REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Rugsėjo 27 d. 14:42

Šileikonių vienkiemyje – įstabus gyvūnijos pasaulis

Panevėžys

„Rusų ristūnas Domino – mūsų naujokas“, – sako Ina ir Tomas Nakvosai, prie šio gražuolio sustoję su sūnumis Adu ir Edvinu. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Pasvalio DarbasŠaltinis: Etaplius.lt


54034

– Aduko klasės draugai žiemą buvo atėję pažiūrėti mūsų arkliukų, ožkyčių, asiliukės, paukščių. Nors buvo šalta, pustė ir visi turėjom keliauti į tvartą, tačiau smalsieji pirmokėliai labai natūraliai viskuo domėjosi ir daug klausinėjo apie mūsų gyvūnus ir paukščius. Tik jau vyresni vaikai, paaugliai daugiau įnikę į šiuolaikines technologijas – kompiuterius, telefonus, – pastebi Šileikonių vienkiemyje, netoli Vaškų miestelio, gyvenanti Ina Nakvosienė.

Inos ir Tomo Nakvosų vaikai mokosi Vaškų gimnazijoje: Adas – antrokas, Edvinas – šeštokas. O jų erdvioje sodyboje – įdomus gyvūnijos pasaulis, su savo vardais ir istorijomis, linksmomis ir liūdnesnėmis.

Iš liūdnesnių, kad šią vasarą į paukštidę įsisuko lapė ir apie keturiasdešimt paukščių išpjovė, sudraskė, užkasė, ištampė, išnešiojo. Bene labiausiai gaila didžiojo bramų gaidžio.

– Su juo Vaškuose dar per Atvelykį vaidinau Velykų bobutę. Visi stebėjosi, negalėjo suprasti, ar čia gaidys, ar višta, – prisiminė Ina.

Adas ir Edvinas taip pat pasakojo, kokį netikėtą vaizdą išvydo savo paukštidėje po lapės puotos.

– Lapė daržinėje prasikasė. Bet dabar apsaugota. Ir šuo saugo, – Tomas Nakvosas mano, kad lapė nebeturėtų įsisukti jų gražiųjų paukščių aptvare…

Prieš penkerius metus Nakvosų sodybos pievose laigė trys poniai – Jaras, Šerkšnė, Čita.

2.png

Šiandien iš jų likęs Jaras, o Čita parduota į Latviją, Šerkšnė – į Žemaitiją.

– Tačiau turim poniukę Šeilą, Jaro panelę, ir jos atsivestą mažąją Figą, – šypsosi Ina.

O Rusijos ristūnas Domino – naujokas. Juo ypač mėgsta jodinėti Tomas. Šis žirgas – tikras žvilgantis gražuolis.

Ne mažiau žavi ir asiliukė Fijona, kuri pas Nakvosus gyvena antrus metus. Šeimininkai pasakoja, kad toks mūsų laukuose ir tvartuose mažiau įprastas gyvūnas jiems seniai buvo įdomus. Ir įsitikino, jog Fijona tikrai su charakteriu.

– Asilas yra asilas, – tarstels Tomas.

– Jis vieną kartą gali draugauti, o kitą – ne. Nors mums Fijona nėra labai užsispyrusi, – svarsto Ina.

– Asilas – geras namų sargas. Jeigu kas atvažiuoja, tuoj praneša. Kai tyku, ypač naktį, Fijonos balsas, jos žvengimas net Vaškuose girdėti, – išduoda Tomas.

– Kartą grįžtu iš darbo, o pievoje ganosi asilas, – prisiminė Ina, kaip jų sodyboje atsirado Fijona. – Ji ėda kaip ir arkliukas. Tik labai mėgsta morkas. Bet visi mūsų gyvūnai jas mielai kremta.

– Ši asiliukė atkeliavo iš toli, – Tomas taip pat neatskleidžia, kiek kainavo, tarkim, jų ristūnas Domino. – Tai neliečiama tema…

Juk pas mus vis dar įprasta turėti praktišką ir naudingą ūkį, iš kurio galima gauti pieno, mėsos, kiaušinių, ir arkliai įdarbinami.

O iš Nakvosų ūkio vienintelė Lietuvos sunkiųjų veislės Boružė buvo į plūgą pakinkyta.

Beje, šiemet per Vaškų miestelio šventę anksti rytą ir miestelėnų žadintojus Boružė vežiojo.

– Daugiau nei mūsų paukščių, nei gyvūnų šį kartą šventėje nedalyvavo. Ir lapė paukštidėje ką tik buvo įsisukusi, ir oras ne koks, – Ina prisiminė, kad nuotaika buvo ne visiškai šventinė…

Šileikonių vienkiemyje nusipirktoje sodyboje Nakvosai gyvena vienuoliktus metus. Labai smagu įsitaisyti erdvioje jaukioje terasoje. Apie tokią jau seniai svajojo.

Nors Tomas pats anksčiau dirbo statybose, tačiau terasą statė kiti meistrai:

– Aš tik brėžinuką padariau, kokia ji turėtų būti.

O pats šeimininkas statybas iškeitė į žemės ūkį:

– Mano darbas čia pat, Masilionių ūkyje.

Ina Nakvosienė dirbti važinėja į Linkuvos socialinės globos namus:

– Prieš tai mūsų seniūnijoje rūpinausi vienišais seneliais, buvau lankomosios priežiūros darbuotoja, įgijusi socialinio darbuotojo padėjėjos specialybę ir išsilaikiusi vairuotojo teises.

Šį rugsėjį į mokyklą keliauja ne tik broliai Adas ir Edvinas, bet Šiaulių kolegijos Sveikatos fakultete socialinio darbo studijas pradeda ir jų mama Ina:

– Dar pirmas kursas, pati pradžia. Po savaitės nuvažiavusi sužinosiu, koks bus tvarkaraštis, ar per sesiją bus patogu grįžti į namus. Mūsų berniukais ir tėvelis puikiai moka pasirūpinti. Be to, Vaškuose gyvena seneliai – mano tėvai ir Tomo tėtis.

Taigi abu – vaškiečiai, o gimnazijoje dar yra juos mokiusių mokytojų: technologijų – Inga Račkauskienė, biologijos – Rima Jasėnienė…

Adas ir Edvinas santūriai prisipažįsta netrokštantys eiti į mokyklą. Bet reikia.

– Kai bus devyniolika šalčio, nereikės į mokyklą, – pasvajoja Adas.

– Man tai jau dvidešimt penkių šalčio niekada nebus, – susitaiko Edvinas.

– Dar nepradėję eiti į mokyklą, jau klausinėja, kada bus atostogos, – šypteli mama.

– Gal leis į stadioną, – vėl pasvajoja antrokas Adas, kuriam bene mėgstamiausios kūno kultūros pamokos.

– O man labiausiai patinka technologijos – ką nors drožti iš medžio, – sako Edvinas.

Nors jų sodyboje daug erdvės, gyvūnų ir paukščių, bet gal teko per atostogas kur išvažiuoti?

– Savaitę praleidome Vilniuje pas krikšto mamą, – atostogų išvyką prisiminė abu broliai.

– Nesame jau tokie žmonių nematę, – pašmaikštauja Ina Nakvosienė.

Vis dėlto jų gyvūnijos ūkis teikia, ko gero, daugiausia džiaugsmo. Na, kaip nesižavėti, tarkim, Kamerūno ožkyte Magde ir ožiuku Albertuku.

– Jie nupirkti su vardais. Tokie mažiukai ir bus, nes ožkytei Magdei jau ketveri metai ir ji daugiau neaugs. Tai mūsų Aduko ūkis. Jis šią porelę prižiūri, rimtai turi rūpintis, o ne šiaip juokais, kada prisiminęs, – mama atskleidžia, kaip berniukai pratinami būti atsakingi už savo mielus gyvūnėlius.

Kamerūno ožkytės – labai draugiškos, tikros linksmuolės, vos paglosčius glaustosi aplink kojas, tarsi kokie katinai.

Ožiukas Albertukas ima smagiai šokinėti.

– Jis toks pamaiva, – pastebi Ina.

Keliaujame į paukštidę. Šeimininkė suskaičiuoja, kad turintys bene devynių rūšių paukščių:

– Pentardos, putpelės, balandžiai, dar turime bramų gaidį, bet jis daug mažesnis už tą, kurį sudraskė lapė. O štai šilkinės vištos, kurių oda mėlyna.

– Jos tokios mėlynos, iš pradžių pagalvojau, kad kur susimušė, – nuoširdžiai prisipažino Adas.

O jo mama toliau rodo anglų peštukus, Indijos bėgikes, sebraitų vištas…

Ir kiek čia dar matytume paukščių, jeigu nebūtų įsisukusi lapė!

3.png



REDAKCIJA REKOMENDUOJA