Smiginio legenda: „Strėlytės sudyla“

Net raumeningiausi vyrai, kelias valandas intensyviau pasvaidę smiginio strėlytes į taikinį, kitą dieną aimanuoja negalintys rankos pakelti. O smiginio entuziastai ir 12 valandų gali flirtuoti su taikiniu, nejusdami skausmo ir nuovargio. Kokia paslaptis? Pusę gyvenimo smiginiui atidavęs 60-metis šiaulietis Gintaras Nagevičius šypsosi: „Paslaptis yra.“

Į finalą – svetimomis kelnėmis

Praėjusį savaitgalį, spalio 14–15 d., užeigoje-motelyje „Smakų smakas“ vyko reitinginės smiginio varžybos, kurias organizavo Šiaulių klubas „Auksinė strėlė“. Šio klubo viceprezidentas G. Nagevičius su klubo prezidentu Osvaldu Kšaniu porinėje rungtyje laimėjo trečiąją vietą, tačiau Gintaro sporto biografijoje yra buvę tokių pergalių, kurios spaudė ašaras ne tik jam, bet ir smiginio varžybų stebėtojams.

„Vyko pasaulinis smiginio etapas Rygoje. Su Arūnu Čipliu poroje žaidėme finale su suomiais. Suomiai buvo visa galva už mus aukščiau. Pralošinėjome, o tada vienas kitam pasakėme, kad 4:0 išlošime. Ir išlošėme. Žiūrovai verkti pradėjo, mums ašaros netgi byrėti pradėjo... O juokingiausia, kad nebuvo galima žaisti, mūvint džinsais. Man kelnes vienas latvis, o Arūnui jo žmona paskolino. Taip, mūvėdami svetimomis kelnėmis, finalą ir laimėjome“, – kvatojasi vyras.

Gintarą ne tik smiginio legenda pravardžiuoja kolegos, bet ir ugnies vyru – karštakošiu. Mat varžybų metu būna tokių aistrų, kada tenka ir „paliepsnoti“. Bet, bendrai paėmus, smiginį gali žaisti tik labai šaltų nervų žmonės. Pasak Gintaro, čia 50 proc. sėkmės lemia šaltas protas, kitą 50 proc. – taikli ranka. Galva turi būti visiškai tuščia.

„Jei tik įsileidai pašalinę mintį – nebepataikysi. Pradedi blaškytis, o tada ir ranka nebeklauso. Ranka ir galva turi dirbti kartu. Latvijos prezidentas man kartą pasakė pastebėjęs, ką aš darau. Nueinu prie upės ir pasėdžiu prieš kiekvieną mačą. Ateinu žaisti tuščia galva“, – sako šiaulietis, atskleisdamas, kad savotiškos meditacijos, nusiraminimo jis išmoko iš savo dėstytojos. Besimokant tuomečiame Kauno politechnikos institute, buvo viena matematikos dėstytoja, kuri miegodavo keturis kartus per parą po 20 minučių, buvo susipažinusi su Rytų praktikomis. Dėstytoja meditacijos ir studentus pamokė, įgyti įgūdžiai nuraminti mintis pravertė štai tokiomis aplinkybėmis.

Smiginis įveikė žvejybą

„Auksinės strėlės“ klubo viceprezidento pažintis su smiginiu nutiko kokiais 1996-aisiais. Šalies nepriklausomybė žingsniavo pirmuosius žingsnius, o pirmuosiuose Šiaulių baruose buvo pradėta siūlyti lankytojams vakarietiška pramoga – pamėtyti strėlytes į taikinius. Parduotuvėse vaikiškų taikinių – žaislų – jau buvo, Gintaras tokį žaislą, neatitinkantį jokių standartų, buvo gavęs dovanų ir vis pamėtydavo strėlytes. Atsistodavo 3,5 m atstumu, kai standartas – 2 m 37 cm,
ir žaisdavo.

O kartą užeigoje „Juonė pastuogė“ atsirado elektroninis smiginio taikinys. Kažkas pamatė ten strėlytes bemėtantį Gintarą, pagyrė, kad gerai mėto, ir pakvietė į varžybas tos pačios dienos vakarą. Vyras atėjo, prisijungė ir, kaip vėliau paaiškėjo, dar du būsimi jo klubiečiai, kurie Lietuvos čempionais tapo. Taip paprastai vyrai ir „užsikabino“.

„Tąkart paaiškėjo, kad prieš 2 mėn. Šiauliuose vyko Lietuvos smiginio čempionatas „Saulės“ kino teatre. Ten mūsų O. Kšanys tapo čempionu, beje, irgi tik pradedantysis tuomet buvęs“, – šypsosi G. Nagevičius, komentuodamas, kad žaidėjai smiginio varžybose ir adrenalino gauna, ir gera kompanija ten susiburia. Nes visi žaidėjai varžovais būna tik prie taikinio. Gyvenime jie yra besibičiuliaujantys bendraminčiai – jei svečioje šalyje kas nors nutiks, smiginio klubo nariai bemat atskubės į pagalbą.

„Taip, čia kažkas panašaus į žvejybą. Man smiginis įveikė žvejybą. Žvejojimas per daug pasyvus tapo, kai atradau šį sportą“, – sako vyras.

