PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Sausio 22 d. 13:29

Šimtametė Jadvyga Lisauskienė niekada neskaičiavo savo metų

Ukmergė

Dainiaus Vyto nuotr.

Chrisija KvietkauskienėŠaltinis: Ukmergės raj. savivaldybės inf.


289786

Gražią žiemišką dieną, sausio 21-ąją, įspūdingo 100-ojo jubiliejus proga pasveikinta Ukmergės miesto gyventoja Jadvyga Bareikaitė-Lisauskienė.

Ukmergės rajono savivaldybės meras Darius Varnas ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Asta Leonavičienė gimtadienio proga jubiliatei linkėjo geros sveikatos, daug saulėtų dienų, artimųjų meilės bei kasdienių džiaugsmų. J. Lisauskienei įteikta gėlių, Mero sveikinimas, vienkartinė išmoka (412 Eur 50 ct) ir dovana – šilta antklodė.

„Aš niekada neskaičiavau ir negalvojau apie savo metus: gyvenau, dirbau, ką reikėjo, ir neskaičiavau. O dabar kiti suskaičiavo mano metus ir sveikina mane sulaukus 100 metų... O aš galvoju: jau šimtas! Nepamatai, kaip greitai gyvenimas praeina“, - stebėjosi ponia Jadvyga.

J. Lisauskienė gimė 1924 metais Stanislaviškių kaime, Musninkų valsčiuje (Ukmergės apskr.) ūkininkų Antano ir Leonoros Bareikų šeimoje. Šeimoje augo 8 vaikai: 5 mergaitės ir 3 broliai, kurių vienas buvo Jadvygos brolis dvynys. Tėvai turėjo daug žemės, todėl vaikai jiems padėdavo dirbti sunkius ūkio darbus.

1948 metų gegužės mėnesį Bareikų šeima buvo ištremta į Igarką, Krasnojarsko kraštą. Trys vyriausi vaikai, kurie jau turėjo savo šeimas, liko gyventi Lietuvoje. Suėmimų ir tremties vingiuose likimas negrįžtamai pasiglemžė brolį dvynį, amžino įšalo žemėn atgulė ir senyvi tėvai. Nors gyvenimas nelepino, ponia Jadvyga niekada nieko nekaltino, niekam nepriekaištavo, nieko neteisė, nesiskundė, nejautė neapykantos, mokėjo atleisti. Visada stengėsi padėti kitiems, išklausyti, paguosti, suprasti.

Padėdami vienas kitam, ten, tremtyje, jauni žmonės išgyveno negandas ir sunkumus, bei sukūrė gyvenimą iš naujo. Ten, Igarkoje, Jadvyga sukūrė šeimą ir susilaukė dukters. 1965 metais šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Ukmergėje. Čia gimė ir sūnus, kuris šiuo metu gyvena ir dirba Ukmergėje bei nuoširdžiai rūpinasi savo mama.

Paprašyta papasakoti apie savo sveikatą, J. Lisauskienė pirmiausiai pasiskundžia, kad atmintis jau prasta. Po to ima dalintis prisiminimais apie vaikystę ir jaunystę: artimuosius ir draugus, savo tėvų namus ir gėlynus prie jų, taip pat darbus, kuriuos nudirbdavo, ir pramogas, kuriomis mėgavosi. Prisiminimai tokie ryškūs, taip tiksliai apibūdinamos detalės, kad, atrodo, visa tai buvo taip neseniai. Pasakoja ir rodo senas nuotraukas, gausybę savo rankdarbių – megztų, nertų, siuvinėtų – ir dar Lietuvoje prieš tremtį jos mamos austą rankšluostį, kurį tik per stebuklą pavyko išsaugoti.

Senolę dažnai aplanko anūkės Akvilės šeima, po to ponia Jadvyga su meile pasakoja, koks protingas ir žavus jos keturmetis proanūkis.

Pasak artimųjų, tikėjimas, šeima, glaudūs ryšiai su artimaisiais ir meilė jiems, seniai, bet nepamirštamai tėvų įdiegtos vertybės, atjauta ir meilė kitiems: tai ir yra ponios Jadvygos ilgaamžiškumo paslaptis.