Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt
Praėjo tikras lietaus mėnuo. Gausus vanduo tapo nuolatiniu reiškiniu. Dar vis sunku prie to priprasti. Tokio šlapio rudens, koks buvo iki šiol, rezervato istorijoje dar nepasitaikė. Žinoma, pelkėms tai į gera. Iki soties drėgmės prisisiurbę kiminai savo išvaizda liudija atėjus jų gerovės valandai. Žemė tiek prisotinta vandens, jog šiuo metu ir nedidelio lietaus pakanka, kad net sausame iš pažiūros paviršiuje pažemėjimuose atsirastų trumpalaikiai klanai. Viešvilė per spalį spėjo ištvinti išsiliedama į slėnį ir vėl šiek tiek nuslūgo iki krantų viršaus.
Tapkite mūsų draugu „Facebook“ ir sekite svarbiausias Jurbarko naujienas!
Atokvėpio tarp lietų laikotarpį atšilus orams spalio vidurio naktyje gausiai švytėjo jonvabaliai. Beveik kaip vasarą. Tuo pat metu nakties dangumi link žiemviečių gausiai gageno žąsys. Paskutinės keliauninkės virš pelkių praplasnojo spalio dvidešimt ketvirtąją. Lyg ieškodamas vietos kur nutūpti, virš pelkės nuskardėjo gulbių giesmininkių būrys.
Gličio ežere, matyt, apsistojusios ne vienai dienai plaukiojo aštuonetas klykuolių. Sparnuočiai, kaitaliodami poilsį su maitinimuisi nardant, pamažu keliavo vandeniu per pelkėje įsispraudusį ežerą. Norėdamas suskaičiuoti, kiek ančių esama, turi užtrukti stebėdamas ežero paviršių. Ieškodamos maisto, klykuolės dažnai nardo ir pamatyti jas visas vienu metu ne taip paprasta. Kartais po vandeniu pradingsta visos iškart ir tik sulaukęs palankios progos, kuomet visi sparnuočiai liaunasi maitintis sužinai tikrąjį jų skaičių.
Dėmesį atkreipė dvi nuo klykuolių kiek atsiskyrusios tamsiaplunksnės antys. Pradžiugino, kad tai retai šalies vidaus vandenyse aptinkamos nuodėgulės. Rezervate šie sparnuočiai matomi pirmąsyk. Traukdamos iš savo tėvynės šiaurėje, nuodėgulės čia apsistojo pakeliui į žiemvietę kur nors neužšąlančioje Baltijos jūros priekrantėje. Rasti naujų dar nematytų rūšių pavyksta vis rečiau ir šios antys papildė keletą metų nekitusį rūšių sąrašą.
Kitas neseniai stebėtas pas mus žiemojantis šiaurietis – tūbuotasis suopis kartu mūsų šalyje dažnu paprastuoju suopiu virš girios suko ratus saulėtame spalio danguje. Prie siaurokų tarpumiškių pievų ir pelkių atvykėliai užsuka rečiau, nes pagal prigimtį artimesnės plačių pievų ir laukų erdvės.
Tūbuotojo suopio tėvynainius čimčiakus stebime nuolat triukšmingai skrendančius būreliuose. Šie paukšteliai – gausiausi šiaurės svečiai. Išgirdęs jų balsus ir apsidairęs pamatai virš medžių banguojantį pulkelį. Jei ne kitoks bendravimo signalas, plika akim pažvelgęs lengvai supainiotum su panašaus dydžio giminaičiais alksninukais, kurie paprastai taip pat būriuojasi. Net minta čimčiakai panašiai kaip alksninukai ir sulesa daug juodalksnių sėklų. Pamiškėje teko stebėti tarp medžių perskridinėjantį mėlynųjų zylių būrelį. Šios irgi keliauninkės, kurios veikiausiai iš mažiau palankių žiemoti kraštų traukia į švelnesnio klimato žiemvietes Europoje. Tylokais balsais paukšteliai bendrauja tarpusavyje ir sutartinai pakyla skrydžiui. Tame pat medyje cypsinčių paprastųjų pilkųjų zylių draugija atsitiktinė. Pastarosios visiškai sėslios ir kelionės joms svetimos. Jau atsisveikinome su gervėmis. Paskutiniai du jų būriai genami artėjančių šalnų nuplasnojo spalio dvidešimtąją.
Daugelio roplių jau nebematyti. Jie iki pavasario įmigę lindės savo slėptuvėse. Spalio dvidešimt pirmąją apstingęs stambus gluodenas tįsojo ant smėlėto šlaito. Roplys sujudo šliaužti tik prisilietus prie jo. Iki vėlumos aktyvūs išliekantys ropliai rizikuoja nebesukaupti organizme reikiamo riebalų kiekio ir dėl to nesulaukti pavasario. Vėstant orams, dramatiškai mažėja lengvai aptinkamų gyvūnų, kuriais ropliai minta.
Dabar žiedai – malonios išimtys. Visgi vasaros gale nušienautoje pievoje spalio pabaigoje geltonai pražydo vienagraižės kudlės, menką žiedą išskleidė aitrusis vėdrynas, smėlingoje pamiškėje – pievinis katilėlis ir juodoji tūbė. Tuo pat metu artimame juodalksnyne dryksta paskutinė lapija ir pilkšvai mėlyname danguje ryškėja juosvi šakų griaučiai. Tai su paskutiniais rudens žiedais pievoje atrodo sunkiai suderinama. Bet turbūt ir todėl gamta visada graži bei nepakartojama.