Siuvėjo amatas – tai ne tik siuvimas, bet ir gyvenimo mokykla

Kaunas

Dešimtmetį siuvimo amatą tyrinėjanti D. Lincevičienė sako: „Siuvimas – tai ne tik siuvimas, tai yra bendravimas“.

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

211752

Šiais laikais tekstilės pramonė pagamina milijonus tonų drabužių ir netgi yra laikoma viena labiausiai aplinką teršiančių industrijų pasaulyje. Tačiau anuomet drabužio kelias iki spintos buvo kur kas tvaresnis ir, žinoma, ilgesnis, o viena panelė ir pusę svieto aprengdavo.

Siuvėjos profesija buvo išties garbinga ir geidžiama, mat praktiškas amatas palengvindavo ir sudėtingą kasdienybę. Daugiau nei dešimt metų šį amatą tyrinėjusi Šilavoto davatkyno įkūrėja Danguolė Lincevičienė sako, jog siuvimas – tai ne tik siuvimas, tai yra bendravimas, nes būtent jo pagalba kuklios kaimo mergaitės anuomet išmokdavo bendrauti su žmonėmis.

Siūti mergaitės pradėdavo dar būdamos paauglės, sulaukusios 15–16 metų. Tam, kad išmoktų amato, merginos metus ar dvejus eidavo mokytis pas kitą siuvėją. Kadangi vasarą reikėdavo padėti tėvams namuose, dažniausiai semtis praktinių žinių tekdavo žiemą. Tokių mokinių gera siuvėja turėjo po dvi, kartais net tris, o už jų pamokas pinigų stokoję tėvai dažniausiai atsiskaitydavo grūdais. Prienų apylinkėse viena iš tokių vietų, kur mergaitės tapdavo auksarankėmis, buvo Šilavoto davatkynas, todėl čia kovo 26-ąją nedidelei susirinkusiųjų grupelei išsamiai buvo pristatytas nepelnytai primirštas amatas.

img-20220326-152645-scaled.jpg

Anot D. Lincevičienės, siuvėjų kone kiekvienas kaimas turėjo daug, o Šilavoto ir Jiestrakio apylinkėse muziejininkė skaičiuoja 46 kriaučius (taip kadaise vadinti siuvėjai) – 32 moteris ir 14 vyriškių. Pastarieji dažniausiai siūdavo vyriškus drabužius ir kailinius.

Išmokus siūti, didelis galvosūkis būdavo, kaip įsigyti siuvimo mašiną, mat senais laikais tai buvo labai brangus malonumas. Profesijai reikalingas įrankis kainuodavo apie 1000 rublių, o norint jį nusipirkti, kone mėnesį tekdavo nuo ryto iki vakaro nemokamai dirbti. Kai kurios mergaitės perimdavo tėvų turėtas siuvimo mašinas.
Tiesa, ne visos merginos, išmokusios siūti, imdavosi šio darbo. Tačiau, pasak kraštietės, rašytojos, muziejininkės Aldonos Ruseckaitės, kone visos kaimo moterys mokėjo siūti, nors tai ir nebuvo jų profesija, ir jeigu moteris nebuvo „prie tinginio“ ji viską pasisiūdavo: ir patalynę, ir namų drabužius, „apsiūdavo“ ir visą šeimą.

Tos, kurios imdavosi šio amato, dažniausiai tapdavo keliaujančiom siuvėjom. „Dažniausiai siuvėjos pas žmones atvykdavo savaitei, per kurią „apsiūdavo“ visą šeimyną. Keliaudama į žmonių namus siuvėja su savimi pasiimdavo ir siuvimo mašiną, ir prosą, ir prosinimo lentelę“, – susirinkusiesiems pasakojo D. Lincevičienė. Anot jos, siuvėjos atvykimas į namus būdavo didelis įvykis – tuomet visa šeima tarsi atgydavo, nes siuvėja ir juokauti mokėjo, ir visas naujienas žinodavusi, tačiau, kaip sako kriaučių amatą tyrinėjusi Danguolė, pletkų niekada neskleisdavusi. 

img-20220326-155114-scaled.jpg

D. Lincevičienės mama taip pat buvo siuvėja, todėl moteris iš vaikystės prisimena, jog, atėjus klientui, vaikai turėjo kokia nors veikla užsiimti, kad neišneštų kalbų už namų sienų. „Viską išklausydavusi siuvėja žmonėms būdavo tarsi psichologė, o pas mamą atėjusios moterys užsibūdavo net ir keletą valandų“, – prisiminimais dalijosi D. Lincevičienė, kurios mama siuvo namuose.

Nors tokių siuvėjų buvo mažiau, moters teigimu, prisiprašyti pas jas taip pat nebuvo lengva, tad darbo buvo tikrai daug. O sekmadienio popietėje dalyvavusi Danutė iki šiol Danguolės mamą pamena, kaip mandagią, visuomet linksmą ir gero žodžio nestokojančią siuvėją.

Nors darbo buvo daug, Danguolė sako, pinigų šeima neturėjo, tačiau gyveno kitaip nei kiti, mat atlygis būdavo ne tik pinigine išraiška, bet ir pagalba darbuose, grūdais, daržovėmis… Kitaip gyveno ir siuvėjų vaikai, kurių drabužėliai būdavo pasiūti iš likusių atraižų, kurių anksčiau niekas neišmesdavo, tad to metų kriaučių vaikai vaikščiojo pasipuošę vadinamaisiais „kombinukais“.

Moteris pamena ir savo mamytės kainas ir, kaip pati sako, siūtis drabužius nebuvo brangu – marškiniai, chalatas ar suknelė kainuodavo po 1 rublį. Tačiau apie siuvėjų kainas mažai kas pasakojama.
Jų neprisimena ir buvusi siuvėja Irutė, pripažįstanti, jog siuvimo amatas leido gyventi kiek lengviau. Nors gyvenimas moters išties nebuvo lengvas, nes Irutė augo Sibire. Ten siuvimo pradmenų ją mokyti pradėjo tame pačiame „barake“ gyvenusi moteris, turėjusi siuvimo mašiną. Vėliau gyvenimo keliai moterį parvedė į Lietuvą, Prienų rajoną, kur sunkiai gyvenusi moteris neapleido amato. Dar ir dabar Irutė sako mintyse siuvanti. Be to, ji yra išsaugojusi visas savo sukneles, kurias ir anūkės yra pasimatavusios.

Tačiau viena suknelė ypatinga – ji siūta kone prieš 60 metų (1962 m.), kai Irutė buvo pakviesta į šokius Žemaitkiemyje. Moteris prisimena, jog, vyrams iš Žemaitkiemio pakvietus merginas į šokius, jai atiteko nelengva užduotis – vos per dvi naktis pasiūti 4 sukneles. Nors teko kaip reikiant paplušėti, darbas pavyko, o ryškią purpurinės spalvos suknelę galėjo apžiūrėti ir su siuvėjos amatu susipažinti į Šilavoto davatkyną atvykę žmonės.

Rimantė Jančauskaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt