Simė iš Tamsos surado šviesą

Panevėžys

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt

48937

Tikriausiai nerastume žmogaus, kuris bent kartą gyvenime nebūtų pagalvojęs, kaip pasikeistų pasaulis, jei vieną rytą jis prarastų regėjimą. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad baimė apakti užima trečią vietą didžiausią baimę keliančių būklių sąraše. Labiau bijoma tik vėžio ir AIDS.

Koks yra neregio gyvenimas, savo kailiu galėjo patirti neseniai per LNK televiziją rodyto realybės šou-eksperimento „Tamsoje“ dalyviai.

Pagal laidos sumanymą, aštuonioms savaitėms visiškoje tamsoje buvo apgyvendinti regintys dalyviai, kuriems neįprastoje aplinkoje išgyventi padėjo realiame gyvenime neregintys žmonės.

Realybės šou pagrindinis prizas – 20 tūkst. eurų – atiteko neregio Andžėjaus Ravano ir matančiosios Simonos Karinauskaitės porai.

Charizmatišką asmenybę, muzikantę, renginių organizatorę Simoną Karinauskaitę dauguma pasvaliečių pažįsta kaip Simę iš Tamsos. Dvidešimt penkerių metų mergina „Darbo“ skaitytojams sutiko papasakoti apie dalyvavimą realybės šou.

1.jpg

– Kas privertė Simę iš Tamsos nerti į tamsą?

– Mano vaikystė prabėgo Dagių kaime. Gyvenome nepasiturinčiai, nuolat buvo juntamas nepriteklius, gražių, šviesių dalykų buvo labai nedaug. Šeimoje augome šeši vaikai, vėliau tėtis išėjo gyventi pas kitą moterį, su kuria susilaukė dar keturių vaikų. Aš esu vienintelė, norėdama padėti broliams, sesėms, tėvams, pabėgusi iš to gūdaus kaimo.

Norėjau važiuoti į Vilnių ir jį užkariauti. Galvojau apie įvairius televizinius projektus, bet troškau, kad jie būtų nebanalūs, įdomūs, turėtų prasmę. Ir štai tada pamačiau projekto „Tamsoje“ reklamą…

Besimokydama Saločiuose, kartu su mokytoju Baliu Tuskėnu buvome sukūrę muzikinę grupę „Iš tamsos“. Baigus mokyklą mokytojas man pasakė – imk grupės pavadinimą, imk sparnus ir skrisk toli, toli… Taip atsirado mano pseudonimas Simė iš Tamsos. Tad, kai atsirado galimybė nerti į tikrą tamsą, supratau, jog tokios progos negaliu praleisti.

– Bet juk tu – muzikantė, rokerė, laisvas žmogus. O čia – televizija su savo griežtomis taisyklėmis ir gyvenimas tarp keturių sienų visą parą stebint kameroms…

– Esu žmogus, kuris ieško iššūkių, ekstremalių išbandymų. Kartu savo veikloje noriu įžvelgti prasmę. Man buvo įdomu ir svarbu atrasti neįgaliųjų pasaulį, sužinoti, kaip jie gyvena, ką jaučia. Norėjau juos pažinti. Supratau, kad šis projektas skirtas būtent man.

– Papasakok apie atranką.

– Buvo labai daug pretendentų, kurie turėjo įveikti tris atrankos etapus. Pirmajame ir antrajame etape buvo tiesiog pokalbis su projekto atstovais. Finalinėje atrankoje buvo likę gal keturios dešimtys žmonių, kurie turėjo parodyti kokį nors numerį. Aš prisistačiau kaip muzikantė. Tiesą pasakius, dvejojau, kad pateksiu į projektą, ar juo labiau jį laimėsiu, tačiau viskas susiklostė daugiau negu gerai.

– Koks buvo jausmas, kai pasinėrei į akliną tamsą?

– Kai tiesioginio eterio metu man buvo uždėti šviesos nepraleidžiantys akiniai, jaučiausi ramiai. Mums buvo sakoma, kad viso projekto metu bus vienokia ar kitokia galimybė išvysti jei ne saulės šviesą, tai bent jos spindulėlį.

