Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Autoriaus asmeninio archyvo nuotr.
Stasys PuščiusŠaltinis: Etaplius.lt
Tai yra skaitytojo nuomonė, už kurios turinį Etaplius.lt redakcija neatsako.
Ar visi mūsų valstybės piliečiai supranta, ką reiškia „Krašto apsauga“? Aš įsitikinau, kad toli gražu ne visi.
2019-priesaika-001.jpg
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 str. rašoma, kad „Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio teisė ir pareiga“. Kartais iš kai kurių pašnekovų galima suprasti, kad gana nemaža dalis mano, jog užpuolus priešui privalo kovoti tik kariai. Bet juk aiškiai konstitucijoje pabrėžiama, kad ginti savo valstybę yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Kaip ir visada, užpuolus priešui, pradeda veikti, taip vadinami, „Karo lauko teismai“. Ir už atsisakymą kovoti su priešu gali būti baudžiami ne tik kalėjimu, bet ir mirties nuosprendžiu. Juk mes brandaus amžiaus piliečiai žinome, kad atvykus raudonųjų armijoms, stojo į mirtiną kovą tūkstančiai valstybės piliečių, su ginklu rankose. Jie vykdė šventą pareigą, kaip savo valstybės piliečio. Su daug kartų skaitiklingesniu priešu, stojo į mirtiną kovą. Jų kovos įnešė milžinišką įndėlį, į šiandieninę nepriklausomybę.
Aš, kaip buvęs politinis kalinys, prasidėjus Sąjūdžiui, stojau į jo eiles. Maskvos vadovai niekaip nenorėjo iš savo kruvinų nagų paleisti Baltijos respublikų. Po paskelbimo savo valstybės laisvę, pradėjo smarkiai kelti galvas buvę komuniagos ir kitokie įvairių marginalų vadeivos. Mūsų laisvė atsidūrė prie pavojingo slenksčio. Visas pasaulis stėbėjo mūsų kovą už nepriklausomą valstybę. Aš nieko nelaukęs stojau į savanorius. Gavome juodas uniformas, nunešėme vainiką į kapines, kritusiems kovose su bolševikais ir bermontininkais. Juodi debesys kilo iš rytų, bet šimtai tūkstančių stojo į kovą su patriotiškomis dainomis. Atsirado būtinybė saugoti savo valstybės sienas. Juk mes jau realiai turėjome ką saugoti. Buvo priimta priesaika, tai jau šventas ir neatšaukiamas mano pilietiškumo verdiktas. Man buvo jau pusšimtis metų. Bet aš buvau šventai įsitikinęs, kad susidūrus su priešais aš galiu žūti, bet taip pat nukirsti ir ne vieną grobiką.