Skaitymas – neužgesinama aistra ir ne pati prasčiausia

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

9394

Sako, knygą į rankas norisi paimti ilgėjančiais rudens vakarais ir žiemą. Neprieštarausiu, bet daugelis ir vasarą nesiskiria su knyga. Šiai grupei priklausau ir aš. Tiesa, vasaros vidurdieniais skaitau retai, bet vėlyvi vakarai, kai jau prietema ar visiškai tamsu, kai pro atviras balkono duris dvelkia gaivus vakaro oras, traukiu iš lentynos knygą ir rangausi ant sofutės.

Jakutis

Kai buvau dar vaikas, tėtis nusivedė mane į „Palydovo“ kino teatrą (prie „Šiaulių“ viešbučio), kuriame buvo rodomas lenkų filmas „Kryžiuočiai“ pagal to paties pavadinimo H. Senkevičiaus romaną. Pamenu, tėtis labai pyko, kad lenkų kinematografininkai lietuvius nori pavaizduoti kaip kvailelius: šie čiuožinėjo nuo šiaudinių savo namų stogų ir tuo džiaugėsi. Dėl tokio filmo kilo noras paimti į rankas H. Senkevičiaus knygą.

Dar būdamas mokyklos suole žavėdavausi visais rašytojais, laukdavau susitikimų su jais. Tiesa, vienas į mokyklą iš sostinės atvykęs rašytojas kiek plunksnos brolių autoritetą sumenkino: po susitikimo jis pasigėręs ėmė kibinti vienuoliktokes ir privėmė klasėje. Šiaip aš rašytojus gerbiu.

Kad galėsiu rašinėti ir aš, pastebėjau taipogi mokykloje. Kartą literatūros mokytojas pakvietė prie lentos išnagrinėti vieną knygą, kurią mes turėjome perskaityti. Žinoma, tos knygos perskaitęs nebuvau, tačiau ją ėmiau lyginti su kita tuo metu populiaria knyga. Kai pasakiau, kad lyginsiu dvi knygas ir paminėjau antrosios pavadinimą, mokytojas į mane keistai pažvelgė, tačiau nieko nesakė. Tiesa, antrosios aš irgi nebuvau skaitęs, žinojau tik jos pavadinimą ir girdėjau, apie ką ji, bet iš to lyginimo kažkas išėjo, ir neigiamo pažymio negavau.

Prisiminiau čia dar vieno humoristo pasakojamą apie tai, kaip klasėje mokytojas paklausė, kodėl buvo sugriauti Sodomos ir Gomoros miestai. Mokinys, ilgai mąstęs, pradėjo dėstyti apie ten paplitusį ištvirkavimą, kyšininkavimą, valdžios vyrų savivalę. Dar pridūrė apie plintantį AIDS, paukščių gripą. Kadangi mokytojas jo netildė, šis tęsė apie ten vykusius brangimus, mokesčius už komunalines paslaugas ir mažus atlyginimus bei ypač kuklias pensijas.

– Kieno atlyginimai buvo mažiausi? – susidomėjo mokytojas.

– Gydytojų, gaisrininkų, policininkų, kultūros darbuotojų, bet patys mažiausi – mokytojų, – nemirktelėjęs atsakė mokinys.

Ir ką – ar galėjo mokytojas mokinio pasakojimą blogu pažymiu vertinti?

Varčiau neseniai išleistą žavaus pasiskaitymo knygutę – Matijo van Bokselio „Kvailybės enciklopediją“. Keliaudamas per epochas ir sistemas, autorius pasako tik viena – esame iš principo kvaili. Norėtųsi pateikti vieną istoriją iš knygos.

Van Bokselis pasakoja apie Tilį Ulenšpygelį, kuriam pavedama išpuošti vienos pilies didžiąją menę paveikslais, vaizduojančiais garsią ir garbingą giminę. Tilis apsiima tai atlikti, tik pareiškia, kad jo paveikslai bus stebuklingi – jie bus puikūs, tačiau jų negalės matyti mergvaikiai. Rezultatas aiškus – visi kilmingieji per giminės atvaizdų pristatymą tematė plikas sienas, bet nedrįso prisipažinti. Tik viena mergaitė, kuri dvare buvo laikoma priekvaiše, sušunka: tegu ji bus nesantuokinis vaikas, bet vis tiek čia nematanti jokių paveikslų! Tiesa, kitų jos prisipažinimas nepaveikia, tačiau Tilis supranta: jei jau kvailiai ima sakyti teisybę, laikas nešti kudašių.

