Šiau­lių Sau­sio 13-osios nak­ties bal­sas

Šiauliai

„Šiau­lių ra­di­jo cent­ro“ dik­to­rius Ai­va­ras Ru­se­vi­čius: „Man ro­dos, kad ma­no bal­sas ta­da ne­drebė­jo. Gal kaip tik prie­šin­gai. Jaus­mai bu­vo su­mišę – baimė su ko­vin­gu­mu.“ (Aud­ro­nio Rut­kaus­ko nuo­tr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

161458

Skve­re prie Šiau­lių sa­vi­val­dybės įreng­tos 1991 m. sau­sio 13-osios is­to­rinę at­mintį at­spin­din­čios vaiz­do kom­po­zi­ci­jos – ar­chy­vinės „Auš­ros“ mu­zie­jaus fo­tog­ra­fi­jos. Ta­čiau ma­žai kas ži­no, kad Sau­sio 13-osios naktį aikštė­je skambė­jo šiau­lie­čio gi­do Ai­va­ro Ru­se­vi­čiaus bal­sas – 
„Šiau­lių ra­di­jo cent­ro“ sto­ty­je dik­to­rius visą naktį skaitė pra­ne­ši­mus per mies­to ru­po­rus ir ra­diją, lauk­da­mas, ka­da įsi­verš smo­gi­kai.

Dvi savaitės augančios įtampos

Šiandien Lietuvoje minimas jubiliejus – Laisvės gynėjų dienos 30-metis. Nors šventinių susibūrimų visoje šalyje atsisakyta, rengiama daug iniciatyvų prisiminti tautiečius, prieš 30 metų parodžiusius tikrąjį lietuvių tautos ryžtą ir drąsą.

„Tikrieji didvyriai yra tie, kurie žuvo“, – sako šiaulietis Aivaras, kuris, būdamas vos 20 metų, naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją praleido darbe – Šiaulių centrinio pašto patalpose įsikūrusioje Šiaulių radijo stotyje. Prie savivaldos pastato ir kitose miesto vietose buvo įmontuoti ruporai, per juos ir „Šiaulių radijo centro“ bangomis miestui buvo pranešamos visos žinios.

Nepriklausomai Lietuvai 1991-ųjų pradžia buvo labai nerami – kasdien sovietų kariškiai užgrobinėjo svarbių įstaigų pastatus, siautėjo miestų gatvėse. Sausio 11-ąją smogikai sostinėje šturmavo Spaudos rūmus, daugelis redakcijų buvo suniokotos, žurnalistai išvaryti į gatvę, tad informacijos labai trūko.

Sausio 11-ąją sovietų kariškiai šarvuočiais apsupo, o paskui užgrobė LR krašto apsaugos departamento būstinę Vilniuje, buvo užimtas ir Krašto apsaugos departamento skyriaus pastatas Šiauliuose.

O sausio 13-osios naktį šalis išgirdo žinią – Sovietų Sąjungos vadovybė bando jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, parlamento pastatą.

Išgirdę kraupias žinias apie smogikų veiksmus Vilniuje, šalies miestų patriotai naktį sulėkė prie savo savivaldos pastatų. Dalis šiauliečių išvyko į sostinę, dalis rinkosi į miesto aikštę. Kas atnešė susirinkusiesiems karštos arbatos, o kas, ne paslaptis, po rūbais slėpė ginklus. Atmosfera kaito – žmonės žinojo, kad, pajudėjus smogikų tankams, bus veržiamasi į valdžios įstaigas, redakcijas.

„Buvo įtampos“, – sako Aivaras, kraupiosios nakties išvakarėse laiką leidęs su bičiuliais Šiaulių dramos teatre. „Buvo įjungtas televizorius ir pamatėme, kad linksmybes reikia baigti, kad rimti dalykai prasideda. Paskambinau kolektyvui, sulėkėme į radijo patalpas ir užsidarėme ten ilgam“, – prisimena vyras.

rtk01310.JPG

Ruošėsi Bubių televizijos bokšto užgrobimui

Informacijos plūdo srautai. Skambino laidiniu telefonu įvairūs žmonės, sakė, kur kokie sunkvežimiai važiuoja, kas ką pamatė, kas kur pasiklydo. „O aš sėdau prie mikrofono pranešinėti žinių. Tiesioginis eteris, visi pranešimai ir muzika skambėjo eteriu ir per ruporus mieste. Susiskambindavau su H. Grušniu iš „M-1“, dalijomės informacija“, – prisimena vyras.

O kai pasklido gandai, kad į Šiaulius atvažiuoja kariuomenė, kilo pavojus, kad atjungs eterį – užims Bubių televizijos bokštą, įsiverš į radijo patalpas. Žurnalistas ėmė galvoti, ką daryti, kad žinios vis tiek sklistų.

