| Naujausi | Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | Specialiosios rubrikos | +Projektai |  etaplius TV |
Šimtąjį jubiliejų atšventęs Jonas Ziberkas savo dešimčia metų jaunesnę žmoną Ireną pirmąkart išvydo vežamas į tremtį – per siaurą gyvulinio vagono langelį, apkaustytą geležimi. „Man mintis tokia šovė: gal čia mano žmona bus?“ – prisimena jis. Antrą kartą Ireną Jonas pamatė daugiau nei po dešimtmečio ir nuo to laiko nebeišleidžia jos iš akių. Kovo mėnesį jiedu minės 63-iąsias vestuvių metines.
Ryški praeitis, blanki dabartis
Į Jono ir Irenos duris pasibeldžiu nelaukta ir netikėta, tačiau namų šeimininkė mane priima be didesnės nuostabos. Prieš mėnesį, sausio 16-ąją, jos vyrui sukako 100 metų – nedideliame Ziberkų bute ta proga mindžikavo būrelis žurnalistų, lankėsi Šiaulių miesto meras. „Žinote, ne kiekvienas tiek metų sulaukia“, – paaiškina Irena, ant baltos staltiesės dėliodama puodelius. Tuomet nueina į virtuvę. Girdžiu, kaip sako vyrui: „Pas tave atėjo.“
Sugrįžta nešina arbata, tarpduryje pasirodo ir Jonas. Šviesus, kalbus – labiausiai jam patinka pasakoti apie praeityje nuveiktus darbus. „Kas dabar vyksta, jis neprisimena, o kas buvo seniau, atsimena labai gerai – su visais skaičiais, su visomis smulkmenomis“, – šypsosi Irena ir drauge su vyru pradeda pasakoti nepaprastą jų pažinties istoriją.
Pastebėjo pakeliui į tremtį
1941 m. birželį Lietuvoje prasidėjo masiniai trėmimai į Sibirą. Tą nelemtą vasarą Jonas, tuomet 25-erių metų karininkas, sugrįžo į gimtąjį Gaižiūnų kaimą Utenos rajone aplankyti savo tėvus ir dvi seseris. Tačiau atostogos neužsitęsė: netrukus Jonas ir jo šeima atsidūrė tremties simboliu tapusiame gyvuliniame vagone.
Netradiciškai. „Baltos suknelės nebuvo“, – sako Irena, rodydama į miegamajame kabančią vestuvių nuotrauką. Tiesa, dėl to poros santuoka nė kiek nenukentėjo.
Tokia pati lemtis ištiko 15-metę Ireną, jos 6 metukų seserį ir tėvus, gyvenusius Plateliuose. Irena dar ir šiandien atsimena košmarišką kelionę į niekur – taip tuo metu rodėsi. Susodinti ant lentų tamsiuose traukinio vagonuose, žmonės galėjo tik spėlioti, kur yra vežami. Buvo tokių, kurie kelionės tikslo taip ir nepasiekė.
Irenai ir jos mažajai sesutei buvo paskirta užduotis. Su kareivių ir šautuvų palyda jos nešiojo vandenį ištroškusiems tautiečiams. Naujosios Vilnios stotyje Ireną, rankose laikančią kibirą vandens, ir pastebėjo prie vagono langelio rymojęs Jonas. „Buvo seserys – viena mažesnė, kita didesnė. Ta didesnė man krito į akis, gerai ją įsižiūrėjau“, – sako jis.
Dirbo kartu su uošviu
Irena į Sibirą keliavo kaip tremtinė, o Jonas – kaip nusikaltėlis, todėl abu atsidūrė skirtingose vietovėse. „Kaip baisu buvo, kai nuvažiavome. Iš pradžių be galo sunkiai dirbome – turėjome rauti mišką, medžių šaknis. O buvo ponių, kurios jokio darbo nedirbusios. Bet tremtyje visi lygūs“, – prisimena Irena.
Miške nuo 5 val. ryto iki 5 val. vakaro darbavosi ir Jonas, įkurdintas viename iš Sovietų Sąjungos lagerių. Ironiška – kartu su juo dirbo būsimasis vyro uošvis – nuo šeimos atskirtas Irenos tėvas, tačiau tuo metu nė vienas apie būsimus giminystės ryšius nenutuokė. „Gyvenome beveik tame pačiame barake, kartais pasikalbėdavome. Bet jis susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Tik paskui su Irena išsišnekėjome“, – sako Jonas, taip pat netekęs tėvų Sibire.
Sutapimų (ne)būna?
Lėtai bėgant tremties metams, situacija šiek tiek gerėjo. Irena, baigusi kursus, įsidarbino ligoninėje. Jonas pradėjo vadovauti statybininkų brigadai, buvo mylimas darbininkų ir vietinės valdžios. „Mano tėvas buvo ūkininkas, tai ir aš prie ūkio buvau: penkerių metų jau malkas mokėjau skaldyti, devynerių metų šieną su dalgiu pjoviau“, – šypsosi Jonas.
Valdžia taip mėgo darbštų lietuvį, kad paaiškėjus, jog Jonas jokių nusikaltimų gimtinėje neįvykdė, prašė jo pasilikti lageryje. „Išvežė mane pas ponus, pralaikė 15 dienų. Siūlė būti karvidės ir arklidės viršininku, kurio atlyginimas – 900 rublių. Atsisakiau ir išvažiavau aplankyti seserį, gyvenusią kitoje Sibiro vietovėje“, – sako jis. Sutapimas ar ne, tačiau ten, kur gyveno Jono sesuo, buvo įsikūrusi Irena su savo mama ir seserimi.
Atmintis. „Bačka“ nebeveikia“, – nusišypso Jonas, omeny turėdamas savo atmintį. Užtat akimirką, kai pirmą kartą išvydo savo žmoną, jis atsimena kuo puikiausiai.
Bijojo geriančių ir mušančių
Jonas tvirtina, kad antrąkart pamatęs Ireną, iškart ją atpažino, o pati Irena tik linksmai numoja ranka: „Kažin.“ Kaip ten bebūtų, jiedu iš karto vienas kitam patiko ir po kelių draugystės mėnesių iškėlė kuklias vestuves.
Tiesa, abu toli gražu nebuvo jaunuoliai: Jonas tuomet ėjo 37-uosius, Irena – 27-uosius metus. „Už svetimo, kitos tautos, tekėti nenorėjau. O savų tinkamų iki tol nepasitaikė. Buvo toks vienas, bet nesirišo kalba, viskas išeidavo atbulai. O su Jonu visai kitaip, prie jo traukte traukė“, – užsitęsusios mergystės metus aiškina Irena ir priduria, kad labiausiai bijojusi ištekėti už vyro, kuris muša ir geria. Tačiau Jonas per 62 vedybinio gyvenimo metus nė karto nepakėlė rankos, stikliuko kilnoti taip pat nemėgo – darbininkų skvernuose aptikęs butelį, jį sudaužydavo į medžio kamieną.
Pasirinko Šiaulius
Susituokusi pora tremtyje išgyveno dar dešimt metų – ten jiedviem gimė sūnus, ir pagaliau pasitaikė proga sugrįžti į Lietuvą. Jonas tik trumpam teužsuko į savo kaimą – iš pažįstamų buvo girdėjęs, kad tremtiniams nesaugu apsistoti gimtosiose vietose – gali išvežti ir vėl. Todėl įsikūrė Šiauliuose. Čia netrukus atvažiavo ir Irena su sūnumi.
Šiauliuose sutuoktiniai iš karto gavo darbus: Irena plušėjo ligoninėje, Jonas – statybose. Vyras ir vėl vadovavo brigadai, buvo vertinamas pavaldinių ir viršininkų. Taip gražiai, ramiai ir bėgo jų gyvenimas.
Kasdienėje rutinoje – meilūs prisilietimai
Paklausta, kada buvo laimingiausia su vyru, Irena sako, kad laiminga buvo visados. „Nežinau, matyt, mums pasisekė sueiti. Aišku, gyvenime visko buvo – ir pasipykdavome, ir pasibardavome. Ir dabar visko būna. Bet čia susipykstame, čia jis vėl apsisukęs kalbina. Tada ir aš negaliu nekalbėti“, – šypsosi ji.
Moteris atvira – tiek metų sulaukti nei vienas, nei kitas nesitikėjo. „Atrodo tas pats žmogus, bet į save nebepanašus“, – sako Irena.
Tačiau tai – tik išorė, nes jausmai viduje išliko tokie pat stiprūs. „Mylėjau jį ir myliu. Vakare su ranka apglostau galvutę, kaktą, ausytes. Kitą kartą ranką uždedu, pabūnu. Jis irgi apkabina, prisiglaudžia, pabučiuoja. Taip ir gyvename, kol Dievas duos“, – pokalbį užbaigia Irena.
0 0 0 0 0 0 0 0
1 1
0 0 6 6 1 8 0 0 0 0 0 0
0 0 0 0 0 0 0 1 0 0 0 0 4 0 0 0 0 0 0 3 0 0 0 0 0 0 0 3 3 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 8 1 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0 0
