikrodis sekundžių tikslumu.
– O kaip sekėsi bendrauti su šiauliečiais verslininkais, institucijomis, derinant leidimus ir visa kita?
– Mane nustebino parodytas geranoriškumas. Visi nuoširdžiai padėjo, kuo galėjo, pastatų savininkai sutiko per langą permesti elektros laidus, kad galėtumėm įsijungti apšvietimą. Nors spektaklis labai susijęs su Šiauliais, bet ateityje tikrai galima galvoti apie gastroles ar vykimą į festivalius.
– Ar dar kartą ryžtumeisi panašiam kūrybiniam iššūkiui?
– Aš vis dėlto esu įpratęs prie labiau tradicinių repetavimo būdų. Pirmą kartą išbandžiau įvietinto teatro formą. Jei šio klausimo būtum paklaususi savaitę prieš premjerą, greičiausiai būčiau atsakęs, kad nebekartočiau. Kai viskas sustojo į savo vėžes, jaučiu didžiulę meilę šiam darbui ir į klausimą atsakyčiau teigiamai. Nesibaidyčiau panašios patirties, norėčiau prie jos grįžti.
Edvardo Tamošiūno nuotr.
– Kodėl spektaklis vyksta sutemus?
– Man norėjosi sukurti dirbtinį pasaulį. Visą XX amžių nuolat bandyta trinti ribas tarp realybės ir meno, o aš nenoriu jų trinti. Kaip paveikslas turi savo rėmus, taip ir spektaklis turi juos turėti, kad atskirtų jį nuo tikrovės. Tamsa padeda sukurti paveikslo efektą – sumažėja realaus pasaulio kontūrai, įvairios detalės, kurių nereikia, paskęsta tamsoje. Man norėjosi aiškaus fokuso į veiksmą, tamsa puikiai kontrastuoja su apšviestomis spektaklio mizanscenomis.
– Gal turite planų dar vienai „Bagadelnios“ serijai?
– Esu sulaukęs tokių siūlymų iš aktorių. Gal ir galima tokia avantiūra, bet kol kas mano vidinis kritikas šnibžda: „Ei, Aleksandrai, tik netapk vieno spektaklio režisieriumi.“ Taigi mano atsakymas šią akimirką būtų „nežinau“. Klausimas – ar to reikia? Beje, mano mėgstamas dramaturgas Martinas McDonaghas yra sukūręs pjesių seriją apie vieno miestelio gyventojus.
– Ko palinkėtumėt būsimam spektaklio „Pakeliui“ žiūrovui?
– Nebijoti ir būti atviram. Žinokite, kad spektaklio metu žiūrovai nėra verčiami dalyvauti, veikti ar kažką atlikti. Kiekvienas gali surasti savo būdą, kaip jis nori patirti spektaklį: galima tiesiog sėdėti ir stebėti, galima įsitraukti ir žaisti. Siūlyčiau tiesiog ateiti, pakeliauti ir grįžti su naujais potyriais. „Pakeliui“ nėra sudėtingas teatrinis eksperimentas. Ši teatralizuota kelionė yra akivaizdi žmogaus gyvenimo kelionės metafora. Kiekvienas, kaip ir gyvenime, galime pasirinkti, kaip ir kokiu laipsniu norime įsitraukti.
Nomeda Šatkauskienė
Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt
