PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Rugpjūčio 7 d. 16:56

Šimtmečio amatų puoselėtojai Rūta ir Vilmantas

Klaipėda

Eglė LingaitienėŠaltinis: Etaplius.lt


47919

Prasidėjus paskutiniajam vasaros mėnesiui tebesitęsia „Tautos šimtamečių ąžuolų“ apdovanojimo ceremonijos. Šįkart buvo pagerbta geriausios Kretingos rajonų bendruomenės, jų nariai bei iniciatyvos. Žemės ūkio ministerija, minėdama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, kaimo šviesuolius bei iniciatyvas pagerbia neeiline dovana – Stelmužės ąžuolo palikuonimis. Šiuo metu stelmužiukai dar auga laboratorijoje, todėl laureatams įteikti ąžuoliukų pasai, o jau ateinantį pavasarį ąžuoliukai pasieks laimėtojus ir įleis savo šaknis.

Daugiau nei pusšimtį metų kepamas „Salantų pyragas“ ne tik išgarsino mažą miestelį Kretingos rajone, bet ir tapo savotiška jo vizitine kortele. Regioną legendiniu pyragu aprūpinantys sutuoktiniai verslininkai Rūta ir Vilmantas Šiauliai džiaugiasi tokia kepinio sėkme, kurios, sako, nebūtų be tvirtos it kumštis šeimos. Prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, Velykas darbo ir užsakymų padaugėja keliskart. Suktis vos spėja, nes visi ant vaišių stalo pageidauja turėti pamėgtojo pyrago. Jį perka ir išsiruošusieji į svečius lauktuvėms. „Pro Salantus daug pravažiuojančių žmonių, nemažai jų stabteli nusipirkti pyrago. Vieni nori pamaloninti namiškius, kiti giminaičius, draugus ar pažįstamus. Prieš šventes didžiausias pirkimas. Tuomet pajuntame tikrą šventinę nuotaiką. Rodos, ir sėkmė šypsosi, ir žmonės laimingesni“, – kalbėjo R. Šiaulienė. Jos žodžiais, „Salantų pyrago“ specialiai niekada nereklamavo ir nekūrė dėmesį atkreipiančių istorijų. Žinia persidavė iš lūpų į lūpas, kartais gardėsiu pavaišinus svečius. O vietiniai su juo užaugo ir užaugino savo vaikus – Salantuose geidžiamiausiomis lauktuvėmis tapęs „Salantų pyragas“ kepamas nuo 1967-ųjų. Anuomet, švenčių dienomis, jį kepdavo visą parą. Norėdamos iškepti toną šių pyragų, kepėjos pagalbos prašydavo namiškių. Niekas neatsisakydavo, visi atsiraitoję rankoves triūsdavo per naktį. Ryte, jau nuo šeštos valandos, prie senosios kulinarijos parduotuvės nusidriekdavo ilga žmonių eilė – visi norėdavo nusipirkti šviežio pyrago. Senieji salantiškiai pasakojo, kad miestelyje šventėms pyragus kepdavo namų krosnyse, tie, kas neturėdavo, nešdavo kepti pas kaimynus. Nuo darbų laisvą valandą radusi R. Šiaulienė nenutylėjo: senojoje Salantų kepykloje, grįžus po mokslų, kelerius metus teko padirbėti ir jai, ir jos anytai. Tiesa, tik tuomet nenumanė, kad ateityje mėgstamas darbas taps šeimos verslu. Nuojauta neapgavo. Profesionali virėja ir maisto technologė, uždarius Salantų kepyklą, vietoj išeitinės kompensacijos pasiėmė įrangą: seną maišyklę ir plakiklį. „Jau tuomet, matyt, galvojau, kad toliau kepsiu pyragus“, – šypsojosi maloniai bendraujanti moteris. Po kelių nedarbo mėnesių Rūta su vyru Vilmantu namo rūsyje įsirengė kepyklėlę, prieš tai dar nusipirkę kepimo spintą ir kepimo krosnelę. Imtis verslo skatino ne tik noras susikurti darbo vietą, bet ir žmonės, pageidavę ir labai greitai pasigedę garsiojo pyrago. Pirmuosius kepalus sutuoktiniai kepė vieni dieną ir naktį, ilgainiui pasikvietė pagalbininkų. Pirmais metais Šiauliai iškepdavo po 8 kepalus per valandą, po dvejų metų – 32, o 2007-aisiais, atnaujinę įrangą, pajėgė iškepti 42 pyragus. Tačiau per šventes pyrago vis tiek pritrūkdavo. Dabar per dieną „ Salantų pyrago“ iškepa 40–50 kilogramų. Šventėms – apie 2 tonas. Nuosekliai dėliodama savo istoriją, R. Šiaulienė atviravo: buvo laikas, kai kepyklėlė dirbo dviem pamainomis. Tačiau ilgainiui apsiribojo viena, nes krūvis buvo per didelis. Kepėjos, atlikusios savo darbą, išeidavo namo, verslą įsukę Šiauliai sau to leisti negalėjo – dirbti ir viską sužiūrėti turėjo tiek rytinėje, tiek vakarinėje pamainoje. „Atrodė, kad kurį laiką net iš savo kiemo neišėjome, – prisiminė moteris. – Vaikščiojome iš namų į kepyklą, iš jos į namus.“ Individualią įmonę savo vardu įregistravo 1996 metais. Sėkmingai įsivažiavus, Salantų kultūros centras verslininkę paskatino „Salantų pyragui“ iškovoti tautinio paveldo produkto sertifikatą. Jį gavo išimties tvarka. Įprastai reikalaujama, kad gaminys, pretenduojantis vadintis tautiniu paveldu, skaičiuotų bent šimtą metų. Neoficialiu mažo miestelio Kretingos rajone simboliu tapęs „Salantų pyragas“ šimtmečio slenksčio nebuvo peržengęs, bet jau turėjo savo istoriją ir penkis dešimtmečius neblėstantį pripažinimą bei gausias valgytojų gretas. Rūta Šiaulienė turi išsaugojusi jau gerokai sutrintą ir apiplyšusią, nuo laiko pageltusią sovietmečiu veikusios Salantų valgyklos technologinę kortelę, kurioje kruopščiai surašytas pyrago receptas ir išsami jo gaminimo eiga. Salantus išgarsinęs kepinys vadinosi „Pagerintu naminiu pyragu“. Daugiau nei du dešimtmečius jį kepanti moteris prisiminė: pyragas buvo brangus, todėl tėvai gardėsį pirkdavo tik per Kalėdas, Velykas ar sulaukus svečių. Kepant šių dienų „Salantų pyragą“ skrupulingai laikomasi senosios receptūros, tačiau, verslininkės žodžiais, skonis kiek kitoks – pokyčius lėmė pakitusios ingredientų sudedamosios dalys.

Sutuoktiniai neretai girdi aplinkinius sakant, kad jie gyvenime ištraukė laimingą bilietą. Sėkmės istorijos, R. Šiaulienės žodžiais, niekas nepasakotų, jeigu šalia nebūtų vieningų ir tvirtų it kumštis artimųjų, o jie neįdėtų daug darbo ir pastangų. Ji savo gyvenimo nebeįsivaizduoja be gražia šeimos tradicija tapusio šventinio pyrago kepimo. Kūčių rytą visi susirenka kepykloje ir draugiškai kepa garsųjį „Salantų pyragą“ – savo ir kitų stalui. Į Šiaulių šeimą atėjusiai marčiai ir žentams pirmaisiais metais ritualas keistai atrodė, ilgainiui priprato ir tapo neatsiejama švenčių dalimi. R. Šiaulienė pusiau juokais, pusiau rimtai svarsto:. draugystę su pyragais, ko gero, jai lėmusios žvaigždės, mat gimė lapkričio 6-ąją – Pyragų dieną.