Šimtmečio detektyvas beieškant Nepriklausomybės sodo Jurbarke

Tauragė

Brigita ŠliužaitėŠaltinis: Etaplius.lt

Ruošiamės didelei šventei – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Jau dabar įvairios visos šalies, taip pat ir Jurbarko rajono bei miesto, organizacijos, įstaigos ir religinės bendruomenės tam intensyviai ruošiasi ir puošiasi. Gražus Jurbarkų seniūnijos noras pavadinti Jurbarkų aikštę Lietuvos 100-mečio vardu sulaukė ir pasipriešinimo, ir daug diskusijų. Šia proga norėtųsi priminti, kad Jurbarke prieš 90 metų buvo vieta, vadinta Nepriklausomybės sodu, kurioje buvo 10-mečio jubiliejaus proga pašventinti pamatiniai akmenys Lietuvos valstybės atkūrimo paminklui.

lietuvos-aidas-epaveldaslt.jpg

Gegužės 15-osios dienos šventę, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 10 metų jubiliejui, aprašo tuometinis Jurbarko švč. Trejybės bažnyčios kunigas Pranas Bikinas (kalba netaisyta). Spausdinta laikraštyje „Lietuvos aidas“ 1928 m. gegužės 23 d. Nr. 90.

lietuvos-aidas-juditos-straipsnis.jpg

Jau išvakarėse gegužės penkioliktos dienos juntama: nepaprastas judesis, rengimasis, širdinga nuotaika. Suaidėjus šventyklų varpams visi meta darbus ir skuba į maldos namus pasimelsti už Tų mirusiųjų vėles, kurie paguldė savo galvas dedant Lietuvos Nepriklausomybės pamatus. Iš ryto gi kartu su saulute pradeda kilti ir plevėsuoti ant visų rūmų ir namukų tautinės vėliavos. Artėjant aštuntai valandai visi skuba prie būsimos miesto valdybos būstinės, kur iškilmingai grojant orkestrui, saliutuojant šauliams ir nemažam būriui įvairių atstovų ir šiaip žmonių, iškeliama didelė tautos vėliava, aukščiausioje miesto daly. Iškėlus vėliavą sakoma prakalba ir įteikiama nusipelnusiems medaliai. Nors dar nėra 10-tos ryto, bet žmonių būriai lyg per kokius didžius atlaidus tik slenka, renkasi. Baigiant dešimtai renkasi į maldos namus įvairios mokyklos ir organizacijos.

Bažnyčion su savo gražiomis vėliavomis užima savo vietas: „Saulės“ gimnazija, pradžios mokyklos, Jurbarko pavasarininkai su vyčiais, šaulių būrys, namų savininkų draugija ir savanorių gražus būrelis. O šiaip žmonių vos tik telpa, nors ir erdvioje Jurbarko bažnyčioje. Laike šv. Mišių kaip ir išvakarės pamaldose gieda „Pavasario“ choras vedamas p. J. Pociaus. Laike pamaldų matyt daugybė net kitos tikybos žmonių, mat atvyko pasiklausyti įdomaus ir visiems mylimo choro. O choras tikrai artistiškai yra atlikęs: „Libra“. Viso 4 mišr. bals. „Malda žuvusiems už Tėvynę“ – Vanagaičio. „Pater Noster“ – Čaikovskio. „Tegurl“ Handelio, Mišios viso 4 mišr. bals. „Ofertorium angelus Domini” – Miterreto ir bažnytinę už Tėvynę himną, lydint dūdų orkestrui. Klausytojai nevienas pamanė, kad nebūtų gėdos pasirodyti ir didelėje bažnyčioje net kokio vakarų Europos didmiesčio.

Po pamaldų išsitiesia ilgiausia iškilmingos eisenos eilė. Ji stabtelėja kiek prie miesto valdybos, kur išnešamas Vytis ir toliau traukia prie iškeltos vėliavos. Čia skaitoma manifestas, sakoma prakalba ir giedamas himnas. Iš tos vietos judinasi į „Nepriklausomybės Sodą“, kur įvyko įdomus šventinimas paminklui pamatų. Jam dedant pamatus sumesta daugiau 500 litų, čia pat. Pašventinus pamatus kun. Kleb. J. Bikinui, po kelių prakalbų, griausmingas valio, skirstės kas sau į būstines.

Eisenoje visus sudomino gražus būrelis savanorių ir didžiulė eilė pavasarininkų. Mat pavasarininkai su savo gražiomis dainomis, mergaitės, ko ne visos, tautiniais rūbais traukė saviesp. Už tautinių rūbų įsirengimą verta tarti ačiū. Buvo net dvi poniutės tautiniais rūbais, su nuometais. Vėlų vakarą, lyg danguj žvaigždės sumirgėjo, sutviskėjo visas miestas.

Iliuminacijos gausumas ir jos įvairumas buvo dar negirdėtas kaip Jurbarkas, kad yra. Daugiausia, visus traukė p.p. Feinbergų elektros stoties sumanus apšvietimas ir sustiprinta jėga įrengtas gatvėje radio ruporas. Kur žmonės iki vėlaus vakaro klausės, kas girdėti Kaune. Gražus buvo parašas, elektra nušviestas ir prie pat Pašto įstaigos. Visi tomis sukaktuvėmis džiaugėsi ir gerai suprato, ką reiškia gyventi neturint priešo ant savo sprando. Buvo tokių ir sodžių, kur gana įdomiai, nor ir savotiškas iškilmes rengė. Kas gi buvo Jurbarke tai anot tos senutės: „Vaje tu mano, sviete, ko ir nebuvo. Ir didi daugybė pavasarinkų (pavasarininkų) ir didžių ponų ir kunigų ir vaikų kaip pupų. O jau svieto, svieto, kaip per šv. Roką. Pragyvenau 90 metų, o tokių štukų nemačiau ir jau daugiau man nebesulaukti, bet vaikai tai galės ir toliau džiaugtis, jeigu norės.“

Iš tikro galėsim džiaugtis, jei mokėsim vienybėje laikytis. O toji vienybė parodys ir išdykėliui lenkui, kad mums Vilniaus ilgėtis ilgai neteks, mes patys netrukus jį atsivaduosim.

Perskaičius 1918 m. gegužės 23 d. „Lietuvos aide“ spausdintą kunigo Prano Bikino straipsnį apie Valstybės atkūrimo 10-mečiui skirtą šventę Jurbarke, susidomėjome, kodėl ši šventė buvo švenčiama gegužės mėnesį, taip pat čia rašoma, jog po mišių eisena „judinasi į „Nepriklausomybės Sodą“, kur įvyko įdomus šventinimas paminklui pamatų“.

Pradėjus domėtis, kur yra ši vieta, skambinome Jurbarko sav. vyriausiajam specialistui, paminklotvarkininkui Viktorui Klepikovui, Kultūros paveldo departamento Tauragės sk. vyriausiajai valstybinei inspektorei Margaritai Karūnienei, etninės kultūros ir kraštotyros vyriausiajai specialistei Reginai Kliukienei, Krašto muziejaus darbuotojams. Tačiau nė vienas iš šių specialistų negalėjo tiksliai nurodyti vietos, kur buvo Nepriklausomybės sodas. Beje, sodais tuo metu vadindavo ir parkus. Krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė spėjo, kad tai galėjo būti dabartinio parko, kuriame stovi paminklas Vytautui Didžiajam, vieta; daugiau galėjo pasakyti apie Žydų sodą. Apie šią vietą rašoma ir A. Giedraičio-Giedriaus knygoje „Mūsų Jurbarkas“.

