Slaugytoja Virginija Krapienė: „Pasiilgau jausmo, kai slaugai žmogų ir matai, kad jis sveiksta akyse“

Keturis dešimtmečius tauragiškių sveikata besirūpinanti Virginija Krapienė profesinę šventę – Tarptautinę slaugytojų dieną – pasitiko darbe. Privačios klinikos administratorė ir bendrosios praktikos slaugytoja prisipažįsta – darbo krūvis milžiniškas, pandemijos metai pakeitė tauragiškių įpročius, nuotaiką ir sveikatą, o gydytojai nebespėja aptarnauti visų, kuriems reikia pagalbos.

Pokalbio Tarptautinės slaugytojų dienos proga susitikome privačioje klinikoje, kurioje pašnekovė dirba jau 14 metų. Pacientų darbo dienos popietę čia daug nebuvo, bet vis netilo telefonas: vieni skambino ir prašė rasti vietą pas kardiologą, kiti pacientai teiravosi tyrimų rezultatų, treti tiesiog norėjo konsultacijos ir išklausyti pasiruošusio žmogaus.

– Matau, kad jūs ne dirbate, jūs gyvenate darbu.
– Šią profesiją reikia mylėti. Kai mirė mama, buvau labai maža ir nuo to karto svajojau padėti žmonėms. Norėjau išmokti pasirūpinti sergančiaisiais, norėjau dirbti darbą, kuris padeda gyventi kitiems. Mamos liga nutiesė kelią į mano profesiją. Esu jai dėkinga ir jei dabar reikėtų laiką atsukti atgal, nesirinkčiau nieko kito. Tai mano pašaukimas, tai mano gyvenimas. Nuo 2007 metų dirbu privačioje klinikoje, prieš tai kelis dešimtmečius atidaviau Tauragės ligoninei. Tai buvo mano pati pirmoji darbo vieta.

– Pamenu laikus, kai buvo tik gydytojai, sesutės ir slaugės. O dabar yra ir bendruomenės slaugytojos. Kokį darbą jūs atliekate?
– Anksčiau sesutės tik leisdavo vaistus, vykdydavo daktaro paskyrimus, o dabar laikai pasikeitė ir prie visų kitų pareigų atsirado slaugos paslaugos. Darbas žymiai sunkesnis. Dirbant ligoninės skyriuose reikia daryti absoliučiai viską: vartyti pacientus, juos pakelti, sutvarkyti, pamaitinti. Yra žmonių, kurie ir 200 kilogramų sveria, ir 170, ir 100. Bendruomenės slaugytojos atlieka milžinišką darbą, sauskelnes keičia, nuprausia, o algą gauna labai juokingą. Naktiniai budėjimai išvargina ne tik fiziškai, bet ir emociškai.

– Ar teisybė, kad norėdamos gyventi oriai Tauragės slaugytojos dirba ne vienoje darbovietėje?
– Medikų ir apskritai medicinos darbuotojų atlyginimai juokingi. Norėdamas uždirbti, turi suktis kaip įmanydamas. Aš irgi taip dirbau. Ligoninė, privati klinika, tada vėl ligoninė. Tik prieš kelerius metus viskas apsivertė. Nors dirbu daug, bet taip nebepervargstu. Būčiau sėkmingai suderinusi ir kelis darbus ir dar galėjau dirbti Chirurgijos skyriuje, bet pasikeitus ligoninės vadovui išsiskyrė mūsų nuomonės. Jis nenorėjo apmokėti už padidintą darbo krūvį ir teko palikti pareigas. Po tiek metų išėjau be išeitinės kompensacijos, bet aukštai iškelta galva. Vaikai užaugę, neverta taip plėšytis.

– Kaip pasirinkote darbą Tauragėje?
– Mano pati pirmoji darbovietė – Tauragės ligoninės Chirurgijos skyrius. Kai baigiau mokslus Panevėžio Andriaus Domaševičiaus medicinos mokykloje, grįžau į Tauragę. Mus, tik ką baigusius specialistus, susodino ligoninėje prie apvalaus stalo ir prasidėjo dalybos. Visiems buvau apsiskelbusi – į chirurginį dirbti tikrai neisiu. Labai norėjau į Terapijos skyrių, bet ten pateko „raudonu“ diplomu mokslus baigusi kolegė. Man liko Ginekologijos, Vaikų arba Chirurgijos skyriai. Vaikų man visada buvo gaila, ginekologija niekada nepatiko, liko darbas Chirurgijos skyriuje. 34-erius metus išdirbau, net neįsivaizdavau, kad galėčiau gyventi be ligoninės.

– Bet net dirbdama ligoninėje ieškojote papildomų darbų.
– Mes dirbdavome paromis, per mėnesį reikėdavo budėti septynias paras ligoninėje. Kitas laikas buvo skirtas poilsiui. Su vyru nusipirkome sodybą, pradėjome ją tvarkytis, o vieną dieną pasakiau, kad noriu dirbti papildomai. Vyras mane suprato, palaikė. Taip atėjau į kliniką „Medicum Centrum“. Pasikalbėjau su vadovu, jis paklausė, ką moku dirbti. O moku juk viską. Leido pabandyti. Iš pradžių sunkiau sekėsi kompiuteriniai darbai, bet ir juos išmokau. Dabar jau 14 metų, kai esu čia, ir nesigailiu nė vienos praleistos dienos, tik pasiilgstu tyrimų, vaistų leidimo, pasiilgstu to jausmo, kai slaugai po operacijos žmogų ir matai, kaip jis sveiksta akyse. Nepakartojama. Gera žmonėms daryti gera.

– Per tiek metų darbo tikriausiai visus tauragiškius pažįstate.
– Oi, mieste ne vardu šaukia, sako: laba diena, sesute. Ypač daug žmonių mane dar iš ligoninės laikų prisimena. Aš gyvenu Dauglaukyje ir mūsų kaime visi žino, kad esu medicinos darbuotoja, bet pagalbos paprašyti nedrįsta. Žino, kad esu visą laiką darbe. Kai aušta, išvažiuoju į Tauragę, o kai grįžtu, jau būna sutemę.

– Ar jūsų vaikai nesirinko mediko kelio?
– Ne. Turiu du sūnus, bet abu bijo kraujo. Aš jų ir neskatinau. Abu sakydavo, kad tai, ką darau aš, – šlykštu. Vienas baigė vadybą, kitas – anglų kalbą. Gaila tik, kad anglistas paliko Lietuvą ir savo ateities gimtinėje nebemato.

– Vaikai suaugę, pats laikas savimi pasirūpinti, bet jūs nuolat dirbate. Kada ilsitės?
– Kai nori pailsėti, laiko randi. Vasarą rankas į žemę sukišu, su šuniuku pažaidžiu, aplinką prižiūriu. Žiemą knygas skaitau, mezgu. Ši žiema buvo sunkesnė. Užsikrėčiau ir antrą kartą susirgau COVID-19. To jausmo niekam nelinkėčiau. Gerai, kad esu medikė, galėjau į veną antibiotikus susileisti, šiaip ne taip išsikapsčiau.

– Ar žinote, kur užsikrėtėte?
– Pirmą kartą teigiamas testas man buvo nustatytas spalį. Sirgau besimptome ligos forma, nieko nejaučiau. Užsikrėčiau tikriausiai darbe. O šį sausį jau pajutau siaubingus ligos simptomus. Apie aukštą temperatūrą net nekalbu. Jaučiau kiekvieną kūno kauliuką, net patį mažiausią. Skaudėjo viską. Virusas sukėlė ir plaučių uždegimą. Situacija buvo tikrai rimta. Kai žmonės sako, kad viruso nebijo, turėtų gerai pagalvoti. Aš per tris mėnesius COVID-19 sirgau du kartus. Dabar laukiu, kol organizme neliks antikūnų, ir galėsiu pasiskiepyti. Tai vienintelė galimybė kovoti su šia klastinga liga.

– Ar liko liekamųjų reiškinių persirgus?
– Liga labai paveikė psichologiškai. Labiausiai bijojau, kad nepradėčiau dusti. Dabar esu sveika, bet labai laukiu, kada galėsiu pasiskiepyti. Vis darausi antikūnų testą. Jau geriau dieną po skiepo padrebėti nei patirti tai, ką jaučiau sirgdama.

– Ar galite prognozuoti, kada atsipūsime lengviau ir virusas nebebus toks baisus?
– Čia būrimas iš tirščių. Kaip mutavo gripo virusas, kaip keičiasi ir mutuoja kiti virusai, taip ir koronavirusas. Manau, dar keletą metų turėsime bėgti jam iš paskos, kol suvaldysime. O gal užteks ir metų. Tikėkimės ir saugokimės.

– Kaip pasikeitė tauragiškių sveikata per pandemiją?
– Pandemija ir sveikatą paveikė, ir emocijas. Žmonės tapo labai pikti. Atvažiuojantys gydytojai nespėja suktis. Pavyzdžiui, pas kardiologus eilės nusidriekė iki liepos galo. Gydytojai – ne robotai, bet per dieną konsultuoja po 20 pacientų. Visus reikia išklausyti, reikia pagelbėti. Situacija labai įtempta. Kai prasidėjo karantinas, veiklos nenutraukėme, bet daugiausiai priimdavome tik tuos, kuriems būtina esktrinė pagalba. Per tą laiką žmonės užmiršo pasirūpinti savimi.

– Kokios ligos kamuoja tauragiškius?
– Daugiausia – širdies problemos. Dar daug dėmesio reikia nervų sistemai. Daug kas skundžiasi galvos svaiguliais ir pandemija prie tokios situacijos pridėjo lemiamą ranką.

– Ko palinkėtumėte savo kolegoms slaugytojoms ir slaugytojams?
– Tikriausiai vyrų slaugytojų Tauragėje dar nėra. Jie nenori dirbti tokio darbo, o visoms kolegėms ir visiems tauragiškiams linkiu sveikatos. Visais laikais sveikata buvo, yra ir bus prioritetas numeris vienas. Tiesiog būkime sveiki.