Silentium

Vilnius

Marco Tamma nuotr.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

22013

Silentium reiškia tylą. Prasidedant gruodžiui, šis žodis aktualus. Tiesa, visi tuoj pasakys, jog gruodis – švenčių mėnuo ir ne metas kalbėti apie tylą, gyventi tyloje. Tai nebus visiška tiesa. Sukluskime. Juk gruodis prasideda adventu – tylos ir susikaupimo laikotarpiu. Ir tęsis jis iki pat Kalėdų. Būtent šiuo metu reikia ypač įvertinti tylą, kuri tarsi svetima prasidedančiam švenčių šurmuliui. Jei jau pradedi gruodžio pradžioje švęsti, tai, atėjus Kalėdoms, būsi visiškai išsisėmęs ir didžiosios metų šventės nebebus mielos. O ir koks gražus lotyniškas žodis, apibūdinantis tylėjimą, – silentium.

Jakutis

Atsiras tvirtinančiųjų, jog gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimai. O gyventi nepastebimai yra labai sunku, nes, mylėdamas ar mirdamas, žmogus trokšta būti paimtas už rankos. Bet būtent tyloje geriausia susitikti su savo siela. Vienoje itin pamaldžioje knygutėje skaičiau, kad laimingas žmogus yra tada, kai jo siela laiminga. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radus ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių.

Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkaborius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingway’us manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Paradoksalu, bet siela geriausiai atsiskleidžia pačiuose kūniškiausiuose reikaluose, kur tiesiog fiziškai pajunti žmogaus skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai. O jei apie man įsiminusias knygas sielos tema, tai norisi išskirti Viktoro Emilio Franklio „Žmogus ieško prasmės“.

Kam nepatinka tiesmukiški pavadinimai nesiūlyčiau šios knygos nustumti į šoną. Austrų psichiatras
V. E. Franklis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, greta iškeldamas kūnišką, psichinį ir dvasinį matmenis bei viso to įtaką žmogaus vystymuisi. Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – kaip žmonės gali ištverti fašistinėse koncentracijos stovyklose, antroji – apie tai, kas gali padėti ištverti kasdienybę šiandien.

Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne. Mano galva, šiandien žmonėms labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į puikybę, pavydą ir rūstybę. Kai šie dalykai užvaldę, nelengva juos įveikti.

O grįžtant prie gruodžio, tai dažniausiai šis mėnuo prabėga labai greitai. O po gruodžio dar sausis, vasaris ir jau pavasaris. Na, o jeigu apie šventes, tai gruodį išskirčiau tokias dvi – Šviesos dieną ir Kalėdas. Tiesa, tikintiesiems dar šį mėnesį aktuali Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo diena, bet pradėsiu nuo Šviesos dienos, apie kurią gal nedaugelis ir žino.

Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. gale vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau.

Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors, jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius – Kasparą, Baltazarą ir Merkelį. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Tiesa, dar anksčiau, radau parašyta, senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru iš pipirų padarytu padažu.

Mūsų filologas A. Vištelis–Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo gero ir pikto pažinimo medžio. Dėl to prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalantį kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Dabar Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos, nors jau ir 11-ąjį mėnesį, lapkritį, jos bando pasiglemžti.

Paskaičius A. Vištelį-Višteliauską, tampa nebeaišku, ar Adomas Ievą sugundė obuoliu, ar Ieva Adomą. Kaip ten bebūtų, abu kalti, ką ir šiuolaikiniai vyrai sako apie išpopuliarėjusius priekabiavimo skandalus – kaltos abi pusės.

Adomas hebrajiškai „žmogus“, „raudonas molis“. Adomus veikia Saturno planeta. Tai apribojimų planeta, kuri sukelia visokių kliūčių gyvenime bei pažeminimą, priešiškumą, sudaro sąlygas netgi pakliūti į kalėjimą. Adomai – vieniši, pesimistai, baikštūs, pasmerkti priešlaikiniam senėjimui, turintys potraukį į alkoholį ir tendenciją savižudybei žmonės. Nemėgsta disciplinos, tai revoliucionieriai bei įstatymų pažeidėjai. Tik po 35-erių metų „susikrato“ ir užsiima pagrindiniu darbu. Domisi okultizmu.

Žodžiu, vyrai, apie mūsų pirmtaką nieko gero nepasakyta. Visiškai kitaip apibūdinama Ieva. Ieva – lotyniškai ir hebrajiškai „gyvenimo davėja“. Ievos savo esme yra lyderės, neįsivaizduojamai stiprios asmenybės, kurios niekada nelieka nepastebėtos. Tai patrauklios, impulsyvios, savo vertę žinančios moterys. Ievoms patartina neužsisklęsti savyje, savo jausmuose, neapsiriboti tik savo įspūdžiais, nes kitu atveju jos pradės konfliktuoti su supančiu pasauliu. Ievos visada pasiekia gerų laimėjimų. Joms būdingas kilniadvasiškumas, pasididžiavimas, siekiant sukurti ką nors nauja, fizinė ir dvasinė jėga, autoritetas, valdžios siekimas, iniciatyvumas, atsakomybės jausmas, teisingumas ir praktiškumas. Mylinčios Ievos – nepasotinamos ir valdingos: kuo daugiau myli vyrą, tuo labiau stengiasi jį „pajungti“ sau.

Istorija, kaip Adomas ir Ieva paragavo uždrausto medžio vaisiaus, visiems žinoma. Vis dėlto tas medis drauge suteikė ir pažinimą, už kurį mokame mirtimi, bet jis mus daro žmonėmis. Būtent amžinoji gėrio ir blogio kova žmoniją varo pirmyn. Tai ji kuria moralės dėsnius, filosofines sistemas, mitus, pasakas, Holivudo filmus. Nors, blogį ir gėrį pažinę, pirmieji žmonės mirė, mes esame Adomo ir Ievos palikuonys, taigi rojuje prasidėjusi istorija tęsiasi. O kai ateis pasaulio pabaiga, gal vėl grįšime ten, iš kur kilome, – į linksmybių sodą.

Būdama vos 51 metų, amerikietė Anna Halprin išgirdo baisią diagnozę – žarnyno vėžys. Medikai tikino, kad padėti jai nebegalima, nes ligos stadija pažengusi. Atrodytų,
A. Halprin nebuvo kitos išeities – tik susitaikyti su artėjančia mirtimi. Tačiau ji pasirinko kitą kelią. A. Halprin pradėjo šokti, vos išgirdusi savo diagnozę. Neįtikėtina, bet šoka ji jau 40 metų ir ne dėl pramogos, o, kaip pati tikina, dėl sveikatos. Mat šiandien 90-metį perkopusi moteris teigia taip išsigydžiusi vėžį.

Anna tikina, kad nieko antgamtiško šioje situacijoje nėra. „Pasveikimo mechanizmas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, tiesiog reikia leisti joms veikti“, – sakė moteris. Šiandien ji pasirodo įvairiuose šokių festivaliuose ir moko šokti kitus. Stengiasi, kad šokyje judesiai būtų jungiami su mintimis. „Aš mokau žmones įsiklausyti į savo kūną. Jie gali patys save išgydyti, aš tik parodau būdą“, – pasakojo A. Halprin.

Rudens žiemos sandūroje norisi pakalbėti ir apie orus. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Lietuvos sinoptikai aiškinasi, jog ilgalaikių orų jų tarnyba neprognozuoja. Tai daro Europos centras, iš kurio paimtus duomenis lietuviai pateikia šalies gyventojams. Girdėjau sinoptikus, besiskundžiančius, jog būna tokių situacijų, kai iš dviejų skirtingų modulių gaunama visiškai skirtinga informacija, pavyzdžiui, vienas rodo, kad rytoj bus 20–25 laipsniai šalčio, o kitas – 25–30. Pasirodo, tokiu atveju sinoptikas pats turi nuspręsti, kuris, jo manymu, modelis apskaičiavo oro prognozę tiksliausiai. Ir galiausiai, numatydamas, kaip ciklonai ar anticiklonai gali judėti, sinoptikas savo galvoje turi įvertinti ir pats padėti tašką, kad bus „taip“.

Todėl kartais verčiau norisi pasitikėti senolių išmintimi. Yra daugybė pastebėjimų, pavyzdžiui: jei spalį ima snigti ir šalta – sausis bus gražus, spalis miglotas – žiemą gausiai snigs, jei mažai grybų ir daug riešutų – bus rūsti žiema. Šalčius mums praneš varnos. Jei prašvitusį rytą pamatei tupinčias varnas ant aukščiausio kamino ar televizijos antenos viršūnės – žinok, kad ateina šalčiai. Senoliai sako, jog vis dėlto geriausiai orus apsprendžia Šv. Martyno diena – lapkričio 11-oji. Kokia bus ši diena, tokios bus ir Kalėdos. Jei per Martyną lietus – per Kalėdas ledas, o jei per Martyną ledukas – per Kalėdas lietus ir jokios žiemiškos nuotaikos.

O jei dar ką šviesesnio ir linksmesnio apie gruodį, tai norisi prisiminti šį mėnesį gimusiuosius. O gimė šį mėnesį daug žymių žmonių: Barbora Radvilaitė, Horacijus, Jeanas Sibelius, Arvydas Sabonis, Kim Basinger, Britney Spears, Julianne Moore, Andrius Kubilius, Kirkas Douglasas, Woody‘is Allenas, Denzelis Washingtonas, Nelly Furtado, Frankas Sinatra, Giannis Versace‘is, Hectoras Berliozas, Maria Callas, Woodrowas Wilsonas, Waltas Disney‘us, Stevenas Spielbergas, Radjardas Kiplingas, Raineris Maria Rilke‘ė, Ludwigas van Beethovenas, Juzefas Pilsudskis, Josifas Stalinas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kt. Gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, yra gimęs fizikas Džeimsas Preskotas Džaulis, poetas Adomas Mickevičius, roko atlikėjas Ricky‘is Martinas, rusų dainininkas Dima Bilanas. Be abejo, yra ir daugiau šį mėnesį gimusių įžymių žmonių, tiesiog patingėjau enciklopedijose ir „Vikipedijoje“ ieškoti. Gal gimė kažkuris ir šių eilučių skaitytojų. Sveikinam!

Dažnai sapnuoju sceną ir save, stovintį joje. Tuoj prasidės spektaklis, turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savojo teksto. Slogi ir nemaloni savijauta. Vis galvojau, kad tokie sapnai lanko tik mane vieną, bet neseniai perskaičiau dar vieno tokio pat ar labai panašaus sapno sapnuotojo prisipažinimą. Ir dar sužinojau, jog jeigu būtų apklausa, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus. Sako, gali būti, kad taip reiškiasi mūsų kūrybingumo baimė. Viešumo baimė. Baimė susimauti scenoje, kuri vadinasi gyvenimas ir kurioje mums skirta kažką suvaidinti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt