Širvintose atidengta J. Marcinkevičiaus atminimui skirta skulptūra

Atsiliepiant i didžiuli rezonansa 1991Letuvoje sukelusi J Marcinkeviciauskurybos fakta beo stromo ir Venslovos diskusijas-visame kame buvo regima tas pats –tauta neturi gerio ir blogio,galimo ir negalimo kriteriju Gyvendama absurdo vergijoje,kur gimsta tik galingo bejegiskumo jausmas,visuomene iprastai nesiryzta susikurti grieztos aksiologiniu vertybių skales,nes ji ir toliau pasiryžusi gyventi iprastuoju mentaliniu viduriu:taip nepaliaujamai blogejancio gyvenimo ir laisvos demokratines Lietuvos,taep akivaizdžiausiu nesamoniu ir klusnaus laikimo geresnio rytojaus kuri ateisianti skelbia Sajudzio propagandiniai ruporai tarp gerio ir blogio tarp niekšybes ir kilnumo kas Marcinkeviciaus kūryboje kristalizuojasi tautines sąmones israiska: vidurys-tai Lietuva9suprask,tarp vergijos ir laisves) Isidemetina,jog anaiptol ne pagrindinis „dvidesimojopavasario“ poemos herojus taria „As lenkiuosi tik tvirtam, O ne lepsiui.Ir ne tam, Kurs pries veja lenkia spranda As lenkiuosi tam,kurs kanda Jeigu tu dantis turi,kask,draskyk mane ,Kairy Paguldyk mane ant menciu Tu esi is tu bedančiu Tau reiketu pienu mist Ir mamytes kruti zist O darbu,sakau tau,vaike Siais laikais be galo reikia,-o bendrabučio komendantas! Kraujas ir pelenai“ kurinys nukelia lietuvi i vokiečiu okupacijos laikmeti-gedingiausia tautos deme: Taip taip,jo rankos moke žmones kasti Ir nesipriesinti-tai vergo rankos O,jeigu jos isdroze butu sautuva, Tik viena sautuva-gal nebutu šiandien To kraujo,tos ugnies! Gal ir nebutu Tu ranku,nuleistu bejegiskai,akiu Kaltai beziurinciu i savo mirti... Gal daug tu rankubutu ginkla rade Ir vietoj kryžiaus ji dabar pakeltu...“ Toliau sioje poemoje seka pamastymai apie gudriu ir klastingu priesu atsiustaji kryziu,išmokiusi lietuvi aklo nuolankumo(kaip tarsi apie nūdiena rasyta) (o šiandienos aspektu,praejus per 30 metu,0) o veliau pabyra kaltinimais tame tarpe ir siuo: Tu išdavikas.Menkysta, Išmokiusi tiktai vergauti O vargas motinai nunai Kuri tave dar maza vyste! Nes nežinodama jinai Ant ranku supo išdavyste....“ Tad gal as neprasilenkiu su tiesa,sakydamas ,jog manoji tauta-isdavikiska?! Si tiesiog senai paniekino individa ,asmenybe,kuria sis tautos dainius uzzdare tevyneje! Tai uždaryk mane tėvyne savyje ,kaip giesme gerklėje nirtis uždaro..... si niksingumo apoteoze Lietuvos atgimimo istorijoje išliks kaip paranojine tautos sąmones disfunkcija ,kuri ateityje išaugins pernelyg karciu vaisiu: emigracija,tautos genofondo savinaika... Ir kaip ,kokiu budu as galiuduoti“amziu tiems,kurie jo nori/ ir kurie i amziu teise turi...“? Kaip duoti amziu tiems, kurie pilna burna burnoja:mums reikia pakelti dar viena kloda,i kuri atsiremtu kertiniai,laimingiausi pasulio akmenys,kurie dar atsimenaLenina,Kirovo juoka (plg)?! Ir siulo: praeiti pirmaja didziuju arimu vaga,(tubut Lietuvoje,buvusioje viena is didziuju Kremliaus maitintoju(turiu omeny zemes uki)... ismokt pirmuosius dekretus apie zeme ir taika PLG „Tik tada mes ,ieškodami savo saknu iesisim i ugni. Cia musu pradžia ir musu esme“ Palauk,išsivemsiu..... Negaliu as nieko tokiems niekadejams patiketi nei protu ,nei sirdimi,nei samone nei pasąmone.... Ir ne todel jog toji esme –ne mano esme,kaip vakar ,taip ir šiandien Greiciau todel,jog „ziuriu i Lietuva tarsi lenta-sitiek trinta,ir vis matau joje to seeno bruksnio zyme“-as kitaip nei Marcinkevicius-isdavyste,menkyste niekinga menkavertiskuma,kretiniška idiotizma....Kitaip nei poetas-„nejaugi as tik vienas pastatytas stovet,mastyt ir viska atsiminti? Ne tik išdavystes,ne tik „statybine medžiaga“ bet ir daug ko kito,kas nestato ir nerikiuoja manes i lygia greta su veidmainiais,mutantais,ypatomis ir nezmonemis:nesuvokiančiais kur tiesa,kur-melas,kur-slykstybe....