„Pagalvojau, kad latviai iš Rygos galėtų mus transliuoti. Laidiniu telefonu paskambinau Latvijos užsienio reikalų ministrui ar viceministrui. Rusiškai išdėsčiau situaciją ir paprašiau pagalbos – ar jie galėtų mus transliuoti, jei jiems duotume signalą“, – prisimena vyras.

Ministras atsakė, kad problemų nebus – duos komandą ir „Šiaulių radijo centrą“ Šiauliai girdės per Rygą. „Juokinga dabar tą prisiminti“, – nusijuokia jis.

dsds.jpg

Baimė dėl šeimos

Pranešinėjant žinias visą parą ir laukiant, kada mažų mažiausiai būsi išvytas iš patalpų, kankino dar vienas jausmas – kur yra artimieji? Prisiskambinti nebuvo įmanoma niekur, nežinojo, kas nutiko Vilniuje esančiai žmonai.

„Ji šeimoje buvo paskirta ryšininke, buvo palikta prie telefono. Jai visi skambindavo, kas kurioje pusėje yra, ji klausiantiesiems atsakydavo. Juk telefonai laidiniai buvo. Kai nieko nėra namuose, tada neturi kam paskambinti. Tada gali įsivaizduoti blogiausią scenarijų“, – sako jis.

Aivaras kalba ir apie baimę. Jos, žinoma, buvo. Juk situacija pranašavo vos ne karą. „Buvo baimė, sumišusi su kovingumu. Visi supratome, kad reikalai ne „ant durniaus“. Nebuvo kada nosies iškišti iš radijo. Sėdėjome per naktį, paskui pasidalijome budėjimus“, – prisimena vyras.

Tarnybos sovietų armijoje pavyko išvengti

Aivaro amžiaus jaunuoliai, net Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, buvo šaukiami į sovietų kariuomenę – okupantų sistema neketino nusileisti, jaunuolius buvo bandoma sulaikyti jėga. Lietuvos paštui atsisakius, karininkai patys nešiojo šaukimus, reikalavo dokumentą pasirašyti. Kai kuriose miesto dalyse kariškiai, persirengę civilių rūbais, rusų kalba arba vos pramokę lietuviškai klausinėjo kaimynų, kur jaunuoliai yra, kur slepiasi.

Aivarui tarnybos sovietų kariuomenėje pasisekė išvengti. Aštuoniolikmetis įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją studijuoti aktorinio meistriškumo, o tada buvo išleistas įsakymas, kad besimokantieji aukštosiose mokyklose į kariuomenę nebus imami. „Kažkur paslėpiau medicininę kortelę, poliklinikoje ant jos buvo užrašyta, kad išvykau į Kauną. Pėdas mėčiau taip, nes buvo gandų, kad per poliklinikų kartotekas jaunuolių ieškos“, – sako jis.

Štai tada Aivaras ir buvo pakviestas dirbti diktoriumi „Šiaulių radijo centre“. Karjerą baigė jau būdamas redaktoriumi.

„Buvo žiauriai kietai. Eteriu dalijomės su radijo stotimi „M-1“ – nutraukdavome „M-1“ transliaciją ir kelioms valandoms įsijungdavo „Šiaulių radijo centras“. Žinios būdavo visiškai šiaulietiškos, vaikščiodavome po miestą su kasetiniais magnetofonais ir mikrofonais ilgomis rankenomis, kalbinome žmones“, – juokiasi jis.

Nuo žinių pereita prie autorinių laidų, Aivarą žmonės jau iš balso pažindavo. „O vėliau gavome atskirą dažnį ir dirbome, ką tik sugalvodavome. Sugalvoji naktį pasikalbėti apie gyvenimą, sėdi dirbti ir skambina tau žmonės. Laiškus rašydavo, skambino be proto. Juk buvo informacijos badas“, – sako jis.

Kiekvienas žmogus buvo atskiras sąjūdis

Dabar Aivaras yra nepriklausomas prodiuseris, pavėžėjas ir gidas, rengiantis ekskursijas pagal R. Kmitos bestselerį „Pietinia kronikas“. Vyras šiandien sako, kad prieš 30 metų patirti išgyvenimai – tikra dovana. Ne tik jam – visiems.

Patyręs sovietinį gyvenimą ir jo pabaigos laukinį kapitalizmą, jis yra tikras – po 1990-ųjų gimusiems žmonėms turbūt neįmanoma perduoti to jausmo, kuris buvo visus suvienijęs nepriklausomybės pradžioje.

„Prisimenant tuos įvykius, nėra kaip pasakyti, apie ką nori pasakyti. Žiūrint archyvinę medžiagą, atrodo, kad buvo tik lozungai ir mitingai. Tačiau kiekvienas žmogus – atskira istorija. Kiekvienas žmogus buvo atskiras sąjūdis“, – sako jis.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt