Skausmo sąmonė

Skausmo sąmonė
Šiauliai
Kvadratas. Meno teritorija Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Skausmas – mums iš kasdienės patirties žinoma problema, todėl nuskausminimas suprantamas kaip visuotinė, natūrali, socialinė ar medicininė procedūra.

Tai yra suvaldymas, sutramdymas, pažangos siekiamybė ar ateities nesaugumo, nepatogumo įveika. Tačiau pats skausmo buvimas ar nebuvimas, vengimas ar, priešingai, jo šaukimasis ir paieška – tai sudėtingesnis sąmonės funkcionavimo dalykas.

Sąmonė sudaryta iš trijų dalių. Vadinamoji daiktinė sąmonė – nejautri ir negyva, savyje uždaryta, sau pakankama. Dar yra aukštesnio lygmens organinė, jautros, imlumo kupina jutiminė sąmonė. Taip pat yra ir aukščiausia sąmonė – simbolinė, kitaip vadinama verbaline. Šios sąmonės formos skirtingos, viena į kitą nurodančios, bet ne viena iš kitos išvedamos. Tradiciškai sąmonė traktuojama kaip intencijos, ketinimo, tikslo buvimas, nes sąmonė, kaip suvokimas, turi ir savo turinį.

Skonis yra skanavimas, kelias yra keliavimas, ilgesys yra ilgėjimasis. Skausmo atveju sąmonė atsiduria paradoksalioje situacijoje, nes skausmas nerodo jokio turinio. Galima tik nusakyti, kur tai vyksta, iš dalies – kaip tai vyksta.

Negalime įprastais žodžiais apibūdinti skausmo, nes nėra įprasto „apie ką tai“. Yra keli juntami parametrai, kurie rodo lokalizaciją, laikiškumą, trinarę praeities-dabarties-ateities trukmę. Sudėtingo skausmo atveju trys laikai nyksta nepanaikinamoje dabartyje. Erdvine prasme skausmas atima įprastus nuotolius bei atstumus, nes visa tolesnė aplinka tampa nebepasiekiama, nebevaldoma.

Skausmo paradoksalumas tame, kad tai yra nuoroda ar užuomina į begalinį ir savaip trikdantį intensyvumą. Tokio intensyvumo buvimas tarsi turėtų vesti į užmarštį ar visišką uždarumą, atotrūkį ar izoliaciją. Begalinis ar neįmanomas skausmas pačią sąmonę užtemdo. Tačiau yra ir kitos situacijos galimybė. O kur yra galimybė, ten yra ir sprendimas.

 

Viena iš tokių sprendimą išsaugančių situacijų yra lėtinio skausmo patirtis. Jo buvimas jau yra skausmo įveika, nes tai praėjo, pasibaigė. Tokia įveika atveria kelis svarbius dalykus. Vienas iš jų – pačios sąmonės įkūnytumas. Sąmonė yra lokalizuota kūne ir teikia kelias svarbias užuominas.

Viena iš tokių užuominų – tai „aš“, ego, klausimas, kuris yra nuoroda į „aš“ kintamumą, mobilumą, labilumą. Mano kūnas paūmėjimo atveju kreipiasi nesuprantama aplinkine kalba. Tai liudija apie nesuprantamumo buvimą manyje. Pragaras ne kitur, ne kitame – tai manyje esamas nesuprantamas vyksmas. Šalia „aš“, ego, klausimo iškyla ir savasties klausimas.

Sąmonė nėra izoliuota, nes yra sudėtinga sąveika su pasauliu, su būtimi. Kokia čia skausmo, skausmingos sąmonės padėtis? Skausmas yra išplėstinė, hermeneutinė užuomina į aplinkinį kelią, aiškinant sąmonės galimybes. Empirinis, scientistinis aiškinimas yra nepakankamas, nes empirinės kalbos galimybės čia yra, kaip kiekybinės galimybės, ne visai pakankamos. Vadinasi, pačiai empirijai prireikia platesnio, kokybinio, savybinio aiškinimo, kuris papildo ir išplečia, kai kada leidžia kitame lygmenyje išeiti iš aklavietės, spręsti aporijos klausimą.

Kai kada metaforiškai pasakoma daug daugiau negu tiesiogine ataskaitos, protokoline kalba. Spalva, garsas, meninis gestas, poetinė metafora, kiti kokybiniai faktoriai – tai aplinkinio kelio galimybė. Daug dalykų, svarstant skausmo klausimą, ryšį su sąmone, yra išsprendžiama transcendentiniame, teoriniame lygmenyje. Skausmas leidžia teigti, kad ta atmetama, nepatogi, ardanti, griaunanti būsena liudija ne tik juntamą gyvumą, bet ir painesnius įkūnytos sąmonės ryšius.

Jei tokios užuominos skaitytojui smalsuoliui yra svarbios ir įdomios, tai išsamiau – su visa išplėstine intriga – apie tai galima perskaityti fenomenologo Sauliaus Geniušo lakoniškos apimties, bet labai talpioje knygoje „Kas yra skausmas?“ (Saulius Geniušas „Kas yra skausmas?“, Vilnius, 2021, „Phi knygos“).

Filosofas Jurgis Dieliautas