Bet kai vedė į autobusą, vešiantį link namo, kuriame vyks projektas, staiga pasijutau maža ir silpna. Atvykus į vietą man padavė neregio lazdelę ir liepė nusiimti akinius. Dairiausi aplinkui ir nieko nemačiau – vien aklina tamsa, juoda erdvė, kurioje nieko nėra… Širdis nusirito į kulnus ir tik tuo metu iš tiesų supratau, kur patekau. Patyriau šoką. Tai buvo pati sunkiausia projekto akimirka.

– Ką reiškia reginčiajam gyventi tamsoje?

– Iš pradžių buvo sunku. Elementariausias ėjimas į tualetą tapo iššūkiu. Tas pats ir su maistu. Kol aš išmokau surasti šaldytuvą, atrasti, kur sudėti produktai… Sakė, kad valgant tamsoje skonis geresnis, bet man nebuvo nei skaniau, nei geriau. Erzino, kad nematau, ką valgau, nežinau, ar tai šviežia… Bet vėliau pripratau, o projekto pabaigoje gaminau ir salotas, ir šaltibarščius. Barjerų nebeliko, tiesiog reikėjo susigyventi su neįprastu iki tol gyvenimo būdu.

Slėgė ir pati aplinka. Buvome uždaryti visiškoje tamsoje, negalėjome kur norime eiti, ką norime daryti. Kai kuriems projekto dalyviams nuo to pradėjo „važiuoti stogas“.

Laimei, man to pavyko išvengti. Daug padėjo dar prieš projektą lankyti psichologijos kursai, kuriuose buvo kalbama, kaip išlikti ramiam tam tikrose ekstremaliose ar ribinėse situacijose.

Be to, į projektą „Tamsoje“ aš atėjau dviem savaitėmis vėliau. Čia visi jau buvo susidraugavę, tad man teko prie jų taikytis. Sunkiausia buvo surasti savos dūšios žmogų…

– Andžėjus buvo tas žmogus?

– Taip, mūsų mąstysena sutapo. Nesunkiai rasdavome temų ilgiems bendriems pokalbiams. Andžėjus, nors labai jaunas, tačiau ne pagal metus protingas. Nuo mažų dienų buvo silpnaregis, o pastaruosius ketverius metus gyvena visiškoje tamsoje. Turi sužadėtinę Vaidą, kuri jau dešimt metų gyvena tamsoje. Ši pora man geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir sugyventi – ir vienam su kitu, ir su pasauliu. Pavyzdys, kad ir turint negalią galima džiaugtis gyvenimu ir viskuo domėtis.

Vaida ir Andžėjus gyvena atskirai nuo tėvų. Jie puikiai išmano šiuolaikines technologijas ir jomis naudojasi: nuo žmogaus balsu kalbančių telefonų iki dulkių siurblių robotų.

Vaida mane išmokė Brailio rašto. Nors pirštu užčiuopti rašmenis sekasi ne taip gerai, tačiau akimis skaitau jau laisvai. Išmokau naudotis neregio lazdele: pajusti, kai artiniesi prie kokio nors objekto, aplenkti kliūtis ir t. t. Tai patirtis, kuri ateina per tam tikrą laiką. Kadangi turėjau puikius mokytojus neregius, viską įsisavinau gerokai greičiau ir lengviau. Apskritai, projekte buvau iš tų, kurie labai greitai prisitaikė prie naujos aplinkos, tai galbūt padėjo išvengti ir „karštosios kėdės“.

– Ar yra šansų, kad tavo ir Andžėjaus bei Vaidos draugystė prasitęs ir realybėje?

– Manau, kad taip, jau gavau pakvietimą į kitais metais vyksiančias jų vestuves. Taip pat pažadėjau jiems aprodyti Pasvalio kraštą.

– Kaip dalyvavimas projekte pakeitė tavo požiūrį į negalią?

– Aš galvojau, kad negalios kankinami žmonės yra linkę į depresiją ir labai priklausomi nuo kitų. Pasibaigus projektui, mano nuomonė pasikeitė 180 laipsnių. Dabar galiu drąsiai sakyti, kad neįgalieji – šaunūs, puikų humoro jausmą turintys ir be kitų pagalbos gyventi sugebantys žmonės.

Dalyvavimas šiame realybės šou man davė suvokimą, kad jei kada gyvenime apakčiau ar tapčiau neįgali, tikrai nebūčiau ta, kuri pultų į depresiją. Aš varyčiau, daryčiau viską, kad pasaulis mane išgirstų.

– Ir visgi – tai realybės šou. Koks jausmas, kai tave kiaurą parą stebi vaizdo kameros?

– Tamsa mus gelbėjo. Kadangi nematėme nei kamerų, nei operatorių, buvo daug lengviau būti savimi. O kai tam tikromis akimirkomis buvo įjungiama šviesa, kai mačiau kamerų objektyvus – jaučiausi nejaukiai, susivaržiusi. Ir tai buvo ne tik man, bet ir visiems projekto dalyviams.

– Ar buvo kažkas, ko nematė televizijos žiūrovai?

– Niekada nedalyvavau jokiame realybės šou ir buvau tikra, kad visuomet yra kažkoks scenarijus, kad dalyvių elgesys yra vienaip ar kitaip koreguojamas. Bet nieko panašaus nebuvo. Žiūrovai nematė tik tų vietų, kai mes buvome tualete. Daugiau neturėjome jokio privatumo – buvome stebimi 24 valandas per parą.

– Koks buvo jausmas, kai po kelių savaičių pamatei šviesą?

– Per visą projektą mes du kartus galėjome pamatyti šviesą. Tai buvo savotiškas prizas, paskatinimas už gerai atliktas užduotis. Man pirmas kartas buvo po trijų savaičių tamsos. Labai sunku tiksliai nupasakoti tą jausmą… Jautiesi pakylėtas, kupinas energijos, tarsi su sparnais… Aplinkui viskas taip gražu, spalvota… Vaikštai ir negali atitraukti akių nuo žmonių, medžių, jūros…Žvelgi į savo rankas ir atrodo, kad jos ne tavo… Tai nepamirštama euforija. Atrodo, gyvenime nieko daugiau nebereikia, galėjimas matyti tampa didžiausiu turtu.

– Ar tikėjaisi sulaukti tokio žiūrovų palaikymo?

– Tikrai ne. Į projektą aš atėjau garsiai ir trankiai – pasipuošusi sparnais, su fanfaromis. Buvau savotiška išsišokėlė. Tokie žmonės mūsų visuomenei nelabai patinka. Ir tuo metu tikrai negalvojau, kad užsitarnausiu tiek žiūrovų simpatijų ar juolab laimėsiu šį realybės šou. Mano stiprybė buvo tame, kad buvau kitokia – energinga, veržli, muzikali, artistiška. Žmonės tai įvertino.

– Kartu su Andžėjumi laimėjote 20000 eurų. Kam skirsi savo pinigų dalį?

– Planuoju padėti mamai suremontuoti namą. Noriu padėti tėvo vaikams. Jiems aš esu autoritetas, jie mane stebi, palaiko. Nuvešiu juos į kokį gerą koncertą, nupirksiu gitarą. Noriu, kad jų gyvenime atsirastų daugiau šviesos, kad jie labiau pasitikėtų savimi.

– Nori pasakyti, kad Simė iš Tamsos surado šviesą?

– Tą akimirką, kai išvažiavau iš sodybos, kurioje buvo filmuojamas projektas, aš labai aiškiai supratau, kad visapusiškai išėjau iš tamsos. Pergalės džiaugsmas jau šiek tiek išblėso, bet tos pirmųjų dienų, kai vėl galėjau matyti, emocijos niekur nedingo. Jų ir suvokimo, koks yra gražus pasaulis, aš nepamiršiu niekada.

– Ačiū už pokalbį.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt