PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Nuomonė2019 m. Vasario 8 d. 16:52

Šmeižtą atremiantis Šiaulių arenos dalininkas: tai politinis spektaklis su režisieriumi ir pagrindinėmis aktorėmis

Šiauliai

A.Staponkaus nuotr.

Vilius DambrauskasŠaltinis: Etaplius.lt


71276

Tai yra Etaplius.lt piliečio-reporterio nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Ketvirtadienį, vasario 7 d. Šiaulių miesto savivaldybėje vykusio Tarybos posėdžio metu Darbo partijos narės Danguolė Martinkienė ir Angelė Kavaliauskienė siekė įnešti kuo daugiau intrigos ir painiavos, kuri sukeltų audringą visuomenės reakciją. Iš dalies tikslas buvo pasiektas.

Moterys aršiai kritikavo Tarybos narių sprendimą neįtraukti jų pačių inicijuoto klausimo į darbotvarkę dėl neva savivaldybės permokėto koncesijos mokesčio arenai.

Nors VšĮ „Pramogų sala“ prieš kurį laiką jau buvo išplatinusi pranešimą žiniasklaidai, kuriuo pabrėžė, kad atsiriboja nuo įvairių politinių manipuliacijų, šįkart jos dalininkas Gintaras Radavičius nutarė netylėti ir paviešinti visą tiesą apie melagingai platinamą informaciją spekuliuojant tariamu savivaldybės permokėtu koncesijos mokesčiu, o taip pat pateikė įdomių detalių iš neseniai vykusių koncesijos sutarties keitimo derybinių susirinkimų užkulisių, kuriuose dalyvavęs tuometinis Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Marijus Velička, akivaizdžiai rodė nepagarbą, įžūlumą ir norą bet kokia kaina sužlugdyti VšĮ „Pramogų sala“ įmonę, galimai turėdamas asmeninių paskatų.

„Visų pirma vertėtų pradėti nuo to, kad Darbo partijos narių pristatytas sprendimo projektas yra absoliučiai populistinis, klaidinantis visuomenę ir net teisiškai nepagrįstas. Jo turinys susideda iš įvairių nuotrupų ištrauktų iš konteksto, todėl apskritai neturi pagrindo būti svarstomas ar kitaip eskaluojamas, o tai patvirtino ir patys savivaldybės teisininkai“, - kalbą pradėjo G.Radavičius.

„Tačiau reaguodami į viešojoje edvėje pilamą purvą ir bandymus menkinti įmonės bei mano kaip asmens reputaciją šmeižiant kyšininkavimu, apkaltinant „vagyste“, siekdami paaiškinti situaciją visuomenei nusprendėme išsakyti savo poziciją“.

„Nepaisant to, jog suprantame, kad tai priešrinkiminis politinis spektaklis, kurio metu politikai bet kokia kaina siekia matomumo visuomenėje, papildomo žinomumo ir galbūt tokiais būdais bando užsitarnauti miestiečių balsus, negalime stovėti nuošalyje, kai šmeižtas pilamas tiesiai ant galvos“, - atsisakydamas likti tik šio politikų šou stebėtoju kalbėjo Šiaulių arenos dalininkas.

„Tik gavę Darbo patijos narių D.Martinkienės ir A.Kavaliauskienės inicijuotą sprendimo projektą, juristų paprašėme, kad būtų atsiųsta visa išsami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurioje aiškiai išdėstyta, kad jokio teisinio pagrindo teigti, kad kažkada koncesijos mokestis buvo permokėtas, nėra. Nieko neslėpdami, savaip neinterpretuodami, dokumentą, kuriame cituojama LAT nutartis, persiuntėme visiems Tarybos nariams. Patys savivaldybės teisininkai patvirtino, kad šiuo klausimu diskusijų nėra, nes yra aiškiai aukščiausios Lietuvos Respublikos teisinės institucijos išdėstytas verdiktas, kuriame tuometinis administracijos direktorius V.Damulevičius ir G.Radavičius dėl mestų kaltinimų yra pilnai išteisinti, o prokurorai šių sprendimų nebeskundė, todėl ši nutartis yra įsigaliojusi.

„Man asmeniškai didžiausią klausimą kelia pačių rašto iniciatorių vaidmuo šioje situacijoje. Darbo partijos narė Danguolė Martinkienė nuo 2007 metų iki 2011 metų dirbo mero patarėja, nuo 2011 iki 2015 dirbo vicemere, nuo 2015 iki šiandien yra Tarybos narė. Angelė Kavaliauskienė nuo 2011 iki 2015 metų net gi buvo koncesijos sutarties priežiūros komisijos narė.“

„Ko gero, abi šį sprendimo projektą pateikusios Tarybos narės klausimus susijusius su koncesijos sutarties vykdymu ir jos teisėta priežiūra žinojo geriau nei bet kuris kitas Tarybos narys“, - pagrįstai spėliojo G.Radavičius.

„Todėl kyla natūralus klausimas – ar šios ponios dabar kaltina pačios save atlikus pareigas netinkamai? Kodėl šie klausimai nebuvo keliami kai, pavyzdžiui, A.Kavaliauskienė buvo koncesijos sutarties priežiūros komisijos nare? Kodėl D.Martinkienei nekilo abejonių dėl tariamų permokų jai einant vicemerės pareigas? Panašu, kad jos arba pačios abejoja savo kompetetingumu arba žaidžia priešrinkiminius žaidimus, kuriuos galimai kažkas režisuoja“, - prielaidomis dalinosi G.Radavičius.

„Sutikime, kad iškeliami dešimties metų senumo klausimai su labai nerišlia argumentuote ir neturintys jokio teisinio pagrindo, net iš šalies atrodo kaip bandymas užsiimti priešrinkimine komunikacine propaganda siekiant asmeninių tikslų“.

„Jeigu jau grįžtant į ištakas, kai prasidėjo procesai dėl sutarties pakeitimo sąlygų, visų pirma mums buvo siekiama primesti vienintelę sąlygą – trauktis. Susitikimuose su kitomis objektus operuojančiomis įmonėmis buvo kalbama tik apie mūsų pasitraukimo iš arenos formą. Kartu su įmonės direktoriumi Česlovu Urbonavičiumi sulaukėme tik įvairių grąsinimų, gasdinimų ir pasiūlymų parduoti įmonę. Tai nebuvo panašu į konstruktyvias derybas“.

„Kuomet aiškiai išsakėme griežtą poziciją, kad nematome net menkiausių priežasčių dėl kurių turėtumėme trauktis, derybose dėl konecesijos sutarties punktų pakeitimo prasidėjo tikri pasityčiojimai“.

„Į vieną iš posėdžių ponas M.Velička atvyko nešinas pakoreguota sutarties redakcija, kurioje buvo pakeistas vienintelis punktas. Pagal naująjį kauniečio pasiūlymą operatorius turėjo susimokėti 120 tūkstančių dydžio koncesijos mokestį, o paprašytas argumentuoti šį pasiūlymą realiais finansiniais paskaičiavimais jis atšovė: „buvo gera nuotaika tai parašiau 120, jei būtų buvusi bloga būčiau parašęs 270“, - neprofesionaliais M.Veličkos išsireiškimais stebėjosi G.Radavičius.

„Jau tada kilo didelių abejonių ar ponas M.Velička iš tiesų nori rasti koncensusą. Tokiais pasisakymais ir kitais veiksmais, kuriais buvo bandoma kaip įmanoma labiau stabdyti objekto veiklą, jis, mano nuomone, parodė savo nepagarbą, įžūlumą bei siekį bet kokia kaina sužlugdyti įmonę“.

„Turime pagrindo manyti, kad jis galimai turėjo planą bet kokia kaina atvesti naują operatorių, o iš to galimai būtų turėjęs ir asmeninės naudos. Tai dar labiau paskatino manyti faktas, kad jam nebuvo aktualu, jog arenos veikla dėl operatoriaus sužlugdymo būtų sustojusi, įsivyravęs chaosas ne mažą laiko tarpą miesto gyventojus būtų palikęs be jokių pramoginių renginių, sporto varžybų, taigi, viešojo intereso tenkinimas būtų stipriai nukentėjęs. Iš esmės, nepelnytai būtų nubausti ir miestiečiai, kurie visai nenori politikuoti, o tiesiog vakare išeiti į renginį“.

„Taikos sutartis buvo pasiekta, nors ji mums buvo ir labai nenaudinga, kadangi koncesijos mokestis buvo sumažintas, praradome pirmenybinę teisę, tačiau įsprausti į kampą privalėjome sutikti su šiomis sąlygomis, nes įmonės sąskaitos buvo užblokuotos, o tai tiesiogiai trukdė sklandžiam darbui, neturėjome galimybės atsiskaityti su atlikėjais ir kitais paslaugų teikėjais“, - prismindamas buvusią situaciją tęsė G.Radavičus.

„Dar kartą pabrėšiu, kad ši taikos sutartis mums yra nenaudinga ir mes ja nesidžiaugiame, tačiau, kaip jau buvau išsireiškęs, šiuo atveju ji buvo priimta vadovaujantis pasakymu „geriau bloga taika, nei geras karas“. O tai, kad ponui M.Veličkai taikos sutartis atrodo nenaudinga, nors ji tiesiogiai į miesto biudžetą atnešė apie 200 tūkst. finansinę naudą, kyla pagrįstas klausimas ar M.Velička taikos sutarties siekė atstovaudamas miesto, ar savo interesus“, - svarstė vienas iš Šiaulių arenos vadovų.

„Pabaigai norėčiau pasakyti, kad visą šį spektaklį vertinu kaip tam tikrą galimybę pasireklamuoti asmeniškai save bei atstovaujamą partiją prieš artėjančius rinkimus turint omenyje, kad tokie populistiniai klausimai dažniausiai turi didelį atgarsį žiniasklaidoje ir visuomenėje. Tai akivaizdus viešųjų ryšių triukas siekiant save visuomenės akyse pastatyti į teisuolio poziciją. Tačiau labai abejoju ar kandidatas, kuris svarbių miestui sprendimų priėmimo metu remiasi tik savo nuotaika, gali sąžiningai ir teisingai eiti atsakingas miesto mero pareigas“, - abejodamas kandidato galimybėmis tapti skaidria miesto galva sakė G.Radavičius.