Pasak Gintaro, nors smiginį pamėgsta jauni žmonės, vyresni ateina tie, kurie nori sportuoti, bet jau jėgos būna nebe tos. „Mūsų amžiaus riba – nuo 10 metų iki... Vyriausias žaidėjas Šiauliuose – 78-erių. Ir jis dar su Lietuvos lyderiais geba konkuruoti“, – paaiškina viceprezidentas, kuris jaunystėje ir rankinį lankė, ir orientacininku buvo, o vaikystėje futbolą, ledo ritulį žaidė.

Dukros užmigdavo prie bumbsėjimo

Po metų Gintaro susižavėjimo smiginiu strėlytes į rankas paėmė ir jo žmona. „Ji iškart kelialapį į pasaulio čempionatą Ispanijoje laimėjo, kartu ir aš su ja nuvažiavau. Ten iš 500 žaidėjų 37 vietoje likau. Komandinėje rungtyje su savo žmona ir vienu latviu iš 120 komandų likome dvylikti. Su latviu porose iš 200 likome penkiolikti. Tarsi nepasiekiau aukščiausių vietų, bet visada buvome aukštose pozicijose“, – paaiškina sportininkas, prisipažindamas, kad namie jau turi didelę bėdą – 200 taurių ir kibirą medalių. Jau nebėra, kur jų ir išdėlioti.

„Susidėjome į dėžes ir pusę jų palikome. Net pačiam keista, iš kur tiek pergalių būta. Žmona žaidė gal 20 metų, labai daug pasiekimų jos yra, tik dabar atsitraukė nuo intensyvaus sporto, – sako pašnekovas, dalydamasis, kad kol su žmona vykdavo į varžybas, kartais net iš jų sugrįžę treniruodavosi, ir nusijuokia: – Dukros prisipažino užmigdavusios prie bumbsėjimo. Nežinojome, kad jos viską girdėdavo.“

Smiginio varžybose aistringiausi sportininkai dalyvauja dažnai, jei neišvyksta tris savaites, tai laikoma jau dideliu tarpu. O kartais reikia žaisti ir visą savaitę. Jei sekasi – gerai, o jei nesiseka – pinigai išplaukia...

„Ką žaidžiame mes, paprasti sportininkai, pinigų daug nekainuoja, turi žaisti taip, kad kelionė atsipirktų. O profesionalūs smiginio žaidėjai pasaulio čempionatuose gali ir 100 tūkst. svarų, ir 500 tūkst. svarų laimėti. Smiginį juk žaidžia milijonai žmonių, visi perka strėlytes, verslas žaidimui sukurtas, gamintojai organizuoja, finansuoja čempionatus. Ir žaidėjai įnašus sumoka federacijoms“, – kalba Gintaras.

„Judesys atidirbtas“

Smiginio varžybas pastaraisiais metais Šiauliuose rengia „Auksinė strėlė“, seniau buvo rengiamos „Gubernijos“ smiginio varžybos, į kurias suvažiuodavo žaidėjų net iš dešimties valstybių. Iš Čekijos, Vokietijos atvykusios smiginio žvaigždės šmaikštavo šiaulietiško alaus atvykę paragauti...

Tiesa, Gintaras juokiasi, kad jei varžybose praleidi dvi dienas, jei tau sekasi ir prie lentos išstovi nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro, pirmadienį jau esi visiškai nedarbingas. Jautiesi labai pavargęs. Negalima žaisti avint sportbačiais, tik klasikiniais batais, tad kojos ištinsta, padai paskausta, bet nuovargis būna didesnis net ne fizinis, o psichologinis.

„Nemėtantis strėlyčių žmogus, jei valandą pamėto, rankos jau po pusvalandžio nepakelia. Vienas suvirintojas prisipažino, kad po strėlyčių mėtymo dvi dienas dirbti negalėjo – ranka nedarbinga buvo. O dar juokingiau buvo, kai kultūristas sakė dvi dienas štangos negalėjęs kelti, nes rankos nepakėlė. Jei nepratęs, tai labai skausminga būna“, – juokiasi sportininkas.

O jei, pavyzdžiui, vaikas nuo trejų metų pradėtų treniruotis, suaugęs gal taptų smiginio genijumi?

Gintaras sako, kad nuo 10–11 metų pradedantys mėtyti vaikai suaugę visam gyvenimui smiginio talentais tampa. Būna, dingsta iš varžybų kuriam laikui, o vėliau sugrįžta jau su vaikais ir nuolat laimi, tarsi niekur nebūtų prapuolę.

Gintaras sako, kad jei smiginį dažniau žaidžiantis žmogus, kur nors nuėjęs, svies strėlytę į taikinį, iškart pasakys, kad taikinys pakabintas netinkamame aukštyje arba atstumas iki taikinio ne toks, koks privalo būti. Mat įgudęs žaidėjas puikiai jaučia visus atstumus. „Tiek ranka atmušta yra, judesys atidirbtas“, – nusišypso.

Ir jei varžybose yra nustatytas atstumas iki taikinio, jo pakabinimo aukštis, tai strėlyčių standarto nėra. Sportininkai turi savo mėgstamiausias, kurių ir svoris, ir sparnelių forma skiriasi, mėgsta jas kaitalioti, bet Gintaras neturistauja.

„Su vienomis gal penketą metų atžaidžiau. Kol nudilo metalas. Įsivaizduokite, kaip mums būna – nuo pirštų prisilietimų metalas nudyla. Tampa nebepatogu paimti, nes praslysta pirštai. Tada tenka strėlytes keisti“, – juokiasi jis.