nepriklausomyb.jpg

Tai, kad 1928-ais kun. P. Bikino aprašytos eisenos metu pašventinti pamatiniai akmenys turėtų būti Nepriklausomybės sode, liudija ir redakcijai pateiktos kraštotyrininkės Almos Puidokaitės nuotraukos, kuriose matosi ši ceremonija. Regina Kliukienė, sukaupusi senųjų jurbarkiečių prisiminimus, žinojo, kad Nepriklausomybės paminklą ketinta statyti ir prie Bišpilio, tad ir Nepriklausomybės sodas galėjo galėjo būti ten. Ši mįslė nedavė ramybės redakcijos darbuotojams. Ilgi ginčiai, nuotraukų lyginimas ir galiausiai R. Kliukienės rasta kita publikacija 1929 metų spalio 10 d. „Lietuvos aide“ Nr. 231 viską sustatė į savo vietas.

Joje rašoma, kad Jurbarke statomi ne vienas, kaip buvo manoma, o du Nepriklausomybės paminklai: vienas Nepriklausomybės sode, antras Bišpilyje.

Toje pačioje žinutėje pranešama, kad spalio 3 dieną įvyko susirinkimas aptarti artėjančioms Vytauto Didžiojo sukaktuvėms. Buvo išrinkta komisija iš penkių asmenų, kurią sudarė klebonas Bikinas, gimnazijos direktoius P. Saulionis, Stankūnas, valsčiaus valdybos sekretorius.

Sprendžiant iš A. Puidokaitės nuotraukų ir šios publikacijos „Lietuvos aide“ tikėtina, kad Nepriklausomybės sodu buvo vadinamas Vytauto parkas. O vietoje, kur turėjo stovėti Nepriklausomybės paminklas, vėliau iškilo paminklas Vytautui Didžiajam. Apie tai knygoje „Vincas Grybas. Gyvenimo ir kūrybos drama“ rašo menotyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė: „Gavęs tokį pasiūlymą sukurti Nepriklausomybės paminklą Jurbarke, Grybas sumanė įkūnyti šią idėją simboliškai, įamžindamas Vytauto atminimą“. Paminklas buvo atidengtas 1930 m. rudenį. Parką prie paminklo dabar įprasta vadinti Vytauto vardu, tačiau, pasak Jurbarko r. sav. vyriausiosios architektės Gražinos Gadliauskienės, oficialiai toks pavadinimas nėra suteiktas. Jurbarko bendruomenė galėtų pasvarstyti, ar nereikėtų atgaivinti senojo pavadinimo arba bent jau įamžinti Nepriklausomybės sodo vardą.

„Mūsų laiko“ redakcijai nepavyko išsiaiškinti, kur tiksliai buvo numatyta pastatyti kitą Nepriklausomybės paminklą prie Bišpilio. Kaip rašoma 1929 metų „Lietuvos aide“, jis turėjo būti statomas šaulių būrio iniciatyva, bet taip ir neiškilo.

Vasario 16-oji buvo švenčiama ir gegužę

Kitas įdomus dalykas, kaip ši šventė Jurbarke, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo švenčiama prieš 90 metų. Visas įdomumas prasideda tada, kai žiūri į istorines ano laikmečio nuotraukas, ant kurių parašyta, jog įamžinta Vasario 16-osios šventė, bet žmonės vilki lengvais vasariniais drabužiais.

Ta tema kalbėjomės su humanitarinių mokslų Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotoja dr. Skirmante Smilingyte Žeimiene (nuotraukoje).

skirmante.jpg

Ji papasakojo, kad 1928 m. Ministrų kabinetas buvo įkūręs Vyriausiąjį komitetą Lietuvos Nepriklausomybės atgijimo 10-ties metų sukaktuvių iškilmėms ruošti.

Komitetas per spaudą ir visuose bažnytkaimiuose platino afišas-atsišaukimus ir siūlė gyventojams, kaip švęsti 1928 m. Vasario 16-ąją ir Gegužės 15-ąją. Nepriklausomybės paskelbimo dienai paminėti Vasario 16-ajai siūlė tokį scenarijų: visų tikybų dvasininkai turėtų iš anksto tikintiesiems paskelbti, kad tą dieną 10 val. šventovėse vyks iškilmingos pamaldos ir kad jose dalyvautų kuo daugiau visuomenės, būtų pakviesti aušrininkai, varpininkai, Didžiojo seimo atstovai, 1917 m. konferencijos dalyviai, savanoriai ir kiti nusipelnę asmenys.

Gyventojai raginti savo būstus papuošti „neišblukusių spalvų“ trispalvėmis, eglišakiais padabinti duris, sales, iškilmių vietose, taip pat languose, vitrinose išstatyti nusipelniusių nepriklausomybei veikėjų portretus, o vakare namus iliuminuoti elektros lemputėmis, jei nėra galimybių – išstatyti languose bent po dvi žvakutes. Moterys ragintos pasipuošti tautiniu kostiumu, vyrai – uniforma. Pasibaigus iškilmingoms pamaldoms visur turį prasidėti svarbiausiai dalis – iškilmingi posėdžiai, kuriuose tuo pačiu laiku susiburtų visos Lietuvos žmonės.

„Daugelyje vietovių taip ir švęsta Vasario 16-oji. O Gegužės 15-ąją siūlyta švęsti kitaip – džiaugsmingai, su dainomis, bažnyčiose taip pat aukojant mišias, giedant chorams, taip pat pasipuošus tautiniais drabužiais, kad visa tauta į tai įsijungtų. To meto nuotraukose, nors jose įrašyta, kad švenčiama Vasario 16-oji, bet jose žmonės užfiksuoti su pavasariniais ar net vasariniais drabužiais“, – teigia S. Smilingytė Žeimienė.

Humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Algimantas Kasparavičius (nuotraukoje) taip pat sutiko su „Mūsų laiku“ pasidalyti, kaip Vasario 16-oji buvo švenčiama Lietuvai atkūrus nepriklausomybę.

algimantas.jpg

Tiek Jurbarke, tiek ir visoje Lietuvoje prieš 90 metų Vasario 16-oji buvo švenčiama du kartus. Antrą kartą gegužės 15-tą. Kuo šios šventės skyrėsi?

Vasario 16-oji – Nepriklausomos valstybės atkūrimo diena ir Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo sušaukimo ir demokratinės Respublikos paskelbimo diena. Šios dvi valstybinės šventės tarpukario metais savotiškai konkuravo. 1919–1924 m. laikotarpiu pagrindinė, svarbiausia valstybės nacionalinė šventė buvo Vasario 16-oji. Tačiau po Steigiamojo Seimo sušaukimo ir demokratinės Respublikos paskelbimo 1920 m. gegužės 15 d., tuometinis šalies valdantysis elitas – daugiausia krikščionys demokratai, socialistai-liaudininkai ir socialdemokratai – palaipsniui pradėjo traktuoti, jog lietuvių tautai istoriškai yra ne tiek svarbus pats nacionalinio valstybingumo atkūrimo faktas, kiek to atkurto valstybingumo konkretus turinys, t.y. jo politinė forma – demokratinė Respublika.

Kairiųjų ir liberalių centristinių pažiūrų politikai buvo įsitikinę, kad lietuvių tautos istorinį išlikimą bei progresą gali garantuoti ne bet koks valstybingumas, o tik demokratinė respublikinė jo forma. Todėl jau nuo 1925-ųjų Lietuvoje Vasario 16-oji liko kažkiek pastumta į antrąjį planą, o kaip svarbiausia nacionalinė šventė pradėta švęsti Gegužės 15-oji – Steigiamojo Seimo sušaukimo ir demokratinės Respublikos paskelbimo diena. Vasario 16-osios, kaip svarbiausios nacionalinės šventės, atsisakyta todėl, kad Vasario 16-osios Deklaracijoje iš esmės nebuvo dar galutinai nustatyta būsimos valstybės forma bei santykiai su kaimynais. Iki pat Steigiamojo Seimo sušaukimo ir demokratinės Respublikos paskelbimo momento, formaliai juridiškai žiūrint, Lietuva dar nebuvo tikrai demokratinė respublika.

Tačiau, kaip žinia, 1926 m. gruodžio 17 d. Lietuvoje dešiniųjų iniciatyva ir rankomis buvo įvykdytas karinis-politinis perversmas. Jo esmė ta, kad vos per kelis mėnesius valstybė atsisakė parlamentinės demokratijos ir pasuko autoritarinės diktatūros keliu. Nuo 1927 m. balandžio 12 d. ligi pat 1940-ųjų vasaros demokratiniai rinkimai į parlamentą nebevyko. Taip pasisukus vidaus politikai tapo politiškai labai nebepatogu oficialiai minėti ir švęsti Gegužės 15-ąją, kaip Steigiamojo Seimo sušaukimo ir demokratinės Respublikos paskelbimo dieną. Todėl nuo 1929-ųjų nuspręsta, jog Vasario 16-oji – nacionalinio valstybingumo atkūrimo diena – tautai ir valstybei turi būti svarbesnė šventė, nei Gegužės 15-oji.

Taip tarpukario metais (1918–1940) palaipsniui ir susiformavo Vasario 16-osios šventės tradicija. Tiesa, visaliaudine švente Vasario 16-oji tarpukario metais vis dėlto dar netapo. Populiaresnė visuomenėje išliko Gegužės 15-oji, kada ir orai Lietuvoje palankesni viešoms liaudies šventėms. Tuomet žmonės pasilinksmindavo, kaip sakoma, „iš širdies“.

Kaip, Jūsų nuomone, derėtų tinkamai paminėti šią šventę? Jūsų palinkėjimai laikraščio skaitytojams

Formos požiūriu, Valstybės atkūrimo dieną Vasario 16-ąją galima švęsti labai įvairiai: šeimoje, gerų draugų kompanijoje ir net mitinge. Galima švęsti triukšmingai, spalvingai ir didelėje kampanijoje, bet man asmeniškai geriau tyloje. Ir siaurame draugų rate. Tada beveik visada pajauti ryšį su išėjusiais šeimos nariais, o per juos ir su visa Lietuva. Jos žmonėmis ir istorija. Jūra. Rašytojais. Muzika. Vilniumi. Kaimu. Ir dar daug kuo kitu... Tačiau svarbiausia švęsti taip, kad išties būtų šventa širdyje. Kad siela spurdėtų ir skristų. Kartais – netgi šauktų. Kad tai nebūtų vien tik formalus lietuviškos Trispalvės pakėlimas ar kažkokios valdiškos patetiškos, su daug žodžių, bet tuščiavidurės savo etiniu turiniu užstalės kalbos. Per šventes pavojinga kalbėti apie patriotizmą. Ypač per televizorių. Apie jį išvis geriau nekalbėti. Niekada. Patriotizmas, kaip ir meilė, yra individualus ir minta ne žodžiais, bet poelgiais. Svarbiausia vengti viešo vadovėlinio patriotizmo, kuris iš esmės gali nužudyti bet kokią tikrą šventę. Netgi demokratinio valstybingumo šimtmetį. Visus laikraščio skaitytoju, ką nors žinančius Lietuvai ir Jurbarkui, visiems to įstabaus grožio krašto žmonėms, poeto simbolisto ir diplomato Jurgio Baltrušaičio kraštiečiams Šimtmečio proga linkiu tik trijų dalykų: niekada nemeluoti sau, tikėti Lietuva bei gyventi taikoje su Dievu ir kaimynais: kaimyninėmis tautomis ir valstybėmis.. Manau, kad šiais politinio globalizmo, kultūrinio neapibrėžtumo ir etinio reliatyvizmo laikais tai svarbiausia.

KOMENTARAI (0)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt