Šių laikų žmogui vis dar įdomi partizanų istorija

Ne vienam Lietuvos laisvės gynėjų istorija – tai lyg tolimi, paslaptimis apipinti pasakojimai, kuriuos skaitėme mokykloje, matėme filmuose, o galbūt net girdėjome savo senelius pasakojant. Tačiau daugkartinio dziudo, graplingo, brazilų džiudžitsu vietos ir tarptautinių turnyrų nugalėtojo ir prizininko, Elektrėnų šaulių būrelio vadovo Eivido Žemaitaičio nė viena diena nepraeina be pasakojimų, prisiminimų ar faktų apie rezistentus. Taigi, kodėl šiuolaikinės visuomenės jaunam žmogui vis dar įdomi daugybę metų skaičiuojanti laisvės gynėjų istorija?

Domėtis pradėjo dar penktoje klasėje

Kaip ir daugelis vaikų, Eividas Žemaitaitis mėgo mistines istorijas, paslapčių pilnus pasakojimus, todėl būtent istorijos pamokos ir sužadino iki šiol trunkantį jo domėjimąsi rezistencinėmis kovomis.

„Man buvo tik vienuolika metų, kai istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius papasakojo apie partizanų kovas. Tada mane pakerėjo tas paslapties šydas – slapyvardžiai, specialūs žiedai, visokie susitikimų slaptažodžiai… Tada aš ir pradėjau skaityti partizanų dienoraščius, labiau gilintis į visą rezistencinio pasipriešinimo istoriją“, − savo prisiminimais dalijasi E. Žemaitaitis.

Atkūrė šaulių kuopą

Vedinas domėjimosi partizaninėmis kovomis ir padedamas kelių draugų, Eividas Žemaitaitis, dar mokydamasis pagrindinėje mokykloje, atkūrė Elektrėnų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio (LDK) Algirdo šaulių 1-ąją kuopą, kuri savo veiklą tęsia iki šiol.

„Tada mano trys draugai turėjo dviračių klubą, o aš prieštaravau, sakiau, kad mes turime partizanauti“, − dabar su šypsena prisimena Elektrėnų šaulių būrelio vadovas. Pažvelgus į istoriją, šauliai ir partizanai – labai artimai susiję dalykai, todėl ir atkurtos šaulių kuopos nariai ne tik mokosi karybos, sportuoja, bet ir organizuoja žygius, skirtus partizanams atminti, nagrinėja bei gilinasi į istoriją apie laisvės gynėjus.

„Aš manau, kad partizanai – tai artimiausias ir geriausias lietuvybės ir patriotizmo pavyzdys jaunam, besiformuojančiam žmogui, todėl ir stengiuosi būtent šia tematika vaikams organizuoti žygius, mokyti juos istorijos, pasakoti apie partizanus“, − sako E. Žemaitaitis. Nors šių dienų jaunimą sunku sudominti tokia veikla, vis dėlto tikrai ne mažai jaunų žmonių pasiryžta praminti istorijos kelius, pažvelgti atgal į mums, dabartinės visuomenės žmonėms, jau gana tolimą laiką. „Dabartiniam jaunimui reikia galios, tokio kaip autoritetas, pavyzdžio“, − savo patirtimi dalijasi Eividas.

Susidomėjimui pritraukti trukdo netinkamai pateikiama informacija

Eividas sako, kad partizanų istorija gali sudominti daugelį šiuolaikinių žmonių, tačiau informaciją būtina pateikti įdomiai. Dalindamasis savo patirtimi, kurią gavo dėstydamas pilietiškumo paskaitas mokyklose, kitose įstaigose, matydamas, kaip partizanų istoriją pristato kiti, E. Žemaitaitis sako: „Vesdamas paskaitas sutikau visokio jaunimo. Būna ir tokių, kuriems įdomu tik tai, kas vyksta telefone, ir tokių, kurie domisi, klausia ir gilinasi. Partizanų tema yra įdomi, tik reikia žinoti, kaip ją pateikti, kad vaikas susidomėtų. Man yra tekę matyti šios temos pristatymų, kai yra pateikiamos tik pateiktys su daug teksto ir „sausa“ informacija. Toks pristatymas vargu ar pritrauks jaunų žmonių dėmesį. Nuotraukos, tikros istorijos – juk pradžiai tai tikrai įdomiau nei skaičiai ir, galbūt, neaktualūs faktai“.

 Partizanai – šių laikų žmogaus autoritetai

Paklaustas, ar partizanai dar gali būti autoritetais šių laikų žmogui, Eividas nedvejodamas pabrėžia: „Net neabejodamas galiu teigti, kad partizanai gali būti autoritetu šių dienų žmogui. Aš namuose esu pasikabinęs partizanų portretus ir kai būna sunku, visada žiūrėdamas į juos kartoju: „Aš jūsų nenuvilsiu“. Man pačiam vieni iš didžiausių autoritetų yra partizanai Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias ir Jonas Žemaitis-Vytautas. Partizanai mane žavi savo vidine stiprybe, drąsa ir ryžtu. Net ir tada, kai jau būdavo prie mirties slenksčio, daugelis partizanų nepasidavė ir toliau siekė savo tikslo. To turėtų pasimokyti ir šių dienų žmogus“.

Kiti žmonės − priežastis, verčianti eiti į priekį

Paklaustas, kodėl Eividas Žemaitaitis stengiasi, kad Lietuvos jaunimas kuo daugiau žinotų apie Lietuvos laisvės gynėjus, kodėl skatina jaunus žmones vienytis ir gerbti savo šalies istoriją, kodėl šiuolaikinės visuomenės žmogui dar turėtų būti įdomi partizanų istorija, Eividas nedvejodamas pasako Amerikos pilietinio karo generolo mintį, kad viskas, ką darai sau ir dėl savęs, ir lieka tik tau, o ką darai dėl kitų − pasilieka per amžius. Eividas teigia, kad „ugnelės“ kitų žmonių, mokinių akyse skatina eiti į priekį ir toliau skleisti meilę Lietuvai, jos istorijai.

Šventes reikėtų švęsti kitaip

Anot Lietuvos patrioto Eivido Žemaitaičio, partizanai šių dienų visuomenėje yra tinkamai pagerbiami, o didesnį mūsų tautos domėjimąsi Lietuvos partizanais sužadino pastarųjų metų Ukrainos įvykiai. Eividas prisimena, kad „anksčiau net straipsnių apie partizanus internete buvo galima rasti tik keletą, niekas per daug apie tai nekalbėjo“. Dabar partizanų atminimui statomi filmai, organizuojami įvairūs žygiai, spausdinamos prisiminimų knygos, leidžiami straipsniai. Tačiau, Elektrėnų šaulių būrelio vadovo nuomone, valstybinės šventės, tokios kaip Kovo 11-oji ar Vasario 16-oji, turėtų būti švenčiamos kitaip. „Aš visuomet sakau, kad užtenka valstybines šventes švęsti liūdnai. Žuvusių už Lietuvos laisvę žmonių nebesugrąžinsime. Būtų daug geriau, jei mūsų visuomenė susitapatintų su tais, kuriuos norime pagerbti. Vietoj kasmetinių koncertų būtų kur kas geriau nueiti į mišką, prie laužo pasėdėti, prisiminti tuos, kurie iškovojo Lietuvos laisvę, galbūt net prie kokio paminklo žvakutę uždegti ar į žygį nuvykti. Tai būtų daug prasmingesnis švenčių paminėjimas“,− mintis dėsto E. Žemaitaitis.

Eividas – tai dar vienas pavyzdys, kad Lietuva, jos didinga praeitis vis dar įdomi jaunam šių dienų žmogui. Vokiečių kino režisierius Andreasas Dresenas (Andreas Dresen) yra pasakęs: „Laisvė reikalauja atsakomybės ir drąsos. Nuostabus jausmas staiga pasijusti laisvam kaip paukštis, tačiau su šia būsena reikia išmokti gyventi.“ Taigi, ne tik reikia išmokti gyventi, tačiau ir reikia nepamiršti to, kas buvo. Gerbdamas savo šalies istoriją, gerbsi save patį, o prisimindamas sunkumų pilną praeitį − labiau vertinsi dabartį.