Šimtmetis praėjo. Šimtmetis prasideda

Šiemet – Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio metais – kaip niekada dažnai susimąstome ne tik apie savo asmeniško gyvenimo kelią, bet ir šalies, savo krašto istoriją. Šimtas atkurto valstybingumo metų, iš kurių didžiulė atkarpa – negailestingai iškirpta okupacijos – tai nėra didelis laisvės gurkšnis. Bet, matyt, labai skalsus, nes mažai tautai pakako jėgų jį pakartoti. Antra vertus, kokios bebūtų istorinės aplinkybės, žmogaus gyvenimas yra vienas, ir kas bebūtų, žmogus vis vien stengiasi atlikti savo misiją, gyventi, kurti, džiaugtis savo darbo vaisiais ir tobulėti.

Šimtmečių sandūroje

Gyvendami istoriniu laiku – baigiantis vienam šimtmečiui ir prasidedant antrajam, minėdami svarbias datas, surandame laiko pagalvoti ir apie tai, kiek daug nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokia bus šio – antrojo šimtmečio pradžia, ar sugebėsime padaryti taip, kad jo pradžia – kaip ir pirmojo – įkvėptų tuos, kurie ateis ir gyvens po mūsų, vertins mūsų darbus ir mokysis iš mūsų klaidų.

Todėl po istorinės konferencijos, skirtos mūsų savivaldos šimtmečiui, kuri praėjusį šeštadienį vyko Kaišiadorių kultūros centre, artimiausi šioms mintims pasirodė Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorės Giedrės Streikauskaitės žodžiai, kuriais ji pasidalino socialiniuose tinkluose:

„Šimtmetis. Šiandien rinkomės jo proga. Vieni jame gyvenom tik mažą atkarpą, kiti – didžiąją dalį savo gyvenimo. Susitikome aptarti, prisiminti. Tie, kurie kūrė, kuria ir kurs. Kaišiadorių muziejaus organizuotoje istorinėje konferencijoje, tikriausiai, kiekvienas susimąstėme, perbėgom savo gyvenimu – kuo aš prisidėjau prie Kaišiadorių krašto? Koks mano indėlis į Kaišiadorių gyvenimą? Kodėl aš čia atėjau? Kodėl yra poreikis susitikti ir prisiminti kartu? O susitikus nevalingai vėl kuri, vėl planuoji, tariesi. Kas vyksta šiandien, suguls į ateities knygas, parodas, konferencijas...“

Sugrįžti į pradžią

Istorinėje konferencijoje „Kaišiadorių savivaldos šimtmetis“ be vietinių istorikų – Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus, muziejininko Vytauto Budvyčio, naujausiais faktais pasidalijusio savivaldybės mero patarėjo Tomo Vaicekausko, savo įžvalgomis ir mintimis dalijosi Vytauto Didžiojo universiteto Viešojo administravimo katedros docentė dr. Aistė Lazauskienė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Nerija Putinaitė ir Vytauto Didžiojo Kauno istorijos centro vadovas profesorius dr. Jonas Vaičenonis.

Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius savo pranešimu visus sugrąžino prie pačių ištakų – savivaldos pradžios, kurią žymi 1918 metų lapkričio 23-oji. Tądien Kaišiadoryse susikūrė parapijos komitetas, kurio pirmininku išrinktas kunigas Alfonsas Varnas.

Įdomu ir reikšminga, kad pirmieji naujojo savivaldos komiteto darbai buvo ne tik sukurti milicijos būrį, kovoti su spekuliantais, degtindariais, bet ir rūpestis kultūra – parapijos komitetas ant savo pečių prisiėmė pareigą išlaikyti tų pačių metų vasarą mokytojų Jono Jurkūno ir Vladislovo Kavecko įkurtą dviklasę pradinę mokyklą. Dar – kaip tai aktualu ir šiandien! – komitetas ėmėsi kovoti su beatodairišku miškų kirtimu, paskyrė miško sargus.

Kaip ir visa šalis, mūsų kraštas išgyveno įdomų laikotarpį, kai daugelį dalykų reikėjo daryti pirmą kartą – sukurti rinkimų sistemą, taisykles, pagal kurias tarsi ant pamatų kilo kitokio – laisvo gyvenimo rūmas. Pranešimo autorius paminėjo šviesiausias asmenybes, padariusias ženklią įtaką jaunai mūsų savivaldai. Tai – ir pirmasis apskrities viršininkas Bronius Stosiūnas, ir Trakų (Kaišiadorių) apskrities viršininkas Juozas Merkys su žmona pedagoge, kiti, pasižymėję inteligencija, kultūra, patriotiškumu savivaldos veikėjai, kurių daugelį taip gražiai savo knygose yra aprašiusi mokytoja Marija Marcevičienė. Šito iš jų pravartu būtų pasimokyti ir šiandieniniams vietiniams politikams...

Gyvenimas pasienyje

O. Lukoševičius pabrėžė anuometinį mūsų krašto išskirtinumą – buvome pasienio zona. Tai ne tik galimybė laisvalaikio pasivaikščiojimų metu pasvajoti, jog už keliasdešimties metrų plytinti žemė, atskirta Lenkijos siena, kada nors bus sugrąžinta Lietuvai (beje, nežiūrint buvusių priešiškumų, vėliau į bėdą patekusi besitraukianti lenkų kariuomenė buvo labai svetingai priimta), bet ištisas gyvenimo būdas: miestelis buvo pilnas kariškių, čia buvo apsistojusi pasienio kuopa, veikė didelis milicijos būrys, pasienio kraštui (siena su Lenkija mūsų krašto ribose tiesėsi 85 kilometrus) neeilinį dėmesį skyrė valstybės veikėjai, čia ne kartą yra viešėjęs ir Prezidentas A. Smetona...

Docentė dr. Aistė Lazauskienė prisiminė, jog pirmoji jos mokslinė publikacija buvo būtent apie Kaišiadoris, apie 1918- ųjų rinkimus. Ji kalbėjo apie pokyčius visuomeniniame gyvenime, kuriuos įnešė susikūrusi savivaldą, jos ypatumus mūsų krašte. Docentė pažymėjo, jog Kaišiadorių kraštas išvengė to meto Lietuvai gana reikšmingos Voldemaro atvykimo įtakos. Būta ir gana kurioziškų dalykų – kadangi dauguma dvarininkų įsijungė į lenkų judėjimą, apskrities seimelis priėmė nutarimą tuos dvarininkus iškeldinti, bet tokiam drastiškam sprendimui pasipriešino apskrities viršininkas...

Dr. Nerija Putinaitė kalbėjo apie ryškų visuomenės pokytį, kurį lėmė savivaldos kūrimasis: žmonės pradėjo burtis į įvairias visuomenines organizacijas, didelė dalis piliečių pasijuto atsakingi už tai, kas vyksta.

Įdomu buvo klausytis profesoriaus J. Vaičenonio įžvalgų, minčių apie tai, kad Kaišiadorių krašto pirmųjų savivaldos institucijų veikėjai net nuotraukose ryškiai skiriasi nuo šiandieniniu – pasitempę, tarsi ypatingai susitelkę savyje vyrai, kurių beveik kiekvienas – kariškos profesijos. Taip ir turėjo būti pasienio teritorijoje.

Profesorius priminė, jog istorinė situacija susiklostė taip, kad nepriklausomybės apsispręsta siekti su vokiečių pagalba, kuri buvo būtina metu, kai savo teisių į savivaldą siekė lenkai, būrėsi ir bolševikų komitetas. Reikšminga ir JAV parama, atėjusi su raudonojo Kryžiaus misija ir leidusi įkurti pulkininko Railo ligoninę. J. Vaičenonis palinkėjo kaišiadoriečiams muziejininkams išsiaiškinti, kurioje vietoje buvo ši ligoninė.

Kaip kaišiadoriečiai nuteisė patį Jogailą

Prof. J. Vaičenonis nepraleido progos paminėti ir šypseną šiandien sukeliantį faktą, įrašiusį Kaišiadoris į didžiosios Lietuvos istorijos metraštį. Būtent pas mus įvyko precedento, ko gero, neturintis dalykas – 1930 metais Kaišiadorių geležinkelio stoties salėje įvyko karaliaus Jogailos teismas. Vietos visuomenės veikėjai, tapę teisėjais, kaltintojais ir advokatais, svarstė Trakų-Kaišiadorių apskrities gyventojų skundą, kuriame Jogaila buvo kaltinamas kunigaikščio Kęstučio nužudymu bei Lietuvos atidavimu Lenkijai. Teismas buvo negailestingas – kaišiadoriečiai Jogailą nuteisė myriop, neatsižvelgdami, jog šis ir taip jau buvo miręs, ir pareikalavo išbraukti iš Lietuvos istorijos. Savotiškas „Užmiršti Herostratą“ variantas, rodantis, jog mūsų kraštiečių tikrai nepėsčių būta...

Ir netektys, ir atradimai

Kaišiadoris 1940-1990 metais apžvelgė muziejininkas Vytautas Budvytis, savo įdomų pranešimą iliustravęs to laikmečio nuotraukomis. Apie skaudžius išgyvenimus – karą, genocidą, okupaciją, apie tai, kaip gyveno ir jautėsi kaišiadoriečiai, ką, nežiūrint sunkių aplinkybių, pavyko sukurti... Dalis pranešimo buvo skirta ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, kuris buvo labai gyvybingas ir mūsų rajone. Šiemet žymime šio unikalaus reiškinio 30-etį.

Savo pastebėjimais, ryškesniais faktais pasidalijo ir svečiai. Reikšmingus faktus iš naujo laisvės laikotarpio – nuo 1990-ųjų iki dabar – savo pranešime pateikė mero patarėjas Tomas Vaicekauskas. Kažkada ir tai taps istorija...

...

Istorinėje konferencijoje dalyvavo bei visus susirinkusius sveikino Seimo narė Laimutė Matkevičienė, rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus. Kultūros centro salėje, kur vyko konferencija, Kaišiadorių muziejus eksponavo savo parengtą kilnojamąją parodą „Kaišiadorių šimtmetis: 1918-2018“, o pirmajame aukšte veikė muziejaus darbuotojų išleistų knygų apie Kaišiadoris skaitykla.

Šventės „Kaišiadorių savivaldos šimtmetis“ organizatoriai – rajono savivaldybė, Kaišiadorių kultūros centras ir Kaišiadorių muziejus – nuoširdžiai pasirūpino, kad diena taptų įsimintina kiekvienam, kuris neliko jai abejingas. Prieš prasidedant istorinei konferencijai, Kaišiadorių rajono savivaldybės rūmuose buvo iškilmingai atidaryta savivaldybės merų portretų galerija (apie tai skaitykite kitame „Atspindžių“ numeryje), o visi, atėję į Kultūros centrą, buvo gražiai pasitikti tautiniais kostiumais pasipuošusių darbuotojų. Konferencijoms dalyviams įteikti lankstinukai su renginio programa, proginis ženklelis su Kaišiadorių herbu, sudaryta galimybė pajusti praėjusio šimtmečio dvasią. Kultūros centro fojė čionykščiai darbuotojai pavertė retro patalpa su prieškario baldais, čia galėjai sutikti ir anų laikų mokykline uniforma apsirengusią merginą, ir solidžiais prieškario damas, nusifotografuoti prie didžiulio žemėlapio.

Konferencijos salėje žmonės buvo vaišinami kava ir saldumynais, po istorinės konferencijos laukė dar viena dovana – Vaidos Genytės, Egidijaus Bavikino ir pučiamųjų orkestro „Brass Bravo“ koncertas „Lietuviškos estradinės dainos. Radijo klasika“.
Autorės nuotr.