Kaip greitai prisigaudyti žinių, tapti apsišvietusiam? Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ keturi tomai – kiek laiko truks, kol perskaitysi?! Čia į pagalbą ateina kinas. Viskas greičiau. Ir pastangų daug nereikia, ypač žiūrint per televiziją, išsitiesus ant sofos, tereikia būti tik atsimerkus, ir viskas į tavo galvą kraunama. Žinoma, gerai, kai, tarkim, „Karui ir taikai“ pasisekė, nes Sergejus Bondarčiukas, o po to ir keli britų bei amerikiečių režisieriai puikiai romaną pateikė ekrane. Bet jeigu rezultatas kitoks?

Nuostabiausia, kai meno kūrinys yra knyga, ir atskiras savitas meno kūrinys yra kino filmas pagal tą knygą. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimas“, „Krikštatėvis“. Ne vienas regėjome tokias knygas kaip „100 geriausių operų“, „100 geriausių kino filmų“ ar pan., su trumpais operų libretais, kino filmų atpasakojimais ir t.t. Perskaitai – kažką sužinai. Tokioms santraukoms nepritariantys paprieštaraus, kad ir „Aną Kareniną“ taip pat galima sutalpinti į tris puslapius. Pritarčiau. Greito maisto restoranai niekada neimponavo.

Žinoma, malonu ir tada, kai sakai „Dantė“, o tau atsako „Dieviškoji komedija“, sakai „Šekspyras“, atsako „Hamletas“, „Makbetas“, „Romeo ir Džiuljeta“, visi „Ričardai“ ir t.t. Ibsenas – „Lėlių namai“, „Peras Giuntas“, „Heda Gabler“, Strindbergas – „Mirties šokis“, „Kreditoriai“, „Freken Julija“,... Bet tai – tik silpnokas kryžiažodis, pirmieji (pigiausi) žaidimų klausimai.

Kas domisi džiazu, manau, labai laukia, kada į lietuvių kalbą bus išversta Harukio Murakamio knyga „Džiazo portretai“. Šiaip jau daugumą šio autoriaus knygų skaičiau. Man miela, kai jo herojai primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuoliai, kurie turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Jie ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytom slyvom ir svogūno laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte,...), jie neabejingi džiazui, važinėja po miestą automobiliu.

Ir kuo gi stebuklingas toks jaunuolis? Kur tradicinės japoniškos vertybės? H. Murakamis iššoka iš tradicinių japonų minčių – gal todėl senoliai japonai jo nemėgsta, o jaunimas tiesiog dievina. Yra drįsusių H. Murakamio romanus lyginti su G. G. Markeso „Šimtu metų vienatvės“. Ar nebus japono pažvelgimas į Japoniją ir į visą Rytų kultūrą iš atstumo jo populiarumo paslaptis?

Kažkuris iš literatūros kritikų yra pasakęs, kad niekada nesiruošia skaityti naujos Harukio Murakamio knygos anonsų, o tiesiog ima ir skaito pačią knygą. Geriausia, kai skaitytoją ima ir veda pats rašytojas. Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejuose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste. Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos).

Kitame – žmogus, praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdiki!“ ir vėl apgailestavimą, kad H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš tris ar net keturis dešimtmečius.

Girdėjau, kad vienas buvęs mokinys, dabar literatūros kritikas, dėkodamas už mokyklos metus pagyvenusiai mokytojai lituanistei dovanojo Harukio Murakamio knygą „Norvegų giria“. Jos išvada buvo vienareikšmiška – knyga yra tuščia, joje nėra nieko: nei veiksmo, nei įdomių veikėjų, o pagrindinis herojus – iškrypėlis, dvoklinėjantis be jokio tikslo. Apie tokius neverta rašyti.

Ne tik tam literatūros kritikui, bet ir man tai viena iš įspūdingiausių knygų. Joje pats gyvenimas, kurį, tikėtina, galėtų gyventi studentas netgi dabartinėje Lietuvoje, nepaisant to, kad knygos veiksmas vyksta 7–8 deš. „Norvegų girią“ (yra tokio pavadinimo „The Beatles“ daina) puikiai galima pavadinti romanu apie jauno žmogaus tapimą suaugusiu.

Parašiau, jos pagrindinis herojus galėtų gyventi ir Lietuvoje, nors pasakojimas, kaip nėra dažna Murakamio kūryboje, kupinas japoniškų gyvenimo detalių, spalvų, vardų, pavadinimų. Japonijos žinovas man išaiškino, kad net kai Toru (pagrindinis herojus) su savo mergina Naoko eina kartu pasivaikščioti, jis nepaima jos už rankos – Japonijoje tik šitaip. Tai beveik ne knyga – tai tarsi filmas. Arba bent muzikinis kūrinys (dar kartą prisimeni „The Beatles“ dainą). Viskas pasakojama vaizdais bei muzikos garsais: vėjas šiaušia pievą, ošia giria, regi einančiųjų siluetus, skamba gitara.

Ką daro europietis, kamuojamas depresijos? Geria. Japonas lygina marškinius. Harukio Murakamio kalba apie šiandieninę Japoniją: „Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus BMW ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, kad tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti“. Bet ar šios mintys tinka tik Japonijai?

Yra H.Murakamio kūrinius priskiriančių fantastikai. Nematytos konstrukcijos liftai, paslaptingi tamsūs kambariai, perėjimai per sieną, atsirandančios „mistiškos moterys“. Betgi japonų mitologijoje taip jau yra: jeigu užsimanai pakliūti į požeminį pasaulį – tu jau ten. Fantastika Harukio Murakamio kūriniuose tarnauja visai kitam. Mintis kitur. Pavyzdžiui, romane „Prisukamo paukščio kronikos“ žmonės yra prisukami žaislai.

„Jau senai Harukio Murakamio knygos patraukė mano dėmesį, tačiau taip ir neišdrįsdavau jų išmėginti. Galiausiai sukaupiau drąsą ir iš ką tik gautos stipendijos įsigijau romaną „Avies medžioklė“. Pradžioje šią knygą skaičiau su savotišku skeptiškumu, tačiau versdamas puslapį po puslapio vis labiau ir labiau pasinėriau į įtaigų Harukio Murakamio kuriamą pasaulį“, – interneto komentaruose rašo savęs neįvardijęs studentas.

Visai neblogai, kad per 14 metų („Avies medžioklė“ – pirmoji į lietuvių kalbą išversta H.Marukio knyga pasirodė 2003 m. pab.) Lietuvos skaitytojas gan puikiai galėjo šį autorių pažinti. Drįstu abejoti Boriso Akunino išsakytomis mintimis, kad „Murakamio mada praeis, o sušio barai ir toliau liks, nes tai skanu ir sveika“. Mano galva, šio Tekančios Saulės šalies rašytojo knygos jau tokios pat amžinos, kaip ir jo aprašyti sušio barai.

O pabaigai paradoksas. Reklamuodami Murakamį, kai kurie ima į rankas ne Harukio, bet Riu knygas, kuris nėra joks Harukio giminaitis. Lietuviškai pasirodė jo romanas „69“. Jei nematyčiau knygos autoriaus vardo, tikrai patikėčiau, jog tai – Harukio kūrinys. Jeigu dar neskaitėte šios knygos, tai skaičius 69 primena ne tai, ką jūs pagalvojote, bet 1969 metus ir Vudstoko festivalį. Hipių epocha, naujos vertybės, laisvės siekiai, maišto idėjos, roko muzika, susižavėjimas avangardiniu menu...

Aišku, apie seksą irgi kalbama. Skaitau, kas 1969-aisiais buvo aktualiausia septyniolikmečiui (tokio amžiaus yra pagrindinis knygos herojus ir, be abejo, jo draugai) japoniukui. Kažkiek domimasi politika (minimas atsistatydinęs de Golis), daug kalbama apie karą Vietname (jaunimas tuomet reikalavo taikos), bet pagrindinės temos – stojamųjų egzaminų į Tokijo universitetą panaikinimas, „The Beatles“ tais metais išleistas albumas „Yellow Submarine“ (liet. geltonas povandeninis laivas), „The Rolling Stones“ sukurtas bemaž geriausias jų singlas „Honky Tonk Women“ (liet. baro moterys),...

Palyginęs ano meto jaunimą Japonijoje ir Lietuvoje, nepasakysi, kad apie Vudstoko festivalį, „The Beatles“, „The Rolling Stones“ pas mus jaunimas nekalbėjo, o juk buvome už geležinės uždangos. Žinojome populiariausių grupių albumus ir dainas – kažkiek iš Lenkijos radijo kuklios informacijos, iš Liuksemburgo ar kitų Vakarų radijo stočių, ką sugaudavome iš vienam ar kitam iš už Atlanto ar kurios Vakarų Europos šalies atsiunčiamos plokštelės. Bet visų didžiausias malonumas skaitant šią Riu Murakamio, kaip ir visas jo bendrapavardžio Harukio Murakamio knygas, – jaunų dienų prisiminimas, nors ir sako: jeigu jau imi prisiminti jaunystę, vadinasi, pasenai.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt