Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Gintautas VaitkevičiusŠaltinis: Etaplius.lt
Liepos 6–9 dienomis prie Plungės hidroelektrinės, Alvydo Paplausko teritorijoje, vyko pirmoji Plungės „Kregždyno“ ir Žlibinų Igno Končiaus draugovių skautų ir ne skautų stovykla „Pėrms blyns“.
Keturias dienas gamtos apsuptyje praleido 74 vaikai ir jaunuoliai nuo 3 iki 17 metų, atvykę iš Plungės, Žlibinų, Kantaučių, Rietavo, Telšių, netgi Kauno. Į vilkiukų, skautų ir kandidatų būrį įsiliejo ir trys „cyruliukai“, keturi jaunuoliai iš sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Plungės Viltis“, dvi Lietuvos šaulių sąjungos narės, dvi Plungės nevyriausybinės visuomeninės jaunimo organizacijos „Krantas“ atstovės, taip pat keletas ne skautų. Bet... pieva plati, miške vietos taip pat netrūksta... Stovyklautojus prižiūrėjo dvylika suaugusiųjų: vadovams talkino prieš aštuoniolika metų skautavęs plungiškis Tadas Gečas, iš namų Vilniuje atvykęs su žmona ir sūneliu. Be to, virtuvėje pasikeisdamos sukosi penkios mamos, tetos, močiutės. Visos jos – puikios šeimininkės.
Bet apie viską nuo pradžios. Pirmiausia reikia paminėti, kad liepos 6-oji – tik oficiali stovyklos pradžia. Stovyklos viršininkas ir šeši jo pagalbininkai (Ernestas, Deividas, Andrius, Audrius, Tomas ir Mantas) prie Babrungo apsigyveno jau antradienį, liepos 4 dieną. Jų misija – įkurti stovyklą: pastatyti didžiąją palapinę, įrengti tualetus, suręsti vėliavos stiebą, indaujas, prausyklą, indų plovyklą ir, be abejo, – virtuvę. Reikia pripažinti, kad padirbėta tikrai atsakingai. Trečiadienį prisijungė visas būrys kitų pagalbininkų su ūkvedžiu Laurynu priekyje. Jų įsiruošimo darbai irgi neišvargino – vakare dar liko jėgų žaisti kaktinių ir žandinių žaidimą.
Ketvirtadienio rytą sugužėjo likusieji. Štai tada Babrungo pakrantė virto tikru skruzdėlynu, kuriame virte virė stovyklinis gyvenimas. Įsikūrimo procesą pertraukė stovyklos atidarymas, kurio metu ne tik pakelta stovyklos vėliava, bet ir pasipildė Lietuvos skautijos gretos: 10 vaikų davė jaunesniojo skauto įžodį, 9 – skauto.
Pavakare stovyklautojams surengti mokymai (vadinamoji skautorama). Grupelės keliavo iš vieno punkto į kitą ir mokėsi rišti mazgus, skautiškos uniformos sudėties, suteikti pirmąją medicininę pagalbą, pažinti vaistinguosius augalus, užkurti laužą be degtukų. Vaikus mokė ne tik vadovai ir patyrusi skautė Audronė, bet ir žolininkė Janina Danielienė bei Plungės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistė Margarita Mikašauskienė. Dar kartą joms – skautiškas ačiū.
Po mokymų ir vakarienės laukė dar vienas visiems pasaulio lietuviams svarbus renginys – tautiškos giesmės giedojimas. Tam pasirinkome netoli stovyklos esantį Varkalių piliakalnį. Džiugu, kad Lietuvos himną giedojo ne tik vaikai, vadovai, pagalbininkai, bet ir į svečius užsukę Rietavo skautų vadovai, atvykę plungiškių skautų tėveliai, netgi rėmėjai ir kiti svečiai. Himnas palietė visų širdis. Po iškilmingos akimirkos Plungės specialiojo ugdymo centro direktorius Rimantas Gentvilas pasveikino vienintelį šventėje dalyvavusį Mindaugą.
Grįžę nuo piliakalnio stovyklautojai išsiskirstė ruoštis stovyklos atidarymo laužui, kurį vedė sesės Gabija, Livija, Laura ir Monika. Beje, jis taip pat dedikuotas Lietuvos istorijai.
Po vaidinimų ir žaidimų prie laužo liko budintieji. Jie pagal stovyklos apsaugos viršininko Ernesto sudarytą sąrašą keitėsi kas valandą ir saugojo vėliavą, inventorių ir besiilsinčiųjų miegą.
Antrąją dieną mėgstančius pamiegoti pažadino komendanto Andriaus švilpukas. Vadovaujami sesės Faustos, maži ir dideli skubėjo mankštintis, tvarkytis, pusryčiauti. Vyresniųjų laukė kelionė vandeniu (upe) ir sausuma iki Gondingos piliakalnio. Pasirodo, Babrungas – klastinga upė, pilna duburių, sūkurių ir slidžių akmenų... Bet buvo smagu, nors ir nelengva. Ne lengviau – ir išlipus į krantą, kur piktdžiugiškai stiebus ir lapus tiesė vešlūs kai kurių keliautojų ūgio dilgėlynai. Ant piliakalnio ruošėme sau priešpiečius, žaidėme, statėme žmonių piramides. O kelionė atgal ne vienam prailgo...
Mažieji tądien daug mokėsi: skautų įstatų, skautijos himno, kepti lauže gardų bananų desertą. Žinoma, neapsieita ir be žaidimų. Be to, jie tądien pietums valgė didžiulėje keptuvėje keptus mielinius blynus!
Prieš vakarienę žaidė ir vyresnieji. Kristina ir Ieva jiems pravedė psichologinius žaidimus. O vakarieniaujant akylesni stovyklautojai pastebėjo, kad dingo stovyklos vėliava! Bendromis jėgomis ją vis dėlto pavyko surasti. Šis įvykis visus paskatino būti atsakingesnius, ypač budėtojus. Naktis jiems buvo nerami. Triukšmingi, bet nematomi priešininkai ne tik neleido užsnūsti, bet netgi baugino. Ryte paaiškėjo, kad stovyklautojų budrumą ir drąsą tikrino keturi skautai iš Rietavo.
Trečioji stovyklos diena (bent jau pirmasis pusdienis) buvo skirta gamtos menui ir rankdarbiams. Nekenkiantys gamtai kūriniai buvo tikrai gražūs, įdomūs ir įvairūs. Ne mažiau stovyklautojams patiko Amatų kaime su Ieva ir Motiejumi pinti apyrankes, su Livija raišioti žmogučius, su mokytoja Lina lieti gipso atspaudus gamtos motyvais, su vadove Irena perkelti ant audinio augalų kompozicijas, su Dovydu ir Arnu gaminti medinius suvenyrinius lankus, šautuvėlius, katapultas ir lėktuvėlius. Ypač pastaroji veikla buvo populiari tarp jaunesniųjų skautų.
Po pietų į žygį (šį kartą sausuma), nepabūgę vis prasiaučiančio lietaus, išėjo jaunesnieji skautai. Vyresnieji turėjo galimybę išbandyti alpinistines trasas. Jos taip įtraukė, kad užsimiršo net pavakariams iškepti blynai. Vėliau prie skautų prisijungė ir vilkiukai (žinoma, jiems buvo skirti paprastesni išbandymai).
Po vakarienės dangus vis labiau niaukėsi, lietus vis stiprėjo. Nors stovyklautojai labai stengėsi neprarasti gero ūpo, tai nebuvo lengva. Dėl apniukusių orų ir nuotaikų paskutinis laužas nebuvo toks, kokio norėjosi, bet tai stovyklos tikrai nesugadino.
Po sekmadienį vykusios uždarymo rikiuotės, daugybės vieni kitiems išsakytų gerų žodžių, stovyklautojo pažymėjimų įteikimo, slaptų draugų apsikabinimų, svečių ir rėmėjų sveikinimų ir dovanų, namo išsiskirstėme praturtėję. Skautiška patirtimi, nuotykiais, gražiomis pagalbos vieni kitiems akimirkomis, bendrumo pajautimu... Visko nei išvardinsi, nei perteiksi... Reikia pačiam pajusti...
Šią keturių dienų šventę sukurti padėjo labai daug žmonių – mūsų rėmėjai ir pagalbininkai.
Sunku rasti žodžių, kaip jiems visiems esame dėkingi. AČIŪ.
Sesė Kristina