Specialistė: savo sveika mityba rūpinamės, o augintinius pamirštame

Sveikos gyvensenos bumas sparčiai pakoregavo restoranų meniu, parduotuvių lentynų asortimentą ir pirkėjų mitybos įpročius. Vis dažniau dėmesys kreipiamas į produkto maistinę vertę, sudedamąsias dalis, skonio stipriklius ir dažiklius, gamybos šalį bei gamintoją, tačiau kai renkamas pašaras augintiniams, šie reikalavimai produktui nebegalioja ir pasirinkimą dažnai nulemia kaina.

Pasak specializuotų gyvūnų parduotuvių tinklo KIKA veterinarės, farmacijos vadovės Kamilės Ausmanės, taip nutinka iš dalies dėl informacijos trūkumo ir iš dalies dėl vis dar gajaus stereotipo, kad augintinių mitybai tinka bet kokie produktai.

Rūpi pašaro kaina, o ne jo sudėtis

„Tai, kad mitybos nauda gyvūno organizmui nueina į antrą planą po pašaro kainos – mano praktikoje itin dažnas atvejis, nes šeimininkai dažnai daugiau dėmesio skiria šuniuko aksesuarų parinkimui nei jo pašaro maistinei vertei. Tai patvirtino ir šį pavasarį atliktas visuomenės nuomonės tyrimas, kurio duomenimis, tik 46 proc. pirmiausia žiūri į pašaro sudėtį, o 47 proc. aktualesnė pašaro kaina. 59 proc. apklaustųjų perka tik tą ėdalą, kurį gyvūnas mėgsta – nesvarbu, kad jo sudėtis ilgainiui gali būti kenksminga augintinio sveikatai. Visada sakau, kad tai, ko ieškote savo maisto sudėtyje, turėtų būti ir jūsų augintinio pašare: gyvūnų organizmui, kaip ir žmonių, itin svarbūs baltymai, mineralinės medžiagos, vitaminai ir neapdoroti riebalai bei aliejai, tačiau būtina vengti cheminių konservantų, dirbtinių skonio stipriklių ir dažiklių. Iš pirmų 5 išvardintų ingredientų jau galima spręsti apie pašaro kategoriją ir kokybę. Suprantama, kad iš jų gausos sunku be specialių žinių išsirinkti tinkamiausią pagal gyvūno veislę, būklę bei kasdienį jo fizinį aktyvumą, tačiau mokant teisingai „skaityti“ etiketes, galima rasti bent jau gyvūnui nekenkiantį pašarą“, – sako veterinarė K. Ausmanė.

To paties tyrimo duomenimis, net tie, kurie augintinius kasdien maitina pigiausiu pašaru, skirtu tik alkiui numalšinti ir ilgainiui galinčiu pakenkti gyvūno sveikatai, su šėrimu keturkojui draugui vitaminų neduoda: 35 proc. teigė niekada jų neduodantys, 56 proc. sakė duodantys kartais ir tik 7 procentai rūpinasi, kad su kasdieniu pašaru naminis gyvūnas gautų ir vitaminų dozę. Pasak specialistės, augintinį nuolat šeriant visaverčiu pašaru, jis gauna visų būtinų vitaminų ir mineralinių medžiagų, tad papildomai nieko nereikia, tačiau tiems gyvūnams, kurie ne visada šeriami super premium kategorijos pašaru arba maitinami maistu nuo stalo, rekomenduojama papildomai duoti taip vadinamu „multivitaminų“, kuriuos turi paskirti veterinaras.

Ko ieškoti pašare?

Pasak veterinarijos specialistės K. Ausmanės, renkant augintiniui pašarą, būtina atkreipti dėmesį į šiuos parametrus:

Baltymai. Kadangi baltymai yra pagrindinė organizmo ląstelių „statybinė“ medžiaga, jų kiekis pašare labai svarbus. Taip, kaip ir baltymų kilmės šaltinis – jie augaliniai ar gyvuliniai. Pasak veterinarijos specialistės, kartais ant pakuotės prie sudėties galima rasti užrašą „meal“, pvz., „chicken meal“, kas lietuviškai yra verčiama „vištienos miltai“ – jie gaminami susmulkinant ir džiovinant vištieną, kad pasišalintų vanduo ir liktų tik koncentruoti mėsos baltymai. Tokiais miltais praturtintas pašaras yra vertingesnis nei įprastas gyvūnų ėdalas su vištiena, nes jo sudėtyje yra daugiau mėsos.

„Šunys ir katės iš prigimties yra mėsėdžiai, todėl ir pašaras turėtų atitikti jų organizmo poreikius. Pavyzdžiui, šuns organizmas reikiamas medžiagas įsisavina iš gyvūninių baltymų, kurie absorbuojami greitai, mat jų virškinimo traktas yra trumpesnis nei žolėdžių. Geriausiai jiems tinka didelės biologinės vertės baltymai: mėsos miltai, kurių įsisavinama net iki 90 proc., ir žuvų miltai, kuriuose yra apie 70 proc. baltymų, iš kurių įsisavinama 91 proc. Katėms su maistu būtina gauti aminorūgščių, ypač taurino, kurio jų organizmas pats negamina ir kuris yra tik gyvūniniuose baltymuose. Ši rūgštis būtina normaliai širdies raumens funkcijai palaikyti, kačių regėjimui ir reprodukcijai gerinti, be to, taurinas padeda formuotis tulžies druskoms, kurios padeda virškinti maistą.

Sauso pašaro, kurio visi ar didžioji baltymų dalis yra iš grūdinių kultūrų, gyvūnas suės daugiau, maistinių medžiagų gaus mažiau, dažniau tuštinsis ir todėl ne visada bus sotus. Šunų ir kačių gerai savijautai būtinas didelis kiekis baltymų, vidutinis riebalų kiekis ir labai mažas angliavandenių kiekis, tad verta rinktis tą pašarą, kurio sudėtyje yra daugiau gyvūninės kilmės baltymų“, – sako KIKA parduotuvių tinklo veterinarė K. Ausmanė.

Neapdoroti riebalai. Pašare augintiniams taip pat turėtų būti naudingųjų riebalų – lašišų aliejaus, kuriame yra daug nesočiųjų riebiųjų rūgščių (pvz., Omega-3 ir Omega-6), ar kokosų aliejaus, turinčio apie 86 proc. sočiųjų, 6 proc. mononesočiųjų ir 2 proc. polinesočiųjų riebalų rūgščių. Pagrindinę kokosų aliejaus sočiųjų rūgščių dalį sudaro lauro rūgštis, kuri pasižymi antibakterinėmis, antivirusinėmis ir antigrybelinėmis savybėmis.

„Žuvų miltai ar taukai gyvūnų pašare jau nieko nestebina, tačiau kokosų aliejus – vis dar daugumai egzotika. Kokosų aliejus gali pagerinti augintinio virškinimą, jo dantenų ir kailio būklę, pagreitinti odos regeneracijos procesus, netgi gali padėti sumažinti alergines reakcijas, įvairius bėrimus, apsaugoti nuo nemaloniai niežtinčios odos, įvairių infekcijų ir grybelinių susirgimų. Be to, šio aliejaus antivirusinės savybės gali pagreitinti sveikimą po vadinamojo šunidžių kosulio ir net sumažinti specifinį šuns burnos kvapą. Pridėjus kokosų aliejaus į augintinio pašarus, pagerinamas maistinių medžiagų įsisavinimas, tad pašaro reikia mažiau, o gyvūno virškinimas vyksta sklandžiau – taip kontroliuojamas jo svoris“, – patirtimi dalijasi veterinarė K. Ausmanė.

Pasak jos, pašaras su kokosų aliejumi labai svarbus seniems gyvūnams, nes jame esančios medžiagos gali padėti artrito atveju ar esant raiščių problemoms. Be to, šis „supermaistas“ stimuliuoja jų smegenų veiklą, todėl augintinis būna gyvybingesnis ir klauso komandų. Tiesa, teigiamas poveikis jaučiamas tik kokosų aliejų tinkamomis dozėmis vartojant nuolat – tai paprasčiausia užtikrinti šeriant pašaru, kurio sudėtyje yra šio aliejaus. Ant sauso pašaro pakuočių nurodomos dienos šėrimo normos, kurių laikantis, augintinis gaus optimalų kiekį itin vertingų medžiagų ir nereikės eksperimentuoti su kokosų aliejaus dozėmis.

Angliavandeniai. Angliavandeniai gyvūno mityboje itin svarbūs jį atjunkant nuo motinos pieno ir maitinančioms patelėms, todėl neturėtų būti pagrindiniu pašaro ingredientu. Tokių angliavandenių, kaip celiuliozė (kitaip – maistinės skaidulos ir ląsteliena) ar krakmolas šunys ir katės neįsisavina, tačiau ląsteliena priverčia susitraukinėti virškinimo traktą, tad maistas suvirškinamas greičiau ir valomas žarnynas. Angliavandeniai yra energijos šaltinis, tačiau svarbu, kad augintinis jų gautų iš alergijos nesukeliančių žaliavų.

Kadangi šunų ir kačių organizmas negamina fermentų, skaidančių angliavandenius, jų trūkumą galima kompensuoti sušeriant didesnį riebalų bei baltymų kiekį, kurį gyvūno organizmas susintetins į angliavandenius. Tačiau svarbu atminti, kad tokia taktika netinkama auginant nutukusį gyvūną – juos reikia šerti daugiau ląstelienos ar celiuliozės turinčiu ėdalu, kad riebalai būtų verčiami angliavandeniais.

Vitaminai ir mineralinės medžiagos. „Kadangi dabartiniai naminiai gyvūnai laisvai nemedžioja lauke ir negauna reikalingų medžiagų iš gamtos, pasirūpinti, kad su maistu jie gautų mineralinių medžiagų ir vitaminų – šeimininko pareiga. Vitaminus galima kategorizuoti pagal jų tirpumą – A, D, E ir K vitaminai tirpūs riebaluose, B grupės vitaminai ir vitaminas C – tirpūs vandenyje. Vartojat per daug riebaluose tirpių vitaminų, jie kaupiasi organizme ir gali tapti toksiški, o per didelis kiekis A vitamino baltakailiams šunims gali suteikti geltoną atspalvį, todėl negalima patiems eksperimentuoti „paskiriant“ augintiniui vieno ar kito vitamino, o reikėtų šerti juos subalansuotu, specialiai jo dydžiui skirtu pašaru“, – perspėja veterinarė K. Ausmanė.

Pasak jos, mineralinės medžiagos yra būtinos normaliam gyvūno organizmo funkcionavimui ir ligų prevencijai, todėl pašare reikėtų dairytis kalcio, fosforo, seleno – jie svarbiausi. Taip pat stebėti nurodytus geležies, vario, cinko, kalio ir jodo kiekius, kad augintis būtų sveikas ir gyvybingas.